Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Ateina jauniausia kino režisierių karta


Įspūdžiai pasižiūrėjus diplominius darbus


Lukas Brašiškis

Share |
„Pietys“
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) režisierių kursas renkamas tik kartą per ketverius metus, tad nenuostabu, kad per naujosios kino ir TV režisierių laidos bakalaurų filmų pristatymą Kongresų rūmų kino salėje netilpo visi norintys išvysti jaunosios kartos darbus.



 

Pasak kurso vadovės Giedrės Beinoriūtės, būtų gerai, kad bent vienas kitas šio kurso studentas liktų kine ir džiugintų žiūrovus savo asmeninėmis kino vizijomis. Pažiūrėjus diplominių filmų programą, atrodo, kad toks potencialas tikrai yra. Dvylikos filmų peržiūra truko šešias valandas, tad ją apžvelgsiu fragmentiškai, išskirdamas vyraujančias tendencijas ir atmintyje įstrigusius filmus.  

 

Sovietmečio reminiscencijos

 

Nors dažnai kalbama, kad jaunoji karta nebeneša netolimos praeities krūvio, žiūrint filmus netikėtai išaiškėjo, kad sovietmečio reprezentacijos yra mėgstama studentų tema. Bet panašumai su sovietmečio antspaudu pažymėtu tradiciniu lietuvių kinu yra tik išoriniai. Pažvelgus giliau, akivaizdu, kad praėjusi epocha jaunų kino studentų filmuose atskleidžiama jau visai kitaip. Pačių studentų neišgyventa patirtis jų filmuose buvo pateikiama kaip kažkas keista, nesuprantama, svetima, groteskiška, juokinga... Sovietmetis filmuose tapo lengvo ir nuotaikingo žanro arba tiesiog įdomesnės aplinkos kūrimo sąlyga. Galbūt todėl filmų pasakojamose istorijose ryškiai pastebimas noras „pagauti“ praėjusio laiko ženklus ir simbolius (mašinos, interjerai ar drabužių stilius) kartais atrodė „perspaustas“ ir šie elementai, kurių tikslas turėtų būti istorijos pasakojimo realumo akcentas, patys tapdavo tikslu.

 

Andriaus Blaževičiaus vaidybinio filmo „Bergenas“ pradžia suintrigavo. Netikėtas dviejų skirtingų kartų atstovų susitikimas nušiurusiame restorane - vietoje, kurioje laikas jau seniai sustojo, tapo dramos užuomazga. Tačiau tolesnis veiksmas nuvylė. Režisierius pasirinko lengviausią kelią - vyrų išgertas alkoholis tapo poelgių ir beprasmių dialogų varikliu. Dviejų pagrindinių personažų charakterių plėtojimas, jų apsikeitimas vietomis („treninguotas“ provincijos vyrukas pasirodo turįs gerą širdį, o iš pažiūros inteligentiškas vyresnis personažas išgėręs tampa pastebimai agresyvesnis) neįtikino. Filmui dar neįpusėjus pabaiga jau buvo nuspėjama. Sėkmingai išreikšta švelni spalvų ironija, „Dogmos '95“ principu judanti kamera, Vido Petkevičiaus vaidyba vis dėlto paliko klausimą: kodėl taip paprastai? Juk skirtingų laikų susikirtimo temą galima išplėtoti ir labiau.

 

Tomo Smulkio vaidybinis filmas „Pietys“ ir vėl priminė sovietmetį. Beveik siurrealistinis, groteskišką sovietmečio žmogaus būseną išreiškiantis filmas pasižymi gera vaidyba ir sėkmingai kuriama absurdo nuotaika, bet kai kurie sprendimai paliko klaustukų. Ar ne per daug dėmesio skiriama sovietmečio detalėms (pvz., telefonui automatui ar senam, dar Giedrės Beinoriūtės „Balkone“ matytam „Moskvičiui“)? Kodėl taip dažnai naudojami bendri planai, nors jų gal visai ir nereikia?

 

Linos Lūžytės filmas „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ puikiai atitiko žanrinius kino satyros reikalavimus. Istorija apie sovietmečio lietuvių šeimą lankantį fotografą iš Amerikos nuo pat pradžių dvelkė sarkazmu. Humoras ir juokeliai, per dantį traukiant ne tik lietuvių charakterio bruožus, bet ir tautiškumo stereotipus, nusišypsoti privertė ne kartą. Aktorių vaidyba puikiai atitinka situacijų komedijos reikalavimus. Tačiau kai kurie pačių personažų sprendimai atrodo keistai ir neįtikina. Kodėl Gabijos Ryškuvienės vaidinamos namų šeimininkės žodyne tiek daug tarptautinių žodžių? „Įvaizdžio formavimas“, „reprezentacija“ ir panašūs vadybos žodynui būdingi žodžiai veikėjų lūpose kelia nuostabą žinant, kad filme vaizduojamu metu jų dar nebuvo. Nors gal šis nesutapimas ir nuoroda į dabartinius laikus taip pat yra ironijos dalis ir pašiepia mūsų kompleksus?

 

 Filmo autorei norėtųsi pasakyti, kad jau puiku, tik dar šiek tiek...

 

Asmeniškai

 

Maloniai nustebino jaunųjų kūrėjų pasiryžimas kalbėti asmeniškomis temomis. Bene labiausiai realistinis pasirodė Dovilės Šarutytės filmas „Aš tave žinau“. Merginos brendimo istoriją pasakojantis filmas priminė ne vieną įtaigų kino ekranuose rodytą filmą apie moksleivių gyvenimą. Kasdienė aplinka filme atkurta tikroviškai, beveik dokumentine maniera. Moksleivius įtikinamai vaidina jauni LMTA studentai, o pagrindinę heroję suvaidinusi moksleivė galėtų pelnyti geriausios aktorės vardą diplominių darbų festivalyje (jei toks būtų). Nors filmo scenarijuje per daug eklektikos (klausimas, ar kai kurios scenos būtinos), paskutinė jo scena, kai mergina šoka į baseiną, neabejotinai verta pagyrų. Filmas pavyko, galbūt ir dėl to, kad jame pasakojama tai, kas režisierei yra žinoma ir aktualu.

 

Mykolo Žukausko filme „Ana Geraširdė“ gana nuspėjamai, bet įdomiai įspūdingai atskleidžiamas psichologinis neįgalaus brolio ir jo išnaudojamos sesers konfliktas. Masturbacijos scenos ir jų atoveiksmis merginos charakteriui priminė danų kino meistro Larso von Triero kino bruožus.

 

Roko Eltermano „Laisvame kritime“ pastebėjau profesionaliai įvaldytus populiariojo kino kalbos elementus, padedančius sukurti savitą stilių. Sąmoninga spalvų ir atspalvių dramaturgija, gyva pogrindinė muzika, puikus jauno operatorius Lino Dabriškos darbas - visa tai peržiūroje sukūrė kino kokybės pojūtį. Aišku, negalima neįvertinti ir išraiškingo montažo, kuris naudojamas pagrindinio personažo dvasinei būsenai pabrėžti, taip pat kuria prieštaravimo nuotaiką. Kita vertus, nors, pasak režisieriaus, tema jam yra labai asmeniška, žiūrint filmą pasirodė, kad filmo kontekstas jau prarado aktualumą (panko, sunkiai dirbančio statybose, dvasinės būsenos tema jau ne kartą matyta ne tik kine). Tarytum iš televizijos ekrano nukopijuoti banalūs juokeliai taip pat privertė šiek tiek nuobodžiauti, nors, jei ne minėti trūkumai, režisierius galėtų pretenduoti į populiariojo lietuvių kino kūrėjus.

 

Jono Tertelio filmas „14:56“ bei Andriaus Paškevičiaus filmas „Vaikų darželis“ - tai nuotaikingi studentų žaidimai su kamera, kuriuos, deja, sunku pavadinti kūriniais, pretenduojančiais į filmo statusą. Nors filme „14:56“ pastebėjau įdomių ir netradicinių sprendimų išeiti į atviras miesto erdves ir apie jauno personažo būseną kalbėti dar asmeniškiau ir kasdieniškiau, perdėm mėgėjišką filmo kalbą sunku pateisinti.

 

Scenarijai ir ekranizacijos

 

Scenarijai - visiems žinoma lietuvių kino problema. Todėl jaunųjų režisierių filmų peržiūrose ypač domino studentų pasakojamos istorijos. Deja, originalių ir įdomių istorijų buvo labai nedaug. Marato Sargsyano filmo „Lernavan“ istorija bene daugiareikšmiškiausia iš visų filmų. Filme pasakojama apie tėvo ir sūnaus kelionę į Armėnijos provinciją Lernavaną, tėvo vaikystės kraštą. Nuvykus paaiškėja, kad sugrįžti praeitin nebeįmanoma, įmanoma tik su ja susitaikyti. Filmą galima vadinti poetine metafora, keliančia klausimus apie laiką ir žmogaus atmintį. Pasaką primenantis scenarijus lėmė kitokį, neįprastą televizijos ir teatro žvaigždės Vytauto Šapranausko tipažą.

 

Visai ne keista, kad pasiteisino noras ekranizuoti literatūros kūrinius. Negėdingai atrodė jau minėtas T. Smulkio „Pietys“, sukurtas pagal Kazio Sajos novelę. Režisierė Ieva Veiverytė surezgė istoriją pagal Michalo Choromanskio apysaką „Kryžiažodis“. Lenkų literatūros eksperimentininko, kuris domėjosi žmogaus psichologinėmis būsenomis, kūriniuose ryškus groteskas. Tai perkeldama į filmą režisierė pasirinko atitinkamas spalvas, kameros objektyvus bei netikėtus rakursus. Iki pat filmo pabaigos išlaikoma įtampa ir nežinomybė, Marius Jampolskis (dar vienas nedidelis, bet puikus aktoriaus vaidmuo kine) išryškina personažo būsenas, ryški pabaiga - atrodo, tai yra visa, ko reikia sėkmingai ekranizacijai.

 

Trumpos išvados

 

Dauguma filmų pasižymėjo nebloga vaidyba. Taip pat pagirtini ir vadybiniai studentų sugebėjimai: žinant, kad studentų filmai finansuojami menkai, buvo malonu titruose pastebėti, kad ne vieno filmo kūrėjai pasinaudojo ir kitais finansavimo šaltiniais. Nustebino aukštas techninis filmų lygis ir gebėjimas papasakoti istoriją. Kita vertus, buvo akivaizdu, kad amato išmanymo tikrai neužteks sukurti išskirtiniams filmams. Asmeniškų minčių perteikimas taip pat dar ne garantuoja puikios istorijos ekrane. Svarbiausia, reikia turėti ką papasakoti. Deja, žiūrėdamas filmus ne kartą pasigedau gilesnių minčių ir poteksčių. Pasibaigus peržiūrai vijau į šalį mintį, kad ką tik mačiau keliolika daugiau ir mažiau vykusių to paties autoriaus filmų. Antra vertus, pora ekranizacijų paliko neblogą įspūdį. Gal tai ženklas, kad jauniesiems lietuvių kūrėjams reikėtų pradėti skaityti literatūrą, kuri bent iš dalies palengvintų pirmą ir vieną svarbiausių filmo kūrimo etapų - scenarijaus rašymą.

 

 Apibendrinti sunku, nes reikia nepamiršti, kad tai tik nauja pradžia. Juk net kino klasikas Andrejus Tarkovskis pasipiktino, kai į jo filmografiją buvo įtraukti ir studijų metais sukurti darbai. Tuomet režisierius ištarė, kad reikia skirti mokslo ir brandžių kūrinių metą. Tikėkimės, kad ir nauja kino režisierių karta lietuvių žiūrovams greitai pasiūlys brandžių kūrinių.

 

*  *  *

 

 

„7 meno dienos“ Nr.24 (853), 2009-06-19

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

tomo giminaitis :), 2009-09-27 21:05

kur galetumem paziuret sita filma :) ?

Raimis, 2009-06-22 17:25

Pritariu teksto autoriui-jaunimui dar yra ko siekti ir pastabos tikrai taiklios!

Giedre, 2009-06-22 17:21

As tai noreciau padekoti Lukui uz apzvalga. Jis pats straipsnio pradzioje prisipazista, kad apzvalga bus fragmentiska. Tai naturalu, vienu ypu paziurejus 6 valandu trukmes programa. Gal as irgi ne su visomis issakytomis mintimis sutinku, bet man rodos svarbu, kad tokia apzvalga yra kulturiniame leidinyje. Tai reiskia kad diplominiai filmai atsiranda profesionalaus Lietuvos kino zemelapyje. O studentai - neabejotinai saunuoliai. Sekmes!

pritarimas, 2009-06-21 22:45

na išties straipsnis sunervino. '14:56' nepelnytai taip nuvertintas!atrodo galima būtų sakyti skonio reikalas ir panašiai, bet yra dalykų, kurie yra akivaizdūs. manau, kad akivaizdu, kad peržiūra buvo vykusi ir teikianti vilčių ir taip pat akivaizdu, kad straipsnis paviršutiniškas per 3s sumestas

Ponas Tadas, 2009-06-21 17:33

Nenoriu pasirodyti ciniku, bet šūdą žmogau rašai. Nei apžvalga, nei analizė. Žodynas, keliantis juoką ("objektyvai" - paprastai vadinama "optika"). Šalia menko turinio ir menko autoriaus išprusimo kyla klausimas. Brangus, Lukai, ar PATS matei VISUS filmus?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti