Po „Niujorko gatvių" ir „Infiltruotų" naujame Ridley Scotto filme „Melo pinklės" („Body of Lies", JAV, 2008) jo personažo grimas tarsi ir neturėtų stebinti. Tačiau CŽV agentui Rodžeriui Feriui teks patirti ir sprogdinimus, ir sulaukėjusių šunų puolimą, ir žiaurius kankinimus. Tai savaime suprantama, nes Feris kovoja su teroristais jų namuose - Irake, Jordanijoje, Saudo Arabijoje, Palestinos teritorijoje, žodžiu, visur ten, kur mezgasi teroristų ryšiai ir kuriami jų planai. Feris yra ne tik vertingas agentas, jis myli Rytus, laisvai kalba arabiškai ir jam tikrai rūpi arabų šalių likimas. Jo viršininkas Edas Hofmanas - visai kitoks. Jis mėgsta šeimyninio gyvenimo patogumus, apskritai yra šeimos žmogus. Tai, kad žiaurius ir negailestingus sprendimus Edas priima veždamas vaiką į mokyklą ar kitokiomis šeimos gyvenimo aplinkybėmis, leidžia režisieriui pabrėžti ne tik savotišką amerikiečių karo su terorizmu kasdieniškumą, bet išryškinti šio personažo cinizmą. Edą vaidina mėgstamas Scotto aktorius Russellas Crowe, specialiai šiam filmui užsiauginęs keliasdešimt kilogramų svorio. Ankstesniame Scotto filme „Amerikos gangsteris" taip pat matėme dviejų asmenybių - galingo juodaodžio prekiautojo narkotikais, kurį suvaidino Denzelas Washingtonas, ir nekorumpuoto Crowe policininko susidūrimą. Jie buvo skirtingose barjero pusėse. Sudėtingi šių žmonių santykiai keitėsi per visą filmą, jų raidos nebuvo galima nuspėti. „Melo pinklių" personažų dueto santykiai paprastesni ir vienpusiškesni. Feris ir Hofmanas sugalvoja gudrų planą, kuris gali padėti pričiupti arabų teroristų vadeivas. Feriui net pavyksta susitarti su Jordanijos specialiųjų tarnybų vadu Hari Salemu (įspūdingas Markas Strongas). Toliau siužeto nepasakosiu, nes Scottui rūpi išsaugoti netikėtumo efektą.

Nors filmas sukurtas pagal patyrusio JAV žurnalisto Davido Ignatiuso romaną (beje, neseniai pasirodžiusį ir lietuviškai), man regis, virš filmo tvyro Johno Le Carré dvasia. Jo šnipų romanų herojai dažnai pasijunta išduoti ir susimąsto apie savo veiklos beprasmiškumą, bet ją tęsia, nes jaučiasi asmeniškai atsakingi už žmonijos likimą. Be abejo, tai skambi frazė, bet DiCaprio herojus - būtent iš tokių žmonių. Jis nenori nešvaraus ir ciniško žaidimo. DiCaprio meistriškai užsimena ir apie vidinį Ferio konfliktą. Deja, šiuolaikinis pasaulis ir jau ne vienus metus trunkantis karas su terorizmu vis labiau primena Orwello fantaziją. Beje, tai pabrėžia ir režisierius, rodydamas kiekviename žingsnyje CŽV būstinės sekamą Ferį, jo akcijas, kuriose lemiamu momentu virš dykumos pasirodo (arba nepasirodo) amerikiečių sraigtasparniai. Filmas tarsi patvirtina personažų tezę, kad civilizaciją dabar galima būtų sunaikinti per kelias minutes.

Manau, kad „Melo pinklės" - ne pats geriausias Scotto filmas. Bet ir ne pats blogiausias. Jo karjeroje būta ir aukštumų („Likvidatorius", „Svetimas" ar „Telma ir Luiza" jau tapo klasika), ir stulbinančios komercinės „Gladiatoriaus" sėkmės, ir duobių („Kareivė Džeinė"). Kiekvienas Scotto filmas yra laukiamas, ir tai rodo, kad režisierius nesirengia kartoti to, kas jau pasiteisino. „Melo pinklių" stilius primena vieną geriausių Scotto filmų - apie amerikiečių kareivių gelbėjimo misiją Somalyje pasakojusią „Juodojo vanago" žūtį". Tačiau naujasis filmas gerokai užtęstas, antroji valanda jau nebesugeba išsaugoti pradžioje taip puikiai augintos įtampos. Ar tai reiškia, kad viena populiariausių paskutinių metų amerikiečių filmų temų - kova su arabų terorizmu - jau išsemta? Manau, kad ne. Matyt, atėjo laikas kalbėti apie kitus jos aspektus. „Melo pinklių" herojai apie tai jau užsimena.

„7 meno dienos“ Nr.42 (824), 2008-11-21