Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Parodau pasauliui liežuvį


Małgorzata Szumowska apie filmą „Jos“


7 MD

Share |
Małgorzata Szumowska
Vakar prasidėjo jau septintas moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“. Viena jo pagrindinės programos naujienų – Małgorzatos Szumowskos „Jos“ („Elles“). Filmo tema – studenčių prostitucija. Šią tema gvildena ir Juliette Binoche suvaidinta pagrindinė filmo herojė – „Elle“ žurnalistė. Pateikiame sutrumpintą pokalbio su režisiere, vasarį išspausdinto lenkų „Newsweek“, fragmentus.

Jūsų filmas jau cenzūruojamas.

 

Kol kas tik Australijoje ir Izraelyje.

 

Iškerpamos pornografinės scenos?

 

Ne, jos pavadinamos pornografinėmis ir iškerpamos. Deja, tai – jų teisė. Tose šalyse manoma, kad scenos, sąlygiškai tariant, kur rodomas butelis ir šlapinamasi, yra pornografinės.

 

O Jūs manote, kad nėra?

 

Aš manau, kad tos scenos filme yra pateisintos. Nes „Jų“ siužetas pasakoja apie Paryžiaus aukštųjų mokyklų studentes, kurios užsiima seksu už pinigus. Europoje tos scenos kol kas niekam netrukdo. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mano filmą leidžiama žiūrėti nuo 12 metų.

 

Gal tai filmas – perspėjimas?

 

Kūriau filmą ne tam, kad ką nors dėl ko nors perspėčiau.

 

Girdėjau, kad sukūrėte pornografinį filmą. Kaip į tai atsakote?

 

Juokiuosi. Prancūzijoje visiems pasakoju, kad sukūriau pornografinį filmą. Net Andrzejui Chyrai neseniai pasakiau, kad jis vaidino pornofilme. Juk tai kvaila.

 

Būtent scena, kurioje jis vaidina, ir iškerpama.

 

Tikiuosi, kad Lenkijoje jos neiškirps. Lenkijoje, ko gero, niekas nekalba, kad sukūriau pornografinį filmą.

 

Daug filmo scenų yra ant ribos.

 

Būtent. Ant ribos. Esu įsitikinusi, kad tos ribos neperžengiau.

 

Viešai kalbate, kad norėjote sukurti filmą apie moteris ir jų seksualumą.

 

Taip. Ir apie vyrus taip pat.

 

Rodote juos kaip moterų seksualinius klientus.

 

Kai kas mano, kad tai filmas apie vyrus ir kad galima jį pavadinti „Jie“. Nemanau, kad filme įžeidinėju vyrus. Pažįstu ne vieną, prisipažinusį, kad pamatė save šiame portrete. Vyrai dažnai sutrikę, pilni pagundų, erotinių fantazijų, kaip ir kiekvienas iš mūsų.

 

Tačiau kaip juos rodote filme!

 

Silpnus. Mano filmų vyrai visada yra silpnesni, o moterys stiprios ir pilnakraujės. Matyt, todėl, kad pati esu stipri moteris ir žinau apie mus daug. Tačiau gyvenime sutikau labai nedaug stiprių vyrų. Tai nėra minusas, greičiau silpnumas suteikia vyrui subtilumo. Rodau sutrikusius, bejėgius, net verkiančius vyrus. Taip juos matau. Daugybė vyrų naudojasi prostitučių paslaugomis. Toronto festivalyje, pristatydama Andrzejų Chyrą po peržiūros, pasakiau: „Manau, kad šioje salėje yra daug prostitučių klientų.“

 

Ir ką?

 

Moterys juokėsi. O dauguma vyrų žiūrėjo į mane mažų mažiausiai keistai. Gal net su pasidygėjimu. Nereikia savęs apgaudinėti. Tų merginų klientai yra įvairaus amžiaus ponai – nuo labai jaunų iki labai senų.

 

Apie tai ir norėjote papasakoti?

 

Apie tai, kaip jau minėjau, kokie jie yra sutrikę, nes kai santykiai su žmona klostosi prastai, jie ieško kažko iš šalies. Nesmerkiu jų už tai.

 

Esate feministė?

 

Žinoma. Bet niekad neprisijungsiu prie jokios feminisčių grupės. Manau, kad būtent Lenkijoje yra už ką pakovoti.

 

Už ką?

 

Už laisvę, už vietą politikoje, kultūroje, už tai, kad mums, moterims, vis kažką netinka daryti, kad moters vieta yra ne namuose ir su vaikais, o kad būtų paritetas, už tai, kad daugiau moterų užimtų vadovaujančius postus, už teisę daryti abortą, už šimtus dalykų. Tačiau kartais manau, kad „Jos“ gali būti nepriimtinos feministėms, nes rodau jaunas moteris, kurios užsiima prostitucija, ir viduriniosios klasės ponią, kuri neva laisva, verda vyrui pietus, prašo iš jo sekso, o jis ją atstumia.

Bet aš nekuriu idėjinių filmų. Kol kas viena feministė iš Los Andželo susižavėjo mano filmu. Ten net atsirado dokumentinis filmas, kuris lydi „Jų“ peržiūras. Jame – dviejų prancūzių studenčių, siūlančių seksualines paslaugas, pasakojimai.

 

Viena Jūsų filmo herojė yra lenkė.

 

Nes Lenkijoje sutikau merginą, kuri sutiko papasakoti apie tai, ką daro. Prisipažinsiu, kad dauguma filmo dialogų paremti faktais. Nemanau, kad prancūzės skirtųsi nuo lenkių. Visos tvirtino, kad nėra aukos, kad joms tai patinka, kad pačios renkasi klientus.

 

Kaip?

 

Duoda skelbimą, į kurį gauna, pavyzdžiui, 150 atsakymų. Ir iš tų 150 pasirenka vieną vyrą, su kuriuo susitinka kartą per savaitę. Taip jos gali gyventi patogiai. Prancūzės sakė, kad vertina net tų vyrukų rašymo būdą, kaip jie formuluoja sakinius. Prisipažinsiu, kad pokalbiai su jomis mane pritrenkė. Maniau, kad jos sakys: „Viešpatie, esu neturtinga, neturiu už ką studijuoti, gyventi, valgyti, ir privalau tai daryti.“ Nė iš vienos neišgirdau nieko panašaus. Nė viena nesiskundė. Klausiau, ar apie tai kada nors pasakys savo vaikams. Atsakydavo, kad nežino. O kai norėjau sužinoti, ar nebijo, jog vėliau kils psichologinių problemų, jos klausė apie mano gyvenimo problemas.

 

Jūs viskuo patikėjote?

 

Neturiu priežasčių netikėti. Pasižiūrėkite į šiuolaikinius dvidešimtmečius, nes tos merginos – šios amžiaus grupės. Juk jie visi vertina seksą vartotojiškai. Visai kitaip nei mano karta. Užsinori sekso ir mylisi. Man tai atrodo keista, tai – ne man.

 

Filme neparodėte, kad tai keista.

 

„Keista“ nereiškia, kad mane tai piktina ar pradėsiu moralizuoti. Svarstau, kuo skiriasi mano karta nuo šitos dvidešimt kelerių metų seksą vartotojiškai vertinančios kartos. Laikai siaubingai pasikeitė, tad to net negalima vadinti prostitucija.

 

O kaip Jūs pavadintumėt mokamą seksą?

 

Neatsitiktinai lenkiškai filmas vadinasi „Sponsorystė“. Juk tos merginos neturi sąvadautojo, nedirba viešnamyje, tik prisiduria prie studijų.

 

Tiksliau, prostitucija nėra jų darbas?

