Pateikiame sutrumpintus lenkų kinotyrininko, politologo ir kairiųjų judėjimo „Krytyka Polityczna“ dalyvio Jakubo Majmureko apmąstymus, kuriuos sužadino „Socialinis tinklalapis“. Tai - dalis diskusijos apie filmą ir šiuolaikinį kapitalizmą, vykusios „Krytyka Polityczna“ tinklalapyje.

Davido Fincherio „Socialinis tinklalapis“, be abejo, yra biografinis filmas. Tiksliau, jis priklauso požanriui filmų apie genialias, „didesnes už gyvenimą“ asmenybes, metančias iššūkį visam pasauliui, apsėstas savo didžiųjų vizijų ir naikinančias viską (ir visus), kas trukdo jas įgyvendinti. Amerikiečių kinas mėgsta ir visada mėgo tokius personažus ir jų istorijas, mėgsta rodyti tų personažų kovą su visu pasauliu, jų pakilimus, o kartais ir žlugimus, didžius projektus, kuriuos jie įgyvendina, ir kainą, kurią turi už tai mokėti, išduodami save, draugus, artimuosius. Garsiausias šio žanro kūrinys (kartu ir žanro konvencijos refleksija) yra Orsono Welleso „Pilietis Keinas“.

Keino prototipas buvo spaudos magnatas Williamas Randolphas Hearstas - žmogus, kuris ties XIX ir XX a. riba pakeitė amerikiečių spaudą, paversdamas ją labiau populistine (blogiausia ir geriausia šio žodžio prasme) ir iš tikrųjų masine, galingu verslu ir politine jėga. Monopolistinio XX a. pradžios pramoninio kapitalizmo masinės komunikacijos valdovą Hearstą/Keiną vis prisimindavau, kai žiūrėjau į Fincherio portretuojamą Zuckerbergą - XXI a. pradžios kognityvinio kapitalizmo masinės komunikacijos valdovą. Ne todėl, kad abu personažai panašūs, bet dėl jų skirtumų, kurie kartu yra dviejų skirtingų kapitalizmo fazių skirtumai. Welleso filme Keino gyvenimo projektas įgyja Edipo konflikto formą: jis nuolat konfliktuoja su simboliškomis tėvo figūromis - žmonėmis, reprezentuojančiais ankstesnes kapitalo kaupimo fazes (ir su jais susijusiomis politinėmis bei visuomeninėmis institucijomis), nesuvokiančiais Keino kuriamos masinės visuomenės poreikių. Titaniškoje kovoje Keinas tą mūšį laimi, bet kelio pabaigoje lieka vienas. Zuckerbergas nekovoja su tėvo figūromis, nei jos, nei edipiškas konfliktas nėra filmo varomoji jėga. Iškart akivaizdu, kad „tėvai“ herojui nėra dėmesio verti priešininkai (geriausiai tai rodo scenos, kai Zuckerbergas traktuoja jį apklausiančius teisininkus kaip erzinančias, prie ausies zvimbiančias muses). Atrodo, kad „Socialinio tinklalapio“ veiksmas vyksta pasaulyje, kurio nebeformuoja edipiškos schemos, kartų konfliktas, tėvo ir sūnaus kova. Keinas veikė pasaulyje, apibrėžtame aiškių ideologinių padalijimų. Kad įgyvendintų savo tikslus, jam reikėjo naudotis ideologija, kuri mobilizuotų jo skaitytojus. Keino/Hearsto eros kapitalizmas negalėjo apsieiti be politinių skirtumų. Tai būtinas sistemos viduje cirkuliuojančio elito įrankis.

