Užmetęs akį į spalvotą Štirlicą supratau, kad spalva jam nei padėjo, nei pakenkė, nors nespalvotas variantas, žinoma, mielesnis. Tačiau nenustebsiu, jei kuris nors lietuvių televizijos „šviesuolis“ nuspręs, kad atėjo laikas nuspalvinti serialą apie Tadą Blindą, juolab kad originalios idėjos lietuvių televizijoms nebūdingos, autorinių laidų mažėja, o niekuo neįdomių piliečių, nusprendusių tapti televizijos žvaigždėmis, daugiau, nei galima įsivaizduoti. Televizijoje vis mažiau savo rankomis ir protu ko nors pasiekusių žmonių. Kad taptum žvaigžde, pakanka tik būti keliskart parodytam ekrane ar apsinuoginti (dažniau perkeltine prasme). Šią savaitę, manau, mano požiūrį patvirtins LTV, transliuosianti „Eurovizijos“ koncertus. Nenorintiems skęsti tuštybių mugėje televizijos pametės vieną kitą gelbėjimosi ratą.

Pirmiausia tai Roberto Altmano 1975 m. filmas „Nešvilis“ (LTV, 13 d. 23.15). Beje, šis beveik tris valandas trunkantis filmas taip pat pasakoja apie muzikos festivalį – didžiausią JAV kantri muzikos šventę. Robertas Altmanas (1925-2006) - vienas garsiausių nepriklausomųjų ir, ko gero, pats neholivudiškiausias amerikiečių režisierius, visą gyvenimą šaipęsis iš Holivudo stereotipų, parodijavęs jo siužetus ir analizavęs jo mitus. Altmanas debiutavo 6-ajame dešimtmetyje dokumentiniais filmais, 1968 m. - vaidybiniame kine. Jį išgarsino antikarinė satyra „M.A.S.H“ (1970). Aštuntasis dešimtmetis - viena didžiųjų Altmano kūrybos viršūnių. 1974 m. pasirodė šią savaitę LTV rodytas „Vagys kaip mes“, 1975-aisais „Nešvilis“, 1977-aisiais - „Trys moterys“. Devintajame dešimtmetyje savo studiją priverstas parduoti režisierius grįžo į televiziją, vėliau apsigyveno Paryžiuje ir didžiajame kine vėl pasirodė tik 10-ajame dešimtmetyje.

„Nešvilis“ - vienas svarbiausių Altmano filmų. Filme nėra įprasto siužeto. Jo dramaturginė struktūra - 24 lygiaverčiai personažai, kurių istorijos lygiagrečiai rutuliojasi 5 dienas - paveikė visą kiną ir tapo vienu svarbiausių modernaus kino naracijos lūžių. Filmas - savotiškas tautos, kolektyvinio savo laikų didvyrio, siekiančio valdžios ir populiarumo, portretas. Šios Amerikos mozaikos herojai - pramogų verslo žmonės ir politikai: kantri ikona Hamiltonas (Henry Gibson), jo proteguojama žvaigždutė Barbara Džin (Ronee Blakley), roko žvaigždė Tomas (Keith Carradine) ir jo žmona (Lily Tomlin), nuo vyro pabėgusi namų šeimininkė, svajojanti apie žvaigždės karjerą (Barbara Harris), naktinio klubo šeimininkė(Barbara Baxley), prisimenanti „visus Kennedy berniukus“, kandidatas į prezidentus, BBC komentatorius ir dar daugybė kitų. Visiems jiems būdinga tuštybė, apsimetinėjimas, siekis nugvelbti sau kuo daugiau pinigų, šlovės, susižavėjimo. „Nešvilis“ buvo kurtas JAV dviejų šimtų metų jubiliejui pažymėti, todėl jo alegoriškumas nekelia abejonių. Filmas sujungia dvi svarbias siužeto linijas - muzikos festivalio ir rinkimų kampaniją, t.y. meną ir politiką, prabyla apie šiuolaikines šalies vertybes. Nepaisant gausiai skambančios muzikos (filme - 27 zongai), masinei publikai jis pasirodė pernelyg sudėtingas. Altmanas rėmėsi Bertolto Brechto teorijomis, siekiančiomis suaktyvinti žiūrovą, priversti jį mąstyti savarankiškai. Bet, būkime atviri, žiūrovas dažnai tiesiog tingi mąstyti.

Atvirai prisipažinsiu, filmą mačiau seniai ir tada jo naujumas tiesiog svaigino. Bet netrukus „Nešvilis“ buvo ištąsytas po gabalėlį net į pačius komerciškiausius ir provincialiausius filmus. Apie šio Altmano kūrinio įtaką liudija net Vytauto Žalakevičiaus filmas „Atsiprašau“ - lietuvių kino klasikas atidžiai sekė pasaulinio kino madas. „Nešvilį“ nostalgiškai savo filmuose „Pašėlusios naktys“ ir „Magnolija“ prisimena visai kitos kartos kūrėjas Paulas Thomas Andersonas.

Dauguma dėmesio vertų šios savaitės filmų rodyti jau ne kartą ir ne du. Bet visada atsiras nemačiusiųjų. Skirkite laiko žaviam Jiri Menzelio 1985 m. filmui „Mano mielas kaimelis“ (LTV2, 10 d. 19.50), pasakojančiam apie silpnus, netobulus, daug ydų turinčius vieno kaimelio gyventojus, kurie sugeba sukurti simpatišką ir harmoningą bendruomenę. Jų žmogiškumo matas yra požiūris į „laikinai sutrikusios raidos“ Otiką, kurį reikia apginti nuo ciniškų ir godžių naujųjų turtuolių miestiečių. LTV2 (12 d. 22.10) primins 1974 m. Tedo Kotcheffo „Metisą Bilį“. Šis filmas pirmiausia turėtų sudominti vieno didžiųjų klasikinio Holivudo aktorių Gregory Pecko ir vesternų gerbėjus. Kino istorijos įdomybių rinkėjai neliks abejingi faktui, jog tai - pirmasis amerikiečių vesternas, kurtas Izraelyje.

Amerikiečių kino klasiką Johną Hustoną primins LNK (10 d. 00.05). Jo komedija „Pricių šeimos garbė“ (1985) - gana autoironiškas kūrinys gangsterių filmų tema. Dar vienas LNK filmas - 2004 m. Oliverio Hirschbiegelio sukurtas „Trečiojo Reicho žlugimas“ (LNK, 10 d. 21.15). Filmas sukėlė daug ginčų ir ne tik todėl, kad pagrindinis jo herojus yra meistriškai šveicaro Bruno Ganzo suvaidintas Adolfas Hitleris. Filmo pagrindas - paskutinės Hitlerio sekretorės Traudl Junge prisiminimų bei vokiečių istoriko Joachimo Festo knygos. Tai pasakojimas apie paskutines kruvinojo diktatoriaus ir jo klikos gyvenimo dienas bunkeryje Berlyne 1945-ųjų balandį. Tiesą sakant, man buvo sunku žiūrėti tokį „beletrizuotą“ Hitlerį, nors filmo autoriai visaip pabrėžia jo silpnybę ar net pamišimą. Pritarčiau tiems filmo kritikams, kurie analizuodami „Trečiojo reicho žlugimą“ prisiminė 1945 m. Thomo Manno laiške Walteriui von Mobui parašytą mintį apie menininkus, kurie savo menu rėmė nacių Vokietiją. Mannas tai pavadino „nusikaltimo pagražinimu“. Bijau, kad kažkas panašaus vyksta ir šiame filme. Jei panašų receptą, tarkime, pritaikytume lietuvių kinui, ar būtų priimtinas filmas, kurio herojus - koks nors kenčiantis, mirštantis, bejėgis Antanas Sniečkus?

Gal tada geriau pasirinkti kokį nors tradicinį trilerį, kad ir Lee Tamahori „Voratinklį“ (LNK, 8 d. 22.10), kuriame Morganas Freemanas dar kartą persikūnija į detektyvą psichologą Aleksą Krosą, ieškantį pagrobtos merginos, ar Rogerio Spottiswoode'o „Mirtinus šūvius“ (LTV, 9 d. 23 val.), kur FTB agentas (Sidney Poitier) kalnuose gaudo žiaurų žudiką, ar Rogerio Youngo „Tobulą sutuoktinį“ (TV3, 10 d. 23.55), pasakojantį apie tai, kaip gražuolė Liza išteka už neįtikėtinai pavydaus juodųjų romanų rašytojo. Arba pietums pagardinti rodomą kanadietės Rachel Talalay „Dvilypį Bilą“ (TV3, 10 d. 12.05) apie laimingą psichoanalitiką, turintį du biurus ir dvi žmonas. Vieną - Niujorke, kitą - Londone. Filmas, matyt, skirtas lietuviškos šeimos koncepcijos gynėjoms, kurioms visuomenė nepriimtina, jei nesilaiko tradicinės patriarchalinės šeimos priesakų. Pabandžiau įsivaizduoti tokią lietuvišką idilę - laimingą daugiavaikę šeimą, susėdusią aplink televizorių, valgančią tautinius didžkukulius ir žiūrinčią „Euroviziją“ (arba spalvotą pasakojimą apie tautos didvyrį Tadą Blindą). Gal tai visai ne fantazijos, o realybė?

Jūsų -

Jonas Ūbis

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.18 (847), 2009-05-08