 

Jos nelaiko to darbu, uoliai mokosi, kad gautų gerai apmokamą darbą ateityje, tai – ambicingos merginos. Daug jaunų merginų savaitgaliais vaikšto po klubus, kavines ir mylisi su atsitiktinai sutiktais vyrais. Jos greit supranta, kad jei už tokį seksą gali gauti tūkstantį eurų ar išvykti į užsienio kelionę, tai kodėl tuo nepasinaudojus. Bandau suvokti jų psichologiją ir manau, kad joms nėra skirtumo tarp atsitiktinio sekso ir sekso už pinigus.

 

Tačiau man atrodo, kad yra skirtumas tarp filmo herojų – lenkės ir prancūzės.

 

Yra, nes prancūzės sukaustytos, užblokuotos, o lenkės laisvesnės. Stereotipas, kad lenkės laikosi tradicinių papročių ir vertybių, o prancūzės – laisvesnės ir atviresnės. Iš tikrųjų yra atvirkščiai. Prancūzės gali atvirai kalbėti apie seksą, tvirtinti, kad yra laisvos, kad gali daryti tai, ko nori, jos turi teises, kurių mes Lenkijoje iki šiol neturime. Bet kartu jos labai ribotos, beprotiškai susirūpinusios higienišku gyvenimu, sveiku maistu ir kitais panašiais niekais.

 

O lenkės?

 

Apibendrinant, jos spontaniškesnės, jos nuolat kinta. Bet juk tai parodžiau filme. Taip pat parodžiau, kad gyvename vartotojų visuomenėje.

 

Kur svarbiausia yra pinigai.

 

Abi mano herojės nori gyventi patogiai, taip, kaip Juliette Binoche suvaidinta Ana. Jos siekia tapti buržuazijos atstovėmis. Tačiau „Elle“ žurnalistė Ana, kuri rašo straipsnį apie prostituciją tarp studenčių, pradeda suprasti, kad gyvendama tą savo buržua gyvenimą kažką prarado, kad merginos turi laisvę, kurios ji neturi. Ne seksualinę, o kitą laisvę.

 

Kiek lenkių išvyksta į platų pasaulį ir gyvena iš sekso?

 

Joms niekur nereikia važiuoti. Lenkijoje tokia „sponsorystė“ taip pat populiari. Beje, ir visame pasaulyje.

 

Tai – mūsų laikų sindromas?

 

Be abejo. Į seksą žiūrima kaip į maistą, gėrimą, gerą vakarėlį. Dabar baisiai svarbu gyventi smagiai. O gyvenimas smagus tada, kai gali nusipirkti geros kosmetikos, vaikščioti į kavines, slidinėti Alpėse, trumpai tariant, kai gali turėti visa tai, ką gali įpirkti vidurinioji klasė. Ar prižiūrinti vaikus arba juos mokanti studentė gali sau tai leisti? Taip ji neužsidirbs net buto nuomai.

 

Tvirtinate, kad prostitucija – vienintelis kelias į patogų gyvenimą?

 

Ne vienintelis, bet tiesiausias, greičiausias ir daugumai sukeliantis mažiausiai problemų.

 

Ir Jūs jo nekritikuojate?

 

Manau, kad režisierius, kuris filmuose rašo pažymius už moralę, yra blogas režisierius. Jūs iš manęs neišspausite, kad tai, ką daro tos merginos, yra blogai. Neabejoju, kad ateityje jos už tai užmokės didelę kainą, bet ar mes taip pat ateityje nesumokėsime tokios pat kainos už kažką kita? Jei turėčiau dukterį, padaryčiau viską, kad įkalčiau jai į galvą, jog tai blogai, bet asmeninės kategorijos nesusietos su reiškiniu. Kai mano sūnus bus paauglys, tikrai jam paaiškinsiu, kad gulėti su bet kuo – nevykęs sumanymas, o už pinigus – dar labiau. Tačiau tos merginos yra suaugusios, jos žino, ką daro. Kad sukurčiau šį filmą, turėjau jas pažinti, suprasti, juoktis kartu su jomis. Aš jų nekritikuoju, pirmiausia kritikuoju sistemą ir tai, kad pinigai svarbiausia. Tai – liga. Negali būti tokių finansinių prarajų.