Būsimo amerikiečių elito pasaulis (tradicinė elito puoselėjimo vieta Harvardas ir jo studentai) Fincherio filme rodomas visiškai postpolitiškas ir postideologinis. Užtat jis pavergtas minčių apie statusą, pripažinimą ir šlovę (ir šiek tiek mažiau seksą). Nors filmo herojus Zuckerbergas mokosi Harvarde - vienoje labiausiai išskirtinių pasaulio vietų, kokioje tik gali atsidurti dvidešimtmetis, jis nuolat jaučia poreikį siekti vis aukštesnio statuso, įžengti į itin išskirtinius klubus, patvirtinti pripažinimą, pasiekti šlovę. Jis žino, kad niekuo neišsiskirdamas ir būdamas gydytojų iš Long Ailendo sūnus geriausiu atveju baigs gyvenimą kaip gerai apmokamas, bet niekam neturintis įtakos didelės korporacijos specialistas su namu priemiestyje ir dviem vaikais. Pasakojamos istorijos fone Fincherio filmas tobulai atskleidžia aukštesnės viduriniosios klasės amerikiečių jaunimo motyvus ir troškimų struktūrą, kuri yra šiuolaikinės kapitalistinio kaupimo fazės varomoji jėga. Scenoje, kai Zuckerbergas pirmąkart su draugu Eduardas kalbasi apie sumanymo finansavimą (vykstant nuobodžiam priėmimui žydų brolijos klube, iš kurio abu nori ištrūkti), akivaizdu, kaip šiuolaikinis kapitalizmas privalo remtis sugebėjimu jungti masiškumą ir išskirtinumą. Visą filmą matyti, kad tai ir svarbiausia problema, iškilusi gimstančiam „Facebook“. Broliai Winklevossai, kurie nori įkurti portalą tik žmonėms, turintiems elektroninį Harvardo adresą, nesuvokia masiškumo poreikio. Eduardas, nuo pat pradžių trokštantis paversti tinklalapį reklaminiu, nesuvokia išskirtinumo poreikio. Filmo herojus kuria programą, kuri ne bombarduos vartotojus brukalu, bet leis jiems patiems pasirinkti pažįstamus (t.y. kurti kontaktų su skirtingais išskirtinumo lygiais tinklą), o kartu bus prieinama visiems. Ji idealiai išsprendžia esminę šiuolaikinio kapitalizmo, vis labiau besiremiančio nematerialių simbolių gamyba, problemą.

Keinas buvo kilnus personažas, jis ėjo per gyvenimą nuo sėkmės prie sėkmės iki pat lemtingo romano su Siuzan Aleksander. Iki tos akimirkos, vedančios į jo santuokos žlugimą, daug žadančios politinės karjeros sunaikinimą ir laipsnišką panirimą į beprotybę, Keinas yra Amerikos numylėtinis, vyras, kurio kiekviena amerikietė norėtų kaip savo žento.

Fincherio kuriamas Zuckerbergas nėra auksinis jaunuolis ir visų numylėtinis. Nors iš pradžių jis stengiasi būti „niekšeliu“ (ypač amerikietiškas kapitalizmas tai visad vertino), vis dėlto yra greičiau „nerd“ ir „freak“, vienišas vaikinas, neturintis daug draugų, arogantiškas, o kartu ir neurotiškas. Jo gebėjimas komunikuoti yra ties lengvo autizmo riba. Originaliai interpretuodamas filmą Oleksijus Radynskis siūlo lyginti Zuckerbergą su kito Fincherio filmo „Kovos klubas“ personažu. Palyginimas labai įdomus. Abu atrodo visai neprisitaikę prie pasaulio, depresuoja, o kartu puikiai atitinka vėlyvojo kapitalizmo reikalavimus ir užima jame gana privilegijuotą poziciją. Ar Edwardo Nortono suvaidintas personažas nėra tas, kuo būtų tapęs Zuckerbergas, jei nebūtų sugalvojęs „Facebook“? Ar ne to jis bijo nuo pirmosios „Socialinio tinklalapio“ scenos, nuo pokalbio su mergina, kuri netrukus jį paliks? Tačiau skirtumas tarp šių personažų yra tas, kad Zuckerbergas sugeba savo baimes ir depresijas įkinkyti į darbą. Beje, į darbą tos pačios kultūros, kuri ir generavo jo baimes ir neviltį. „Kovos klubo“ herojus jau nebegali toliau panašiu būdu savo psichozės paversti darbu, jis sugeba grąžinti visuomenei tik nihilistinę prievartą.

Tie du personažai tobulai atskleidžia šiuolaikinio kapitalizmo požiūrį į savo paties gaminamas psichozes ir neurozes. Viena vertus, jis jas skatina ir (esant užblokuotai politinei sferai) neleidžia nieko kito, kaip tik beprasmiška, politiškai neproduktyvi prievarta. Kita vertus, įkinko į darbą savo paties labui. Tai tobulai iliustruoja Fincherio rodomas Zuckerbergas. Psichiniai nukrypimai, kurie kadaise buvo represuojami arba medikalizuojami, dabar yra varomoji pačių progresyviausių kapitalizmo sričių - žinių ir simbolių gamybos - jėga. Kopdamas į viršūnę Zuckerbergas filme nugali brolius Winklevossus, kilusius iš turtingos šeimos su sena geneologija ir senais pinigais, Harvardo džentelmenus, universiteto irkluotojų komandos žvaigždes. Amerikiečių kinas dievina šį motyvą: gabus, darbštus žmogus iš niekur nušluosto nosį privilegijų sugadintiems aristokratams. Bet Fincherio pabrėžiamas kontrastas tarp Zuckerbergo ir Winklevossų susijęs ne su socialine klase (bei su jos kapitalu), o greičiau su tam tikru psichikos tipu. Winklevossai atrodo ir elgiasi kaip amerikietiško jauno vyro idealas, jie gražūs, pasitikintys savimi, o kartu mandagūs, ir jokiu būdu neprimena žmonių, turinčių psichikos problemų. Jesse Eisenbergo vaidinamas Zuckerbergas yra jų priešingybė.

