Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Fantasmagoriški siluetai


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Blogi namai“
Vasara mieste – visada išbandymas.

Gausios savaitgalio šventės karščio nualintame Vilniuje vis dėlto atrodė fantasmagoriškai. Nors istorikas Alfredas Bumblauskas per Nemiros Pumprickaitės „Savaitę“ ir aiškino, kad visos trys valstybei skirtos šventės – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir Liepos 6-oji – mini tris skirtingas Lietuvos valstybes, man jų vis dėlto daug. Matyt, todėl, kad didelę gyvenimo dalį praleidau Sovietų Sąjungoje, kurios ideologija rėmėsi aklu tarnavimu valstybei. Jau tada supratau, kad tėvynė ir valstybė – skirtingi dalykai. Gerai, kai valstybė nepriklausoma, bet paskutinių metų oficialiosios šalies vadovų kalbos verčia suklusti. Jie kažkodėl įsitikinę, kad turime aukotis valstybei, bet, pastebėjau, patys pernelyg dažnai su ta valstybe susitapatina. Man sovietiniu naftalinu dvelkia ir pompastiškos dainų šventės, masiniai ordinų, medalių teikimai, jau tiesiog nebesveikas sporto kultas bei, kaip anksčiau sakydavo, „proginiai filmai“.

 

Vieną tokį liepos 6 d., iškart po šv. Mišių iš Arkikatedros, parodė LTV. Tai – filantropės, televizijos žvaigždės, rašytojos, žurnalistės ir tiesiog geradarės Editos Mildažytės „Moterų siluetai Lietuvos istorijoje“. Pavadinti filmu šio kūrinėlio liežuvis neapsiverčia, bet jis, mano galva, idealiai atspindi konjunktūriškąjį lietuvių masinės kultūros patriotizmą. Per pusvalandį „Moterų siluetai Lietuvos istorijoje“ parodo svarbiausias Lietuvos moteris – nuo Birutės iki Prezidentės Dalios Grybauskaitės, nors filmas prasideda ir baigiasi kadrais, kuriuose užfiksuota Prezidentė, pasak autorės, „triumfališkai laimėjusi rinkimus“. Tas, kurių nebėra gyvų, vaidina aktorės, dainininkės ir televizijos laidų vedėjos. Vaiva Mainelytė, Rūta Ščiogolevaitė, Sigutė Stonytė ir Veronika Povilionienė, beje, įkūnijanti Žemaitę, sėdinčią prie Žemaitės skulptūrėle papuošto stalo (fantasmagoriška susidvejinusi Žemaitė?), deklamuoja arba dainuoja, kitos – tiesiog pozuoja lyg dalyvautų fotosesijoje, o Rita Miliūtė – Emilija Pliaterytė kadre pavaikšto šalia arklio ir pamojuoja kardu. Tai labiau primintų kaukių balių ar sovietmečiu populiarų „kapustniką“, jei ne fone nuolat skambantis Mildažytės skaitomas diktoriaus tekstas, – tokio mūsų kine, prisipažinsiu, negirdėjau nuo brandaus socializmo laikų, kai ekrane taip pat išvardindavo visus portretuojamojo nuopelnus ir medalius. Mildažytei neprireikė nei intelektualių, nei kitokia veikla užsiimančių moterų: televizijos ir scenos žvaigždės tiesiog ima ir persirengia istorijos žvaigždėmis. Kad ir ką sakytumėt, „popso“, ypač patriotinio, logika visada geležinė. Kita vertus, siluetai, kuriuos, pamenu, prie Palangos paplūdimių karpydavo nežinomi menininkai, buvo būtinas sėkmingų atostogų atributas. Mildažytė iš apmusijusių albumų juos sugrąžino tiesiog į nacionalinės televizijos ekraną.

 

LTV logiką suprasti sunkiau. Vis spėlioju, kaip šalia patriotinio sirupo atsidūrė krauju ir prievarta dvelkiantis vienas geriausių pastarojo dešimtmečio lenkų filmų – Wojciecho Smarzowskio 2009 m. „Blogi namai“ (LTV, šiąnakt, 13 d. 23.15).