 

Norėtumėt, kad visi turėtų po lygiai?

 

Ne. Norėčiau, kad praraja būtų mažesnė, nes kaip tik dėl to „sponsoriavimas“ tapo kasdieniu reiškiniu. Viskas tapo vartojimu.

 

Numatote, kaip tai baigsis?

 

Mentaline ir visuomenine revoliucija. Gal mano šešerių metų sūnus, sulaukęs mano metų, bus komunistas? Plika akimi matyti, kad kažkas turi keistis, bet ne man kalbėti, kas. Verčiau kalbėkime apie tai, kad filmas prabyla apie moteriškumą, seksualumą.

 

Juliette Binioche Jums – moteriškumo kvintesencija, todėl ji vaidina pagrindinį vaidmenį?

 

Taip, 48-erių Binoche yra moteriškumo kvintesencija. Net su džinsais, susiglamžiusiu megztiniu ir visiškai nepasidažiusi. Filme ji beveik be grimo. Ji – neapsakomai orus būdas būti gražiai. Be to, ji puiki boba, amžinai žydinti moteris.

 

Filme ji masturbuojasi. Kiti aktoriai taip pat vaidina drąsiose erotinėse scenose.

 

Galiu labai paprastai pasakyti aktoriams, ko iš jų noriu. Erotinių scenų filmavimas buvo paprastas. Be to, Prancūzijoje priimta, kad erotinėse scenose aktoriams specialia juosta užklijuojamos intymios vietos.

 

Kodėl?

 

Kad nesiliestų, nes tai nekomfortabilu. Filmuojant tokias scenas grupė sumažinama iki minimumo, o aš visąlaik kalbu aktoriams, ką jie turi daryti: „Paliesk čia, pabučiuok ...“

Visą laiką kalbu. Garsininkai pyksta, kad erotinėse scenose nuolat girdima Szumowska. Filmuoti tokias scenas sunku ir aktoriams, ir grupei. Įdomu, kaip į jas žiūrės Lenkijoje?

 

Bet Jūs juk nebijote, tiesa?

 

Niekas nemėgsta būti vertinamas, bet kurdamas filmą tokia tema ir su tokiomis scenomis vertinimų neišvengsi. Manau, kad daugiau diskusijų Lenkijoje sukels mano filmas „Niekur“ („Nowhere“), kurį jau baigiu. Jo herojus – katalikų kunigas.

 

Kuris taip pat kovoja su savo seksualumu?

 

Kam tos schemos? Tarkime, kad tai bus filmas ir apie kunigo intymumą, bet tikrai ne skandalingas ar erotiškas. Mano temperamentas yra toks, koks yra, todėl kurdama filmus suvokiu, kad būsiu kritikuojama. Juk mūsų visuomenė – uždara, atspari permainoms. Dar ir todėl, kad piktinasi įvairiais moralės klausimais. Aš manau, kad šis pasipiktinimas iš esmės yra apsimestinis. Nes amoralu yra meluoti žmonėms vardan kokios nors ideologijos ar religijos, o ne kurti filmus apie sunkias problemas.

 

Tai taip pat bus faktais pagrįstas filmas?

 

Visada kuriu faktais paremtus filmus. Faktų pagrindu rašau istoriją. Tai bus pasakojimas apie atvirą, išmintingą kunigą, kuris žino, ką daro. Tačiau jis kovoja su savo vienatve. Juk kunigai su ja kovoja, bet apie tai nekalbama. Tačiau filmas – ne iš tų, kuris galėtų ką nors įžeisti. Filmu „Jos“ taip pat nenorėjau nieko įžeisti. Tiesiog kartais pasakau ką nors aštriau arba kitaip, parodau pasauliui liežuvį, bet taip elgiuosi, nes tikiu tuo, ką darau, ir esu užsispyrusi.

 

Parengė Kora Ročkienė


„7 meno dienos“ Nr.9 (977), 2012-03-02

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti