Tačiau naujo lietuviško dokumentinio filmo „Vabzdžių dresuotojas", rodomo „Baltijos premjerų" programoje, išties laukiau. Buvau daug girdėjusi apie jį, be to, per „Panoramą" parodytas filmo klipas atrodė nemažai žadantis. Galiausiai sužavėjo prodiuserės ir režisierės Rasos Miškinytės entuziazmas ir tikėjimas filmu, jos ne vienus metus trukusios Vladislovo Starevičiaus kūrybos ir gyvenimo studijos.

Filmas „Vabzdžių dresuotojas" - tarptautinė produkcija. Projekto idėja kilo ir ją inicijavo lietuviai, bendradarbiavo jie su viena didžiausių ir seniausių Lenkijos animacinio kino studijų „SE-MA-FOR", kurioje sukurta apie 1400 filmų bei gauta apie 300 apdovanojimų. Studijoje dirbantis režisierius Marekas Skrobeckis filmui kūrė animacinius personažus. Taip pat dirbta su vokiečiais, prancūzais, o teisę rodyti filmą jau įsigijo keliolika pasaulio šalių televizijų.

Filme nesilaikoma nuoseklaus ir įvykius atpasakojančio siužeto. Skirtingus Vladislovo Starevičiaus biografijos ir kūrybos epizodus jungia animuoto Vabalo, kurį filmo pradžioje sukuria Ponas Animatorius (Gediminas Girdvainis), kelionė. Vabalas įsimyli karalienę Liūtę (lėlė iš Starevičiaus filmo „Lapinas Reinikis") ir seka paskui ją į kitą, už sienos egzistuojantį pasaulį. Ten Vabalas pamato ne tik Starevičiaus sukurtų filmų ištraukas, bet ir kino kritikus bei animacijos ekspertus. Pirmasis - itin skoningai prie žaismingų dekoracijų prisiderinęs Skirmantas Valiulis - pradeda pasakoti apie Starevičiaus aktorius vabalus, kuriuos anuometiniai žiūrovai priėmė kaip tikrus gyvius, puikiai išdresuotus ir dar aprengtus. Ne ką prasčiau atrodo ir kino istorikas iš Rusijos Nikolajus Izvolovas (Maskvos kino muziejaus direktoriaus pavaduotojas, ikirevoliucinio Rusijos kino specialistas). Jis nukelia žiūrovą į kitą Starevičiaus filmą „Gražioji Lukanidė" (graikų mito apie gražiąją Eleną motyvais), kuris, pasirodo, viešai nebuvo rodytas daugiau nei devyniasdešimt metų, nuo pat jo premjeros 1912-aisiais. Tačiau Vabalui kol kas ne itin rūpi šie faktai, jis toliau dekoracijų labirintais seka Animatorių, kuris stebuklingai pasodina prie stalo animacijos kūrėjus iš D. Britanijos brolius Stepheną ir Timothy Quay'us, pasakojančius apie animacinio kino kūrimo subtilybes. Vėliau Vabalas jau klausosi norvegų kino ir televizijos profesoriaus Gunnaro Stromo, trumpai ir lakoniškai supažindinančio su kino meno pradžia. Apie Starevičiaus kūrybą dar pasakoja ir kino kritikė Marina Karasiova iš Rusijos bei lenkų meno istorikas ir kritikas Marcinas Giýyckis. Visas šias skirtingų kino žmonių istorijas jungia tas pats Vabalas. Jis aptinka pasakotojus skirtingais savo mylimosios paieškų momentais, išklauso jų istorijų, tad visi tie žmonės transformuojasi į pusiau fiktyvius veikėjus/aktorius, ir jiems tikrai gerai sekasi vaidinti, ką jau kalbėti apie G. Girdvainį, visą filmą neištariantį nė žodžio. Personažų pasakojimai išsaugo lengvą formą, primenami linksmesni režisieriaus biografijos epizodai. Neapsieita ir be šmaikščių komentarų, pavyzdžiui, kai vieną Starevičiaus filmą „Alkoholizmas ir jo pasekmės" Izvolovas įvardija kaip ypač aktualų Rusijai ir šiandien...

Filmas skirtas visai šeimai, turi edukacinę funkciją. Tai tikrai nėra blogai, jei edukacija išlieka neįkyri ir perdėtai akivaizdi, t.y. didaktiška. Jei Starevičių taip uoliai savinasi rusai, lenkai ir prancūzai, lietuviai taip pat gali tai daryti, nes čia jis praleido 26 savo gyvenimo metus ir pirmuosius, vienus geriausių savo filmų - „Gražiąją Lukanidę" bei „Kino operatoriaus kerštą" - nufilmavo čia, tik jau sumontavo vėliau Aleksandro Chanžonkovo studijoje Maskvoje. „Vabzdžių dresuotojo" autorių sumanymas įtraukti ir lietuvišką Starevičiaus kūrybos periodą patvirtina, kad nevertėtų „lietuvio" sąvokos susiaurinti iki grynakraujiškumo, bet pasimokyti iš Vakarų, kurie su malonumu prisiskiria kūrybingus žmones. Pavyzdžiui, Jonas Mekas vadinamas amerikiečių menininku, Julia Kristeva - prancūzų literatūrologe ir filosofe, o lenkų kilmės režisierių Pawelą Pawlikowskį britai nė nemirktelėję „pasisavino", kai pastarasis pastatė filmą „Mano meilės vasara" (2004). Po premjeros viena kolegė pavadino filmą lietuvišku „Persepoliu", ir tikrai, tik anas animacinis filmas pasaulio žiūrovams subtiliai papasakojo Irano istoriją, o šis, pasirinkęs kūrybinės dokumentikos formatą, - iš Lietuvos kilusio lėlinės animacijos pradininko ir specialisto istoriją. Kartu filmas pagerbė ir kino istoriko Vytauto Mikalausko, ilgus metus rinkusio archyvuose medžiagą apie Starevičių, nuveiktą darbą.

„Vabzdžių dresuotojas" jau buvo rodytas festivaliuose Rygoje, Karlovi Varuose, Maskvoje, Liubeke, Leipcige, Taivane. Dabar jį galėjo įvertinti ir Vilniaus žiūrovai, kurie prodiuserei yra baisiausi, nes savi. Aš pasijutau kaip tas Vabalas, kuris, nors ir gėda prisipažinti, prieš filmą ne ką težinojo apie Vladislovą Starevičių.

„7 meno dienos“ Nr.42 (824), 2008-11-21