„Dvylikos įtūžusių vyriškių“ kūrėjas visą gyvenimą pasakoja apie žmones. Jis nevengia ir kriminalinių istorijų („Serpikas“, „Šuniškas pusiaudienis“). Prieš porą metų sukurto filmo „Velniški žaidimai“ (BTV, 21 d. 23 val.) originalus pavadinimas „Prieš velniui sužinant, kad tu mirei“. Režisierius turėjo galvoje airių tostą, kuriame linkima patekti į dangų pusvalandį prieš velniui sužinant, kad esi miręs.

83-ejų sulaukęs Lumetas nusprendė įsižiūrėti į tamsiausias žmogaus prigimties puses. Filmo herojai yra Čarlis ir Nenetė Hensonai - tipiška vidurinės klasės šeima. Jie turi tris suaugusius vaikus - sūnus Endį ir Henką bei dukrą Ketrin. Tėvai nelabai nutuokia apie vaikų problemas. Endis pateko į finansų krizę, yra priklausomas nuo narkotikų. Jo santuokai gresia pavojus. Henkas jau išsiskyrė, bet jis neturi pinigų ir pradeda grimzti į alkoholizmą. Tėvai - nedidelės juvelyrinės parduotuvės savininkai. Endis nesugalvoja, kaip išsivaduoti iš finansinių problemų, ir nusprendžia apiplėšti tėvų parduotuvę. Jis įtraukia į intrigą ir jaunėlį Henką. Šis ir įtikina vagišių Bobį padėti įvykdyti planą. Abiem sūnums atrodo, kad tėvai nenukentės, nes parduotuvė apdrausta, o pažįstamas vogtų daiktų supirkinėtojas „realizuos“ pavogtas prekes. Tačiau idealaus plano nebūna, ypač jei atsiranda ginklas ir nuskamba šūviai. Bobis nušaunamas. Motina rimtai sužeidžiama. Tėvas prisiekia atkeršyti. Jis nežino, kad paskelbė karą savo sūnums. Endis ir Henkas bando rasti išeitį iš situacijos.

Lumeto filmų stiprybė visada buvo aktorių ansamblis. Šįkart jis taip pat nenuvils, nes „Velniškuose žaidimuose“ vaidina Albertas Finney, Rosemary Harris, Philipas Seymouras Hoffmanas, Ethanas Hawke'as, Marisa Tomei ir Arija Bareikis.

Lumetas mano, kad jo filmas - ne tragedija ir ne drama, o... melodrama. Šį žodį jis supranta gana specifiškai, nes mano, kad melodrama - tai pirmiausia pasakojimo būdas. Kai kine itin populiarūs žodžiai „realizmas“ ir „tikrovė“, Lumetas įsitikinęs, kad būtent melodrama gali apimti viską - greitai vienas kitą keičiančius įvykius, augančią įtampą, artėjančią katastrofą ir jos pasekmes.

Kriminalinių istorijų mėgėjai, manau, atkreips dėmesį į Mike'o Bakerio 2007 m. filmą „Išpirka“ (LNK, 21 d. 21 val.). Filmo herojai Nilas (Gerard Butler) ir Ebė (Maria Bello) Vorneriai atrodo ideali šeima. Bet kai pavagia jų dukrą, Vorneriai yra priversti vykdyti grobiko psichopato (buvęs Bondas Pierce'as Brosnanas) nurodymus. Netrukus tampa akivaizdu, kad nusikaltėliui rūpi ne pinigai...

Manau, pastebėjote, jog mėgstu detektyvus. Juodųjų kriminalinių romanų klasikas Raymondas Chandleris, beje, sakydavo, kad detektyvų nemėgsta tik kvailiai. Detektyvų skaitymas ir žiūrėjimas man yra būdas atsipalaiduoti. Todėl didelio meno kartais net nelaukiu, nors lietuvių taip pamėgtos Marininos vis dėlto neskaitau. Tačiau 2005 m. sukurtą Iros Sachso filmą „40 liūdesio spalvų“ (LTV2, 24 d. 21.45) greičiausiai žiūrėsiu. Nors filmo herojė yra gražuolė bestselerio autorė Siuzan, kuri rengiasi ištekėti už milijardieriaus, bet vieną dieną yra apkaltinama to milijardieriaus nužudymu, išeities situacija vis dėlto labai hičkokiška. Būtent Hichckocko filmuose žmogžudyste neteisingai apkaltintas personažas turi pats rasti žudiką. Siuzan (Rachel Hunter) turės net pakeisti tapatybę, kad sužinotų savo sužadėtinio praeitį.

Daug rimtesnę kriminalinę mįslę žada Kolumbijos režisieriaus Sergio Cabreros 2004 m. filmas „Pralaimėjimo menas“ (BTV, 22 d. 21.35), kurio premjera įvyko Venecijos kino festivalyje. ...Vieną rytą Bogotos ežero pakraštyje policija randa žiauriai nužudytą vyrą. Filmo herojus yra žurnalistas ir privatus detektyvas Viktoras. Jis ima narplioti žmogžudystę. Jam padeda jauna prostitutė Kvika. Netrukus Viktoras suvokia, kad tyrimas bus daug sudėtingesnis, nei jis įsivaizdavo. Susitikimai su politikais, korumpuotais verslininkais, prostitutėmis ir žurnalistais įtikina Viktorą, kad jis užčiuopė tamsią su nekilnojamuoju turtu susijusią istoriją.

Režisierius prisipažįsta, kad sukurti filmą paskatino Kolumbijoje klestinti korupcija - didžiausias šalies blogis. Todėl jis ir pasirinko ekranizuoti Santiago Gamboa romaną apie simpatiškus nevykėlius, kurie nuoširdžiai kovoja su korupcija. Jie žino, kad yra pasmerkti pralaimėti, bet nesustoja.

Cabrera nėra tipiškas režisierius. Jis gimė 1951 m. Medeline, būdamas dvylikos išvyko mokytis į Kiniją, kur vyko kultūrinė revoliucija. 1968-aisiais grįžo į tėvynę, norėdamas čia dalyvauti revoliucijoje, bet suprato, kad nieko nepakeis, ir grįžo į Kiniją. Būtent ten jis pradėjo domėtis kinu. Nuo tada jo gyvenimas dalijamas pusiau: Cabrera kuria vaidybinius ir dokumentinius filmus, muilo operas, bet jis yra ir aktyvus politikas. Prieš kelerius metus jis buvo Kolumbijos parlamento viceprezidentas. Jis sako, kad „Pralaimėjimo mene“ siekė dvejopo tikslo: „Gyvenu šalyje, kur asmeniškos naudos ir asmeniškos valdžios siekis (kartu su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis - korupcija, manipuliavimu...) yra visaip šlovinamas. Filmu norėjaupasipriešinti ir korumpuotiems asmenims, ir tiems, kurie juos toleruoja.“

Trečiadienį bus Joninės, todėl televizijos pasirūpino, kad tauta galėtų ilsėtis, gerti alų ir dainuoti kartu su savo numylėtiniais. Koncertų ir kitokių pramogų savaitės viduryje bus daug. Toks įspūdis, kad televizijos nieko negirdėjo apie krizę, nes jau nuo antradienio pradeda švęsti, o linksmybes baigs tik ketvirtadienio paryčiais, nors ketvirtadienis jau darbo diena. Greičiausiai susitarė su alaus gamintojais, prieš kelerius metus įtikinusiais politikus paskelbti Jonines nedarbo diena. Tiek apie specifišką lietuvišką korupciją.

Kino klasikos gerbėjai galės pasidžiaugti Bobo Fosse 1972 m. sukurtu „Kabaretu“ (LNK, 21 d. 22.45 ). Dabar gal net sunku įsivaizduoti šio filmo revoliucingumą. Perkėlęs miuziklo veiksmą į 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių Berlyną, metropolį, kuriame įsigali naciai ir jų ideologija, Fosse politizavo vieną konservatyviausių Holivudo žanrų. Jis atnaujino ne tik temas, bet ir stilių. Be abejo, prie stulbinančios tarptautinės filmo sėkmės prisidėjo ir Lizos Minelli sukurta Salė Boulz. Deja, sovietų žiūrovams filmas buvo neprieinamas. Ir ne tik dėl homoseksualios meilės motyvo.

Šią savaitę programoje bus ir keli 9-ojo dešimtmečio filmai, kurie Lietuvoje tarsi žymėjo naujos videonuomų eros pradžią. Tai ir sentimentalokas Oliverio Stone'o 1989 m. filmas „Gimęs liepos 4-ąją“ (TV3, 21 d. 23.40), kuriame suluošintą Vietnamo karo veteraną suvaidino dar tik kylanti žvaigždė Tomas Cruise'as. Ir 1992 m. naujai apie dainuojančią moterį prabilęs Micko Jacksono filmas „Asmens sargybinis“ (LNK, 24 d. 14.05). Seimui priėmus įstatymą, saugantį vaikus nuo smurto vaizdų, LNK smarkiai rizikuoja rodydama šį filmą dieną. Įtariu, kad Seimo nariai vaikystėje nematė „Disney“ studijos animacinių filmų, kur peliukai, kačiukai, šuniukai, ančiukai ir kitokie žvėriukai taip daužo vieni kitus, kad tik plunksnos skraido. Remiantis šia logika reikėtų drausti rodyti iki 23 val. ir mėgstamą Lietuvos alaus gėrėjų pasaką „Tadas Blinda“. Esmė ta, kad visokios sadistų ir imbecilų fantaziją maloninančios paskalų laidos liks, kur buvusios. Ponia Audrė Kudabienė su savo siaubais, kurie kažkodėl vadinami publicistika, prodiuseris Kristupas Krivickas ir dar daugybė kitų televizijos veikėjų - taip pat.

Žinoma, per šventes bus ir komedijų. Amerikietiškos man visos vienodos, bet, matyt, taip ir turi būti, kai gaminama konvejerio principu. Atkreipsiu dėmesį tik į vieną, nes ją sukūrė mano mėgstamos „Gražios moters“ režisierius Garry Marshallas. Jis nuolat sėkmingai naudoja tą patį receptą: „Mėgstu komedijas su dramos atspalviu ir dramas su komedijos atspalviu. Man patinka balansuoti tarp juokingo ir rimto.“ „Tetos Helenos“ (LNK, 19 d. 20.10) herojė (Kate Hudson) dirba modelių agentūroje, kurią valdo Dominik (Helen Mirren). Kai žūsta Helen sesuo ir jos vyras, mergina imasi auklėti tris žuvusiųjų vaikus. Vyriausijai Odrei - penkiolika, jauniausiajai Sarai - penkeri.

Joninių vakarą LNK (24 d. 23 val.) parodys brolių Coenų juodąją komediją „Užversti bobutę“ (2004). Visa mano prigimtis priešinasi lietuviškam filmo pavadinimui, nes Coenai kūrė klasikinio britų filmo „Ponios žudikai“ („The Ladykillers“, 1955) perdirbinį. Tačiau esmė ne ta. Lietuviškas pavadinimas iškreipia filmo esmę, jis pataikauja žemiausio lygio publikai, kuri filme greičiausiai nieko nesupras. Deja, lietuvių platintojų polinkis keisti filmų pavadinimus atspindi ir apskritai kultūros lygį. Juk neturime įpročio sakyti „sena ponia“, „pagyvenusi dama“ ar pan. Yra „bobutė“ arba manieringa tautiška „senolė“. Dar šleivai iš kažko nusižiūrėti „senjorai“.

Bet grįžtu prie sąmojingųjų Coenų, kurių filmai yra ir savotiški vieno ar kito kino istorijos laikotarpio,stiliaus tyrinėjimai. Šįkart veiksmas perkels į JAV pietus, greičiausiai į XX a. vidurį. Daktaras Goldvaitas Higinsonas Doras III (Tom Hanks) vaizduojasi esąs nusikaltimų pasaulio genijus. Jis surenka penkių „ekspertų“ grupę (sprogstamųjų medžiagų, tunelio kasimo ir pan. specialistus), kuri įvykdys amžiaus apiplėšimą. Operacijos vieta - senos ponios namo rūsys. Tikslas - seifas azartinių žaidimų laive. Kliūtis - senos ponios charakteris ir „ekspertų“ neprofesionalumas.

Filmas gali prajuokinti net didžiausią paniurėlį. Žinoma, su sąlyga, jei galės susitapatinti su kuriuo nors personažu. Bet neatpažinti savęs šiame filme taip pat neįmanoma. Filmas yra kaip skanumynas, kuriuo gali mėgautis neskubėdamas. Ypač juoduoju Coenu humoru. Man dar įsiminė gyvūnai - katinas (filmavimo grupė iš viso jų turėjo dešimt, kiekvienai scenai buvo rengiami net trys), varnas ant tilto, išmokytas žudyti buldogas... Tikra Nojaus arka. Bet atsidurti Coenų arkoje, manau, niekas neatsisakytų.

Jūsų -

Jonas Ūbis

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.24 (853), 2009-06-19