Du pagrindiniai filmo personažai - Interpolo agentas (Clive Owen) ir amerikietė teisininkė (Naomi Watts) tiki teisingumu, bet to neužtenka. Sudėtinė didžiulio tarptautinio banko veiklos dalis - žmogžudystės, ginklų prekyba ir jų gamybos finansavimas, vyriausybių perversmai - turi padėti Tykweriui suformuluoti naują priešo definiciją. Tiesa, ji nelabai nutolusi nuo dabar taip mėgstamos „globalizacijos“, „klimato atšilimo“ ir panašių dalykų. Berlyne rodomuose filmuose šie žodžiai tokie dažni, kad norom nenorom gali tapti ciniku. Tačiau pasaulis, matyt, negali gyventi be priešo įvaizdžio. „International“ veiksmas nuolat perkelia iš Berlyno į Lioną, iš Liono į Lichtenšteiną, iš Lichtenšteino į Milaną, iš Milano į Niujorką, iš Niujorko į Stambulą ir pan. Filmuojama tarsi iš paukščio skrydžio. Suprantama, taip režisierius nori pabrėžti, kad šiuolaikinis pasaulis mažas ir trauktis toliau nebėra kur. Reikia iš naujo pažvelgti į aplinkybes, kuriose atsidūrė visos šalys. Tačiau tai jau ne žmogaus, o kažkieno, stebinčio iš šalies, žvilgsnis.

Po didžiulės tarptautinės filmo „Bėk, Lola, bėk“ sėkmės Tykweris ilgokai laikytas didžiausia vokiečių kino viltimi, ne vienam žiūrovui imponavo jo polinkis filosofuoti, kurti paradoksus, metaforas. Tačiau prieš „International“ sukurtas filmas „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ liudijo režisieriaus posūkį į tai, kas jau senokai vadinama „europudingu“. „International“ Tykweris taip pat bando suderinti menines ambicijas ir norą būti prieinamam kuo daugiau žiūrovų. O tai dar kartą įrodo, kad meninis konformizmas ir siekis kalbėti supaprastintai meninių ambicijų kiną gali tik įvaryti aklavietėn. Juk ne visas problemas galima paaiškinti pradinukui. Gal ir nereikia. Kita vertus, Tykwerio kartos kinematografininkus suformavo postmodernizmo idėjos, todėl tas kinas buvo kupinas citatų, autocitatų, įvairiausių stilių sekimų, formos žaidimų. To kino atgarsiai vis dar ryškūs ir šiemet Berlyne. Filme rodoma didžiulė susišaudymo scena Niujorko Guggenheimo muziejuje - tarsi prisiminimai apie Hichcocką, bet redukuoti iki Džeimso Bondo nuotykių lygio. Iš filmo dingsta dviprasmiškumas, o kartu su juo ir keista kino poezija, tiršta atmosfera, kurios taip trokšta šiuolaikinių trilerių kūrėjai. Pasižiūrėjusi kelis aktualios tematikos, angažuotus Berlinalės filmus supratau, kad vienas didžiausių šiuolaikinio kino priešų yra būtent vienprasmiškumas, noras paaiškinti žiūrovui viską, net pačius elementariausius dalykus. Tokie filmai paprastai yra labai taisyklingi, bet jiems stinga paklaidos, kuri dažnai ir paverčia kieno nors pasisakymą meno kūriniu.

Netaisyklingumo akivaizdžiai pristigo po spaudos peržiūros vieningai nušvilptam švedo Lukaso Moodyssono sklandžiam ir gražiam filmui „Mamutas“ („Mammoth“). Jo herojai - laiminga amerikiečių šeima. Veiksmas prasideda tą dieną, kai Tomas (Gael Garcia Bernal) išvyksta į dalykinę kelionę į Tailandą. Jis nuobodžiauja, kol bus aptartos didžiulės sutarties subtilybės, ir kelias dienas nusprendžia praleisti vienas namelyje prie jūros. Žinoma, Tomas sutinka jauną prostitutę, bando ją atvesti į doros kelią... Tomo žmona (Michelle Williams) yra gydytoja. Ji visą laiką praleidžia ligoninėje, o dukrelę prižiūri auklė iš Filipinų Glorija. Kelios šių personažų dienos ir rodomos ekrane. Siužetas banalus, bet Moodyssonas daro viską, kad jis taptų dar banalesnis. Filmo herojai nuolat kartoja tai, ką galima pasakyti ir be žodžių: gydytoja jaučia kaltę, kad dukrelę auklėja ir su ja būna kita moteris, Glorija nuolat ilgisi savo Filipinuose paliktų sūnų, šie ilgisi mamos, kurios uždirbti pinigai bus panaudoti naujo namo statybai ir jų mokslams. Moodyssonas filme rodo visas, jo manymu, svarbias problemas, ypač pabrėždamas tai, kad vakariečiai išnaudoja Azijos kraštų žmonių norą praturtėti. Žinoma, neapsieinama ir be pedofilijos motyvo. Žiūrovai apie tai, kas rodoma filme, jau daug kartų skaitė ir matė televizijoje, bet Moodyssonas atkakliai baksnoja pirštu ir moralizuoja.

Moralizuojantis kinas dvelkia propaganda. Vienas ką tik kažkurį iš gausių dokumentinių filmų pasižiūrėjęs kolega dejavo: „Tegu jau būna propagandinis filmas, bet kodėl jis dar būtinai toks nemokšiškas, mėgėjiškas ir primityvus?“ Keista, net geri režisieriai nesidrovi kurti tokių propagandinių filmų. Ar tai reiškia, kad jie nebepasitiki žiūrovais? Užburtas ratas - kūrėjai nepasitiki žiūrovais, žiūrovai - kūrėjais. Kita vertus, manau, pastaraisiais metais įvairūs kino rėmimo fondai suformulavo tam tikras taisykles, kurių laikymasis garantuoja pinigus. Svarbu turėti galvoje kelis būtinus ingredientus: aktualią temą, politiškai korektišką požiūrį, taisyklingai sudėlioti akcentus. Tokio recepto auka, man regis, tapo danų režisierė Annette K. Olesen. Jos filmo „Mažasis kareivis“ herojė yra iš Irako grįžusi danų karė Lotė (Trine Dyrholm, manau gali pretenduoti į prizą už moters vaidmenį). Taikiame gyvenime Lotė neranda vietos, ji daug geria. Pagalbos ranką ištiesia tėvas. Jis pasiūlo Lotei vežioti juodaodę prostitutę (vieną iš kelių jo išnaudojamų merginų) pas klientus.

Tarp Lotės ir gražuolės nigerietės pamažu ima megztis simpatija. Mergina pasakoja apie Nigerijoje paliktą savo dukterį. Be motinos užaugusi Lotė nusprendžia sugrąžinti nigerietę namo, pas dukrą. Lotei visai nesvarbu, kad ši nenori grįžti, kad ji visai patenkinta ir Lotės tėvu, ir savo klientais. Lotė išplėšia tėvo seifą (tarp saugomų sekso vergių pasų pamačiau ir žalią lietuvišką), prievarta pasodina merginą į lėktuvą. Olesen tiksliai suformuluoja problemą: negalima nuspręsti už kitą, ko jis turi norėti ir kas jam yra geriau, bet „Mažasis kareivis“ pernelyg nuspėjamas, rodomi charakteriai ir konfliktai pernelyg banalūs ir matyti jau ne viename skandinaviškame filme. Užuot jaudinęs, „Mažasis kareivis“ tarsi pakartoja seniai išmoktą pamoką apie tai, koks turi būti geras ir aktualus filmas.

Šiuo požiūriu nustebino vokiečio Hanso Christiano Schmido filmas „Štormas“ („Sturm“). Regis, filmus apie dešimtojo dešimtmečio karus Balkanuose kūrė ne vienas, bet Schmidas pasirinko netikėtą požiūrį ir netikėtą heroję - Hagos tribunolo prokurorę. Kerry Fox suvaidinta Hana Meinard siekia, kad už nusikaltimus žmogiškumui būtų nuteistas serbas generolas, tėvynėje tapęs nacionaliniu didvyriu. Vienintelis Hanos liudininkas nusižudo. Hana turi rasti naują patikimą liudininką. Tokia yra Mira (iš „4 mėnesių, 3 savaičių ir 2 dienų“ pažįstama Anamaria Marinca). Iš pradžių ji atsisako liudyti - Mira gyvena Vokietijoje, turi šeimą ir nebenori net mintimis grįžti praeitin. Hana turi nugalėti jos baimę (Mirai grasina generolo šalininkai). Bet prokurorei tenka susidurti ir su kita galinga jėga. Tai - Jungtinių Tautų Organizacijos ir Europos Sąjungos biurokratai, siekiantys kuo greičiau integruoti Balkanų šalis. Hanai už nugaros susitariama, kad Miros liudijimas apie generolo dalyvavimą masiškai prievartaujant moteris nebus įtrauktas į kaltinimų sąrašą. Filmas baigiasi dviejų stiprių moterų pralaimėjimu, nors jos abi ir nesirengia pasiduoti.

Schmido herojai taip pat nuolat keliauja: ekrane iškyla Sarajevo kasdienybė, Berlyno, Hagos, Paryžiaus vaizdai. Tačiau, priešingai nei kituose filmuose, „Štormui“ tai suteikia dokumentiško tikslumo, režisierius vengia supaprastinimų. Žinoma, svarbu ir tai, kad pagrindiniai filmo herojai rodomi kaip eiliniai žmonės, turintys savo silpnybių, kasdienį gyvenimą, ne tik kovojantys už teisybę. Kerry Fox priverčia susimąstyti ir apie tai, kas protingus, talentingus, galinčius bet kur įsitvirtinti žmones priverčia aukoti sėkmingą karjerą vardan teisingumo. Kruopštų, dažnai nematomą darbą Hagos tribunole Hana galėtų iškeisti į sėkmingą karjerą. Tačiau ji pasirenka kitą kelią.

Pasirinkimas ir toliau išlieka viena svarbiausių šių dienų problemų. Apie tai ir kol kas bene geriausias iki šiol Berlinalėje matytas mano filmas - Stepheno Daldry ekranizuotas vokiečių rašytojo Bernhardo Schlinko romanas „Skaitovas“ („The Reader“). „Bilio Elioto“ ir „Valandų“ režisierius lieka ištikimas savo nepriekaištingam stiliui. Filmas sulieja didžiąją istoriją ir konkrečius herojų likimus, poeziją ir refleksiją, pasakojimą apie neįtikėtiną meilę ir puikią vaidybą. „Skaitovo“ istorija prasideda viena 1958-ųjų popiete Vokietijoje, kai penkiolikmetis Michaelis (David Kross) sutinka už save vyresnę Haną (Kate Winslet). Jų romanas truko neilgai, kelias savaites, bet paliko pėdsaką visam Michaelio gyvenimui. Audringą vaikino iniciaciją į seksualinį gyvenimą lydi keistos literatūros pamokos: Hana verčia vaikiną skaityti jai knygas. Daldry tarsi sulieja sekso atradimą su literatūros visada skatinamu savęs pažinimo troškimu. Hana godžiai klausosi skaitomų tekstų. Jie patys įvairiausi: ir mokyklinė lektūra, ir net „Ledi Čaterli“ (beje, šis romanas herojei pasirodo nešvankus). Kodėl Hanai reikia skaitovo, paaiškės vėliau, kai Michaelis taps teisės studentu. Atsidūręs teismo proceso, kur teisiamos Aušvico prižiūrėtojos, salėje Michaelis kaltinamųjų suole atpažins Haną. Tada jis supras, kodėl moteris vertė jį skaityti: Hana yra analfabetė. Ko gero, tuo galima paaiškinti ir aklai Hanos vykdytus įsakymus, ir nenorą pripažinti kaltę. Nuteista kalėti iki gyvos galvos Hana netikėtai sulauks Michaelio pagalbos. Jo į magnetofono kasetes įskaitytos knygos paskatins ją mokytis rašto, kitaip pažvelgti į tai, kas iki tol atrodė visiškai aišku. Pagaliau nuteisti pačią save... Išprotautų, racionalių, nuspėjamų Berlinalės filmų fone „Skaitovas“ paperka savo emocingumu. Kate Winslet ir aštuoniolikmetis Davidas Krossas (režisieriui prisėjo palaukti, kol aktorius sulauks pilnametystės) virtuoziškai suvaidino atviras meilės scenas. „Skaitovas“ - vienas tų retų atvejų, kai nuogumas suteikia filmui autentiškumo.

Berlinalėje taip pat nuolat tenka rinktis. Tuo pat metu rodomi keli filmai. Reikia rinktis ir negali pasitikėti niekuo, net savo nuojauta. Kartais ji apvilia, kartais ne. Tačiau visada tikiesi sulaukti siurprizo. Jei atvirai, eidama į programos „Panorama Special“ atidarymo filmą - norvego Rune's Denstado Langlo vaidybinį debiutą „Šiaurė“ („Nord“) - nesitikėjau kažko ypatingo. Bet pamačiau žavų juodojo humoro ir tikro absurdo prisodrintą filmą. „Šiaurės“ herojus - kadaise garsus slidininkas Jomaras. Jis negali susidoroti su ilgai trunkančia depresija ir monotonišku darbu slidinėjimo bazėje. Išeitį kaip visada pasiūlo pats gyvenimas. Vieną dieną Jomaras sužino, kad toli Šiaurėje auga jo sūnus. Vyras nusprendžia jį pamatyti. Kelias veda per sniego plynes, kalnus, gilią ir šaltą žiemą. Pakeliui Jomaras sutiks įvairių keistuolių, atsiskyrėlių ir, kaip įprasta kelio filmuose, gaus svarbių gyvenimo ir mirties pamokų. Kuo bus sunkiau ir blogiau, tuo arčiau bus Jomaro tikslas.

Seniai negirdėjau tokių audringų aplodismentų, kokie skambėjo „Šiaurei“ pasibaigus. Matyt, dabar kaip tik tokių filmų ir reikia. Susitapatinti su vienišu, sniegynų baltumo apakintu, absurdiškas baimes išgyvenančiu ir niekam nereikalingu depresyviu keliautoju, pasirodo, visai paprasta.

Berlynas

„7 meno dienos“ Nr.6 (835), 2009-02-13