Nežinau, ką rodys kabeliniai kanalai, bet peržiūrėjęs dešimties ateinančių dienų lietuviškas programas, patariu susilaikyti. Pabūti ne katalikais, o puritonais. Nieko neprarasite, net atvirkščiai. TV3 mėgstamas „Vienas namuose“ variacijas, neabejoju, visi ir taip mokate atmintinai, visi kiti filmai per visus kanalus taip pat rodyti ne kartą. Tai kas, kad kai kurios televizijos (pvz., LTV) apsimeta naiviomis ir parašo priešais filmo pavadinimą žodį „Premjera“ su dideliu šauktuku. Mes juk žinome, kad tą patį filmą jau keliskart rodė kuri nors kita televizija. Tiesa, pamačiau ir vieną naują pavadinimą - Naujųjų išvakarėse (gruodžio 31 d. 17.40) TV3 rengiasi rodyti dokumentinio filmo premjerą „Tikrasis mados veidas. Juozas Statkevičius“. Kaip įprasta TV3 anonsuose, režisieriai jiems neegzistuoja, tik žvaigždės, todėl, matyt, iki paskutinės minutės taip ir nesužinosim, kas tas didvyris, pasirengęs lietuviams atskleisti tikrąjį mados veidą. Pirmą minutę net suabejojau, gal tai kokio nors lietuviško „siaubiako“ premjera, bet iškart save suniekinau: „Gėda būti tokiam nepatikliam. Naujųjų išvakarėse, Ūbi, visos televizijos stengiasi padovanoti tau ką nors gražaus.“ Kas gražu lietuviams? Kaip ne kartą teko įsitikinti - lietuviška estrada. Trumpai tariant, saldžios dainos, savim besigrožinčios salonų ir Seimo žvaigždės, pilvo šokiai, blizgučiai, nuvėsęs humoras ir beviltiškas provincijos pojūtis. Todėl dar kartą perspėju, kad mūsų laukia daugybė nuo Leonido Brežnevo laikų beveik nepasikeitusių „žydrųjų žiburėlių“, ir net per LTV2 bus šventinis koncertas, kurį ves Rytis Cicinas. Juk ne šiaip sau LTV2 vadinamas kultūros kanalu. Visi tie koncertai normaliam žmogui gali sugadinti ne tik skonį, bet ir virškinimą, todėl geriau juos palikti tiems, kurie kasdien maitinasi didžkukuliais.

Bet jei esate visiškai priklausomi nuo televizoriaus, siūlau kelis filmus. Naujų tarp jų - mažuma, bet juk visokios šventės - tai prisiminimų metas. Taigi, trumpai. Woody Alleno 1991 m. „Šešėliai ir rūkas“ (LTV2, 25 d. 21.05) - nostalgiška režisieriaus duoklė vokiečių ekspresionizmui, Europos kinui ir magijos menui. Kafkiškas Alleno herojus galiausiai pasirenka klajojantį cirką, bėga iš miestelio, kur įtarimai ir šešėliai didesni už žmones.

Nuo tų šešėlių iš Vokietijos į JAV pabėgęs Billy Wilderis Holivude kūrė linksmas, bet išmintingas komedijas. 1970 m. jo „Privatus Šerloko Holmso gyvenimas“ (LTV2, sausio 2 d. 16.40) perkels į garsiąją Beikerio gatvę, Holmso ir Vatsono butą. Abu laukia jaunos iš Temzės išgelbėtos moters Gabrielės. Moteris prašo surasti jos vyrą. Sekliams teks keliauti į Škotiją, susitikti ne tik su slaptosiomis karalienės Viktorijos tarnybomis, bet ir su Lochneso pabaisa. Išmintingas, elegantiškas, liūdno humoro kupinas filmas.

Iš panašių galiu rekomenduoti dar kelis. Wernerio Herzogo 2007 m. „Susitikimai pasaulio krašte“ (šiandien, 24 d. 12 val.) pakvies paklajoti po Antarktidą ir supažindins su ten dirbančiais mokslininkais. Režisierius jų prašo papasakoti apie save ir klausinėja apie svajones. Iš tikrųjų tai filmas apie vidinę laisvę. Ko gero, ją gali rasti tik atsidūręs toli nuo žmonių.

Žinoma, yra ir galvojančių kitaip. 2008 m. sukurtas bulgaro Stefano Komandarevo filmas „Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo“ (LTV, 2 d. 22.45) tapo ne vieno festivalio žiūrovų numylėtiniu. Ne išimtis ir mūsiškio „Kino pavasario“ žiūrovai. Tai sentimentali, kupina retrospekcijų ir jaudulio istorija apie priverstinę šeimos ir jų sūnaus emigraciją į Vokietiją. Po kurio laiko tėvai žūsta, o pagrindinis filmo herojus praranda atmintį. Padėti anūkui susirengia senelis iš mažo miestuko (Emiro Kusturicos filmų aktorius Miki Manojlovičius). Žinau, kodėl filmas patinka - į nostalgišką ir savaip egzotišką atmosferą panardinta ir kino emocijų meistriškai prikimšta lokali istorija suprantama kiekvienam. 1990 m. Kevino Costnerio „Šokantis su vilkais“ (TV3, šiandien, 24 d. 23.10) nukels į XIX a. Ameriką. Filmo herojus - leitenantas Danbaras siunčiamas toli į Vakarus saugoti forto. Ten jis sutinka indėnus. Palengva abipusis nepasitikėjimas ima užleisti vietą simpatijai ir draugystei. Galiausiai indėnai pradeda laikyti leitenantą savu ir pavadina Šokančiu su vilkais. Tačiau amerikiečių kareiviai galvoja kitaip ir laiko Danbarą išdaviku. Prieš dvidešimt metų filmas buvo labai populiarus ir gavo net 7 „Oskarus“. Savaip jis paliudijo amerikiečių požiūrio į Kitą permainas, politkorektiškumo triumfą, teigė, kad skirtingi žmonės vis dėlto gali susikalbėti.

Bet olandų aktoriaus ir režisieriaus Jeroeno Krabbe's 2001 m. filmas „Dangaus atradimas“ (BTV, 2 d. 00.15) konstatuoja, kad Dievas yra nusivylęs žmonių elgesiu. Jis siunčia į Žemę angelus, jie turi atgauti lenteles su dešimčia įsakymų. Bendradarbiauti su žmonėmis, rasti su jais bendrą kalbą, pasirodo, visai nelengva. Todėl angelai nusprendžia savo darbą pavesti žmonėms. Jų įrankiu tampa du draugai - politikas (jį vaidina ironiškasis Stephenas Fry'us) ir astronomas (Greg Wise). Bet abu draugai yra ties svarbios mįslės - biblinio rojaus lokalizavimo - įminimo slenksčiu. Surasti tą vietą ir peržengti slenkstį ateinančiais metais linkiu visiems.

Jūsų -

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.46 (922), 2010-12-24