Aktorius ir režisierius nuolat pabrėžia jo „keistuoliškumą“: didybės maniją, neurotišką charakterį, lengvą autizmą, aroganciją, prastai kontroliuojamą agresiją ir pan. Bet šiuolaikinio kapitalizmo laikotarpiu (kitaip nei Hearsto/Keino laikais) būtent tas „keistuoliškumas“ pasirodo besąs vertingas kapitalas.

Į tai, kad kognityvusis kapitalizmas eksploatuoja anksčiau atstumtas psichines būsenas bei polinkius, analizuodamas filmus dažnai atkreipia dėmesį vokiečių ir olandų kinotyrininkas Thomas Elsaesseris. Pasak jo, žanras, kuriame šis procesas geriausiai matomas, yra vadinamieji mind-game films. Juose kuriamas pasaulis, kuriuo žiūrovas negali būti tikras, jis skatinamas nuolatos būti akylus, dešifruoti filmo siunčiamus komunikatus (ir traktuoti viską, ką mato, kaip potencialių reikšmių šaltinį), nuolat peržiūrėti anksčiau susidarytą požiūrį į herojus ir juos siejančius ryšius. Geriausias tokio kino pavyzdys yra Christopherio Nolano „Memento“. Jis tiesiog pažodžiui atspindi ekrane nesveiko proto pasaulį ir įtraukia į kapitalistinį daiktų-ženklų cirkuliavimą tai, kas anksčiau buvo gydoma ar kitaip atmetama. „Socialinis tinklalapis“, žinoma, nėra mind-game film. Bet jis iliustruoja tą patį procesą.

Filme „Pilietis Keinas“ stebime pagrindinio herojaus iškilimą ir žlugimą, nuo pradžios iki pabaigos jo istorija turi tragiško kilnumo atspalvį. „Socialiniame tinklalapyje“ ši filmo apie „didesnį už gyvenimą“ herojų schema kažkuriuo momentu slūgsta, praranda energiją. Tai ne filmo kūrėjų kaltė. Paprasčiausiai žiūrėdami filmą pradedame suprasti, kad pasakojimo apie genialų individą, iškilų verslo pionierių schema nelimpa prie to, kas vyksta ekrane. Galų gale „Facebook“ tapo kažkuo visiškai kitu, nei Markas Zuckerbergas įsivaizdavo pradžioje. Nors žaidimo tarp išskirtinumo ir masiškumo elementas išlieka portalui svarbus, jo sėkmė pirmiausia remiasi tuo, kad jis tampa vis universalesne bendravimo platforma. „Facebook“ sėkmė dabar mažiausiai priklauso nuo jo kūrėjo genialumo. Tai kasdienio darbo (taip, darbo), kurį į jį įdeda visi vartotojai, rašydami, dėdami nuotraukas, nuorodas į įdomius tekstus, rezultatas. Be jų nematomo ir vis dar neapmokamo darbo tinklalapis būtų negyvas ir nieko nevertas. Ar tokie projektai kaip „Facebook“ ir „Google“ nėra geriausi komunizmo ar bent jau minimalaus garantuoto užmokesčio argumentai? Ar nerodo, kad savo inovatyviausiose atšakose kapitalizmas remiasi ne genialiais vadybininkų sumanymais, bet sunkiu žmonių, kasdieniais klaviatūros paspaudimais generuojančių informacijos ir žinių bangas, darbu? Žmonių, kurių darbą nelabai pavyks įvertinti rinkos metodais, bet kuris yra būtinas, kad savo centruose teisingai funkcionuotų brandus kapitalizmas? Nors iš pirmo žvilgsnio Fincherio filmas gali pasirodyti milijardieriaus hagiografija, iš tikrųjų jis daug labiau subversyvus ir suteikia išeities tašką diskusijai, kurioje galime užduoti šiuolaikiniam kapitalizmui mažiausiai kelis sudėtingus klausimus.

Parengė Kora Ročkienė

„7 meno dienos“ Nr.2 (924), 2011-01-14