 

...Vieną speiguotą 1982-ųjų žiemos dieną (laikas svarbus, nes žymi karinės padėties Lenkijoje laikus) į atokią sodybą atvažiuoja milicininkai, prokurorai ir kaltinamasis Šrodonis. Pastarasis turės nusikaltimo vietoje rekonstruoti įvykių eigą ir parodyti, kaip prieš ketverius metus nužudė Dziabasų šeimą. Nusikaltimo atkūrimas, kurį fiksuoja milicininkai, pamažu pradeda panėšėti į siurrealistinį filmą ar Peterio Bruegelio drobes. Milicininkai vis šildosi naminuke, atsiskleidžia sudėtingi jų tarpusavio santykiai, visuomenėje išsikeroję korupcija ir melas. Kaltinamasis bando įrodyti, kad tą baisią naktį, kai jis atsitiktinai užklydo į Dziubasų sodybą ir įvyko nusikaltimas, viskas buvo kitaip. Tačiau niekam neberūpi atskleisti tiesą.

 

Iš tikro režisierius Wojciechas Smarzowskis ir nenori pasakoti istorijos. Tai filmas apie „komunistinės“ Lenkijos gyvenimo siaubą, beprasmiškumą ir tuštumą, kai milicininkai niekuo nesiskiria nuo nusikaltėlių, o žmogiškas išstūmė materialiųjų vertybių godulys. Smarzowskis meistriškai supina dvi laiko linijas, pasitelkdamas neįtikėtinai judrią Krzysztofo Ptako kamerą, jis nuolat keičia pasakotojus ir požiūrius, į siužetą įpina kaimo folkloro, klasikinės tragedijos elementus ir juodojo humoro pliūpsnius. Tai pats tikriausias siaubo filmas, nes jo pagrindinis personažas yra blogis. Lenkų kritikai šį filmą išrinko geriausiu 2009-ųjų lenkų filmu, bet kartu ir paaiškino, kad filmo ištarmė apie visuotinį blogį ir nihilistinė pasaulio vizija jiems nelabai priimtina.

 

Smarzowskis erzina ne tik kritikus. Naujausiame savo filme „Ruža“ (tikiuosi, kad rudenį jį parodys kuris nors iš gausių festivalių) režisierius atkūrė pokario Mozūrų tragediją ir kartu – nežinomą naujausios Lenkijos istorijos puslapį. Netradicinį požiūrį į istoriją lietuvių kine sunkiai įsivaizduoju. Bet manau, kad „Blogi namai“ – tai ir filmas apie tai, kas buvo gyvenimas „tarybų Lietuvoje“, nes moralinė degradacija paprastai nepasižymi ryškiomis nacionalinėmis ypatybėmis. „Blogiems namams“ būdinga aukščiausio lygio režisūra ir vaidyba, nuo kurių televizijos mus jau beveik atpratino.

 

Šią vasarą LTV rodo daug lenkų filmų. Tikiuosi, kad jie pasieks intelektualaus kino pasiilgusius žiūrovus. Nors 2003 m. Tomaszo Koneckio ir Andrzejaus Saramonowicziaus komedija „Kūnas“ (LTV, 14 d. 23.15) „lengvesnio“ turinio, pasižiūrėti bus visai smagu. Siužetas – lyg iš anekdoto: su svetimų gėrybių lagaminu keliaujančiam vagiui kupė ant galvos užkrinta lavonas. Vagis mano, kad mirties priežastis – smūgis į lagaminą, ir bando atsikratyti kūno. Kol jam tai pavyks (arba ne), prieš žiūrovų akis praslinks spalvinga personažų, kuriuos suvaidino lenkų žvaigždės Rafalas Krolikowskis, Tomaszas Karolakas, Zbigniewas Zamachowskis, Robertas Więckiewiczius, galerija.

 

Fantasmagoriškų situacijų nepristigs ir kituose šios savaitės filmuose. JAV kurtame Costa-Gavraso 1997 m. filme „Beprotiškas miestas“ (LNK, 17 d. 22.35) rodoma dviejų televizijos žurnalistų dvikova. Vienas jų išlėkė iš prestižinio kanalo ir dabar jį gali į televiziją sugrąžinti tik sensacija. Ir staiga muziejuje jis tampa desperatiško apsaugininko įkaitu... Politiškai angažuotus filmus kuriantis režisierius, be abejo, norėjo pasišaipyti iš medijų masiškai gaminamų sensacijų. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Dustinas Hoffmanas ir Johnas Travolta, o save – garsūs JAV vedėjai Larry Kingas ir Jay’us Leno. Stuarto Bairdo „Prezidento sprendimas“ (LNK, šįvakar, 13 d. 21.15) – taip pat apie įkaitus. Lėktuvo keleivius įkaitais paima ekstremistas, reikalaujantis, kad mainais būtų paleistas jo organizacijos lyderis.

 

Man arčiau širdies filmai, kurių personažai nėra didvyriai ar bent nesistengia tokie būti. Alexandre’o Payne’o 2002 m. filmo „Apie Šmitą“ (LNK, 14 d. 21 val.) veikėjas – vyras, kuris sulaukęs 66-erių išeina į pensiją. Šmitui (Jack Nicholson) atrodo, kad pagaliau jis gali susimąstyti apie savo gyvenimą, suprasti, ko pasiekė, kas yra. Po žmonos mirties jam lieka tik duktė. Ji beveik nebendrauja su tėvu ir rengiasi tekėti už šlykštaus tipo. Šmitas nori sustabdyti vestuves ir išsirengia pas dukterį. Jo laukia kelionė per visą šalį ir, ko gero, nauja gyvenimo prasmė.

 

Tos prasmės ieško ir pavargusi dviejų vaikų motina bei žmona, kurią Scotto McGehee ir Davido Siegelio 2005 m. filme „Raštingumo sezonas“ (LNK, 15 d. 22.45) suvaidino Juliette Binoche. Jos devynerių metų duktė Elize turi ypatingų sugebėjimų, bet mergaitės tėvas – religijos dėstytojas (Richard Gere) – nusprendžia, kad Elizai reikia gilintis į kabalą. Paauglys sūnus nejaukiai jaučiasi namuose. Binoche herojė bando stabdyti šeimos irimą, tik jos būdai taip pat keisti. „Raštingumo sezonas“ patiks mėgstantiems amerikiečių nepriklausomųjų kiną, nors bandymas atsigręžti į Dievą tokiam kinui šiek tiek neįprastas.

 

Kita visame pasaulyje žinoma prancūzų aktorė Audrey Tautou vaidina 2006 m. Pierre’o Salvadori komedijoje „Man per brangu“ (TV3, 14 d. 19 val.). Čia ji – turtuolius prabangiuose viešbučiuose medžiojanti avantiūristė Irena. Bet ir tokioms pasitaiko suklysti. Žanas (Gad Elmaleh), kurį ji palaikė milijonieriumi, pasirodo besąs viešbučio tarnautojas. Bet tai tik filmo pradžia... Režisierius yra sakęs, kad filmą sukurti paskatino visuotinis pragmatizmo triumfas, kai laimė aukojama dėl pinigų. Ar paprastos laimės idėja pas mus populiari, nuspręsite patys, bet kad po „Man per brangu“ užsinorėsite į prancūzų Rivjerą, beveik neabejoju.

 

Amerikiečiai dažnai kuria prancūziškų filmų perdirbinius – įdomų siužetą pritaiko JAV realijoms ir prancūziško gyvenimo būdo subtilybių nesuprantantiems žiūrovams. Taip atsitiko ir su „Uždelsta meile“ (TV3, 16 d. 22 val.). Tomas Day 2006 m. sukūrė amerikietišką garsaus prancūzų filmo „Tangi“ variantą. „Tangi“ išgarsėjo visame pasaulyje, nes pasakojo apie maždaug prieš dešimtmetį Prancūzijoje pastebėtą ir sociologų aprašytą visuomenės fenomeną, kai suaugę vaikai nenori palikti tėvų namų, kurti savo šeimos, bijo atsakomybės. Matthew McConaughey „Uždelstoje meilėje“ vaidina idealų vyrą – jis gražus, elegantiškas, vyriškas, dinamiškas, protingas, sportiškas, simpatiškas ir net turi humoro jausmą. Jis myli gyvenimą, savo draugus, tėvus, bet niekaip nesugeba nutraukti su tėvais jungiančios virkštelės.

 

Jūsų –

 

Jonas Ūbis


„7 meno dienos“ Nr.28 (996), 2012-07-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

7FKaUxMZ, 2016-05-02 15:55

Thanks for being on point and on tatreg!

onytė, 2012-07-15 22:02

Na, jau ką p. Ūbas sugeba, tai sugeba...

22.11, 2012-07-13 22:11

taikliai Jūs čia apie EM kūrinėlį ;)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti