Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Politikų mylėti nereikia


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„P.S. Myliu tave“
Joninių naktį nekursiu laužo, neieškosiu paparčio žiedo ir negersiu alaus. Nesu lietuvių aludariams paklususių politikų elektorato dalis. Bijau, kad priklausau tai mažumai, kuri mieliau praleis ilgąjį savaitgalį ant sofutės, bandydamas nusiteikti nenumaldomai artėjančioms atostogoms.

Užmetęs akis į televizijos programas, supratau, kad šventinės programos nesikeičia: komercinės televizijos kartos tuos pačius amerikietiškus filmus, dažniausiai komedijas šeimai, redukuotas iki minimalių protinių sugebėjimų žiūrovų lygio, o nacionalinė televizija bus kupina pastaruoju metu beveik vienas nuo kito nebeatskiriamų „popso” ir patriotinio patoso. Penktadienį, birželio 24, LTV visą dieną švęs Jonines su kelintą kartą „atšildyta“ „Eurovizija“, o rytoj, šeštadienį (25 d.) prisimins Algirdą Brazauską. Vienas po kito bus parodyti du dokumentiniai filmai – Rimtauto Šilinio 1999 m. „Lietuvos Respublikos prezidentai. A.Brazauskas“ (18 val.) bei pernai Editos Mildažytės ir Ramunės Sakalauskaitės sukurtas „Algirdas Brazauskas: liudijimai“ (19.10).

 

Praėjo metai po pompastiškų laidotuvių, bet, matyt, dar anksti pradėti kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų buvo ir kokią įtaką Lietuvos raidai turėjo šis politikas. Iš visko sprendžiant, tokio poreikio nėra. Lietuviams geriau sustingusi, o ne vis naujai interpretuojama praeitis. Tą supratau ir apsilankęs konferencijoje bei diskusijoje apie sovietinį lietuvių kiną, kurią inicijavo baltarusiai – Europos humanitarinio universiteto studentai ir dėstytojai. Pasirodo, jiems įdomu lyginti dvi nacionalines kinematografijas. Viena mokslinės konferencijos išvadų paradoksali, bet teisinga: abiejų valstybių remiamas kinas dabar tęsia sovietines tradicijas formuoti pirmiausia valstybei palankų nacionalinį identitetą.

 

Kai užeina kalba apie valstybę, pasijuntu tokiu pačiu anarchistu, koks buvau jaunystėje, todėl mielai pasižiūrėsiu sekmadienį (26 d. 23.30 val.) LTV rodomą dokumentinį Davido Leafo ir Johno Scheinfeldo filmą „Amerika prieš Džoną Lenoną“ (2006). Jame daug iki tol neskelbtos dokumentinės medžiagos apie Johną Lennoną, jo muzikos, Yoko Ono prisiminimų. Beje, ji teigė, kad šis filmas – vienintelis, kuris patiktų Lennonui. (Pastebėjau, kad našlės visada viską žino geriau.) Bet filme bus daug ir su šia pora susijusių žmonių prisiminimų bei komentarų, kurie, manau, paaiškins, kaip roko žvaigždė tapo kovotoju už taiką bei ypatingą 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių JAV atmosferą. Tai filmas ir apie tai, kodėl politikai nenusipelno meilės, bent jau prezidento Nixono portretą filmo autoriai (ar istorija?) sukūrė tikrai atgrasų.

 

Jaunystės nostalgiją, kuri labiausiai siejasi su kadaise klausyta muzika, televizijos moka išnaudoti puikiai, nors žiūrėdamas koncerto „Benai, plaukiam į Nidą“ anonsą supratau, kad jei Vytautas Kernagis būtų gyvas, daugumos tų „žvaigždžių“ prie savo koncertų neprileistų iš tolo, nes jis buvo profesionalas ir žinojo, kas yra estrada.

 

Manau, kad bus įdomu prisiminti ir kitokias anų laikų melodijas. Penktadienį, 06.24, 19.05 LTV 2 tęsia gruzinų kino retrospektyvą ir parodys 1980 m. Michailo Čiaurelio ir Georgijaus Šengelajos sukurtą muzikinę komediją „Visi nori meilės“ (kadaise mūsų ekranuose ji buvo rodoma kitu pavadinimu – „Mergina su siuvimo mašina“). Pagrindinė filmo herojė Makvala baigė siuvimo technikumą ir grįžo į gimtąjį kaimą. Ji įsitikinusi, kad kaimo gyventojai turi rengtis pagal paskutinę madą, todėl nori įkurti siuvimo ateljė. Šviesūs merginos norai, žinoma, paįvairina kalnų kaimelio gyvenimą. Prie to dar pridėkite į Makvalą įsimylėjusio sunkvežimio vairuotojo draugų planus pavogti merginą bei kitokias meilės peripetijas. Filmo naivumas, man regis, dabar tapo jo pranašumu. Bet siūlau tuo įsitikinti patiems.

 

Tačiau tikroji gero kino nostalgija šią savaitę apims per LTV2 pasižiūrėjus du čekų filmus. Apie juos primenu (tikiuosi, ne tuščiai) šimtą pirmą kartą. Tai – Milošo Formano „Blondinės meilę“ (25 d. 21.10) ir Otakaro Vavros „Romansą kornetui“ (29 d. 19.05).

 

Richardo LaGravenese filmas „P.S. Myliu tave“ (LTV, 26 d. 21.15), kuriame suvaidino populiarūs aktoriai Hilary Swank, Gerardas Butleris, Kathy Bates ir Lisa Kudrow, sukurtas pagal tarptautinį bestselerį ir pasakoja apie porą – Holę ir Džerį, kurių gyvenimas tiesiog idealus. Vyrui mirus, Holę apima depresija. Bet tada ji ir pradeda gauti laiškus, kuriuos vyras parašė prieš savo mirtį. Laiškuose – instrukcijos, kaip gyventi toliau.

 

Matyt, esu cinikas, bet greičiausiai neapsidžiaugčiau, gavęs laiškų iš savo praeities, kad ir kokia idiliška ar laiminga ji būtų. Bet suprantu, kodėl filmų kūrėjai nori pasakoti pamokomas istorijas apie kilnius žmones. Liz Friedlander 2005 m. filmas „Gatvės tango“ (LNK, penktadienį, 06.24, 24 d. 20.40) remiasi tikrais įvykiais, nors filme papasakota istorija greičiau neįtikėtina. Antonio Banderas vaidina choreografą ir šokių mokytoją, kuris nusprendžia mokyti šokti „sunkius“ vargingo kvartalo mokyklos mokinius. Ir potencialūs finansuotojai, ir potencialūs mokiniai jo projektą iš pradžių vertina skeptiškai. Tačiau filmas įrodys, kad šokis gali tapti gyvenimo ir draugystės pamoka. Televizijose šokantys lietuvių seimūnai ir kitokios „žvaigždės“ išmoko visai ko kito. Bet tuo mes ir skiriamės nuo Holivudo, nors, jei atvirai, Banderas – nelabai vykęs šokėjas. Užtat režisierės Liz Friedlander filmografijoje – Céline Dion, „U2“, REM ir kitokių garsenybių videoklipai.

 

1996 m. Jameso Foley filme „Baimė“ (LNK, 26d. 23.10) taip pat bus šokių, nors tai tikrų tikriausias trileris. Filmo herojė – šešiolikmetė mergina Nikolė (Reese Witherspoone) diskotekoje susipažįsta su žaviu jaunuoliu Davidu (Mark Wahlberg). Bet vaikinas iš pat pradžių sukelia įtarimų Nikolės tėvui. Suprantama, kad visos blogiausios tėvo nuojautos bus teisingos.

 

Jei mėgstate filmus, kuriuose išsipildo blogiausios personažų nuojautos, siūlau žiūrėti TV3. Kitą savaitę vėlai vakare ji seks siaubo pasakas apie Apalačų kalnuose siautėjantį žvėrį žudiką (Gary Yateso „Žmogėdra“, 28 d. 23 val.), apie po septyniolikos metų į mokyklą grįžusią buvusią mokinę, kuri pradeda matyti nerimastingas vizijas (George‘o Mendeluko „Košmaras koridoriaus gale“, 29 d. 23.05), apie Paryžiaus katakombas, kuriose architektas aptinka slaptą kambarį, o jame gyvena keistos būtybės (Billo Corcorano „Chimerų prisikėlimas“, 30 d. 23 val.)... Tikiuosi, kad padedamas TV3 šią vasarą būtinai atsikratysiu nemigos.

 

Jūsų –

     Jonas Ūbis



 

„7 meno dienos“ Nr.25 (947), 2011-06-24

Versija spausdinimui

Komentarai

sofutė, 2011-06-28 22:01

*:)

jona, 2011-06-25 13:39

Labai patiko paskutinis sakinys.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti