Lukas Brašiškis
1. Manoel de Oliveira „Keistas Anželikos atvejis“
Tikėtina, jog „Keistas Anželikos atvejis“ yra paskutinis vyriausiojo pasaulyje (101-erių metų amžiaus) režisieriaus kūrinys. Tai filmas apie kuriančią šviesą, dėl kurios ir vėl atgimsta praeities objektai, o meilė vaizdiniui peržengia jo kūrėjo gyvenimo ribas. Minimalistinę, nepaprastai paprastą odę vaizdinių magijai sunku pamiršti. Visą gyvenimą kinui paskyręs Manoelis de Oliveira turi ką pasakyti. Išgirskime ir pamatykime.
2. Michelangelo Frammartino „Keturi metų laikai“
Tai keturių dalių kinematografinė meditacija apie gyvenimą ir mirtį laikiškame pasaulyje. Italų režisieriaus filmas į pasaulį skatina pažvelgti iš nežmogiškos perspektyvos. Filmas kaip kontraargumentas postmoderniai retorikai. Tikras čia nėra suvaidintas, tikras nėra tikro kopija, greičiau tikras yra nuolat besikeičiantis, stabilios tapatybės neturintis pasaulis (gyvūnai, gamta ir žmonės). Žiūrėdamas šį filmą tarsi tampi artimesnis gamtai.
3. Abbas Kiarostami „Patvirtinta kopija“
Tai pirmasis Abbas Kiarostamio filmas, sukurtas ne Irane ir ne apie Iraną. Nors lyginant su ankstesniaisiais Irano režisieriaus kūriniais filmo kontekstas neįprastai europietiškas, istorija linijiškesnė, Kiarostamis išlieka savimi. Dviejų žmonių santykius detaliai tyrinėjantis filmas palaipsniui nutrina ribą tarp gyvenimo ir vaidybos. Kas yra santuoka: pasikartojantis žaidimas ar pančiojantys įsipareigojimai, pokštas ar pareiga? Juliette Binoche ir Williamas Shimellas porą vaidina geriau nei gerai. Ar jie tikrai susipažino filmavimo aikštelėje? O gal daug anksčiau?
4. Mohammad Rasoulof „Baltosios pievos“
Antros Naujosios Irano kino bangos režisieriaus poetinis epas apie tradicijų ir šiuolaikinio Irano santykį. Kas yra žmogus ir ko verta jo gyvybė? Kokiomis spalvomis matome pasaulį ir ar įmanoma jas nustatyti visiems? Kokia individualizmo kaina? Nepamirštamai nufilmuotas vaizdinių eilėraštis alegoriškai kelia klausimus, kurie ypač svarbūs šiuolaikiniame autoritarinės valdžios valdomame Irane. Tai filmas, po kurio jo režisierius kartu su filmą montavusiu žymiu Irano kino kūrėju Jafaru Panahiu šešeriems metams buvo įkalinti. Filmą verta pamatyti tikrai ne tik todėl, kad morališkai palaikytum žaliąją Irano revoliuciją.
5. Gaspar Noé „Pasinerk į tuštumą“
Dar viena kameros galimybes tyrinėjanti ir istorijos pasakojimo kanonus laužanti Gasparo Noé drama. Prieš kelerius metus „Kino pavasario“ rodytas „Nesugrąžinamas laikas“ buvo pristatomas kaip filmas, skirtas tik stiprių nervų žiūrovams. Neabejoju, kad tas pats bus sakoma ir apie „Pasinerk į tuštumą“. Tamsus paros metas bei neono blyksniai, nenatūraliomis spalvomis apšviečiantys neslepiamą seksą ir smurtą, bei baisiausių vaikystės prisiminimų iškarpos. Tai pasaulis, matomas policijos nužudyto narkotikų platintojo (ar jo dvasios) akimis. Filmas, kuriam reikia pasiruošti, kuriame neegzistuoja reprezentacijų tabu. Rekomenduojama žiūrovams, mėgstantiems naujus kino istorijos pasakojimo eksperimentus.
6. Jean-Luc Godard „Socializmas“
Prancūzų Naujosios bangos judėjimo lyderis kryptingai dirba edukacinį darbą, sekdamas brechtiškąja tradicija. Jo paskutiniai filmai reikalauja vis daugiau ir daugiau žiūrovo koncentracijos ir žinių. „Socializmo“ montažas vietą užleidžia skaitmeninių vaizdinių koliažui, kuris skaido ir fragmentuoja kapitalistinius naratyvus, kurdamas nechronologiškas istorijos interpretacijas bei pateikdamas ironišką vartojimo kritiką. Egiptas, Palestina, Odesa, Neapolis, Barselona ir Atėnai – tai filmavimo vietos bei atsparos taškai, leidžiantys Godard’ui kalbėti apie šiuolaikinę Europą, jos dabartį praeities kontekste, kuris dažniausiai pamirštamas vardan gyvenimo šia diena. Godard’as kalba apie politinę situaciją stebėdamas asmeninius pasirinkimus. Vienareikšmišką „Socializmo“ turinio apibūdinimą, be abejo, pateikti sunku, kaip sunku rasti atsakymus ir į kitus Godard’o filme netiesiogiai keliamus klausimus: kas laukia Europos, kas atsitiks tautiškumui, kaip elektroninis vartojimas pakeis bendravimo įpročius ir koks bus menas, tarkim, po dvidešimties metų? Nepaisant vyraujančios ideologijos kritikos, Godard’o filmus sunku priskirti ideologiniam politiniam kinui. Mano nuomone, jo filmai greičiau yra be galo estetiška bet kokios reprezentacijos kritika. Filmą rekomenduoju pamatyti ir dėl neblėstančio Godard’o smalsumo išbandyti naujas skaitmeninių vizualinių medijų galimybes. Jam ir vėl pavyko.
7. Sergejus Loznica „Mano laimė“
Daugiasluoksniame Loznicos filme netikėti susidūrimai ir neišvengiami klystkeliai miltus vežantį tolimųjų reisų vairuotoją nuveda į užmirštą niekieno žemę, į akligatvį, kuriame gyvena nuo civilizacijos ir kultūros centro – Maskvos nutolę žmonės. Velnio žemė, kurioje dingsta (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis) pagrindinis filmo personažas, tampa dabartinės Rusijos situacijos metafora. Nuosekliai surežisuotose filmo situacijose vaidina neprofesionalūs aktoriai, atokiuose Ukrainos stepių kaimuose prie Rusijos Federacijos sienos, kur filmas buvo nufilmuotas, gyvenantys žmonės. Tačiau filmo istorijos rėmai laikosi ant tikrų pasakojimų, kuriuos režisierius sako išgirdęs iš sutiktų žmonių plačioje Rusijoje (nuo Piterio iki Uralo) filmuodamas dokumentinius filmus. Filme perteikiami Rusijoje vyraujančios korupcijos, negailestingo smurto, visiško kolektyvinės atsakomybės atsisakymo, pykčio, pagiežos ir beprasmybės vaizdiniai, sumišę su paslaptingu personažų veiksmuose jaučiamu asmeninės galios troškimu. Šiuo metu Vokietijoje gyvenantis režisierius po premjeros sulaukė aštrios kritikos gimtojoje šalyje. Pasak Loznicos, pagal pirminį scenarijų filmas turėjo baigtis nelaimingos meilės istorija, įsiplieskiančia tarp apvogto vairuotojo ir kaime sutiktos moters, tačiau baigėsi „kaip kad dažnai įvyksta Rusijoje, susišaudymu „Kalašnikovais“. Verta pamatyti ir todėl, kad baisybės atveria akis, kaip sakė filmo režisierius.
8. Cristi Puiu „Aurora“
Vienas žinomiausių Rumunų naujosios bangos atstovų Cristi Puiu pateikia ypač kruopščiai surežisuotą laike išsiskleidžiančią psichologinę šeimoje nesutarimų turinčio vyro, kurį jis pats ir vaidina, žlugimo studiją. Naujajam rumunų kinui būdinga realistinė kasdienybės estetika, ilgi planai ir juodosios komedijos elementai sukuria įsimintiną kraupų metalurgijos inžinieriaus portretą. „Pono Lazaresku mirties“ gerbėjai turėtų džiaugtis.
9. Olivier Assayas „Karlosas Šakalas“
„Karlosas Šakalas“ – dinamiška, provokuojanti ir įtraukianti drama apie Venesuelos revoliucionierių, teroristą Karlosą Šakalą, kurį puikiai suvaidino charizmatiškas Edgaras Ramirezas. Prancūzų režisierius ir kino teoretikas Olivier Assayasas intelektualiai ir provokatyviai montuoja net šešiolikoje šalių nufilmuotą ir revoliucionieriaus portreto tikrumu beveik visiškai įtikinančią medžiagą. Nors, pasak režisieriaus, filmas buvo kurtas televizijai, tai tikrai įspūdingas ir intelektualus kino patyrimas, kurių šiuolaikiniame kine reta.
10. Xavier Beauvois „Apie dievus ir žmones“
Tikrais faktais pagrįsta dramatiška istorija apie prancūzų vienuolius, nepaisiusius prasidėjusio Alžyro pilietinio karo ir vardan tarnavimo vietiniams žmonėms paaukojusius savo gyvybes. Filmą tikrai verta pamatyti dėl puikių aktorių, įsimintinos poetinės, Renesanso paveikslus primenančios kinematografijos bei eksperimentinių kino dramos kūrimo formų.
Auksė Kancerevičiūtė
Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“. Na, šį filmą tiesiog reikia pamatyti!
Xavier Beauvois „Apie dievus ir žmones“. Laikui aktuali tema, nebanaliai papasakota.
Carloso Césaro Arbeláezo „Spalvoti kalnai“. Humoras. Gal jis išgelbės pernelyg sudėtingą pasaulį?
Lee Changdongo „Poezija“. Kartais pravartu pabėgti nuo realybės...
Mohammado Rasoulofo „Baltosios pievos“. Jei menininkas tampa pavojingas valstybei, vadinasi, jis kalba tai, apie ką nuolankiai tyli kiti.
Šarūno Barto filmų retrospektyva. Ne taip dažnai Bartas yra rodomas Lietuvoje. O filmai tikrai verti dėmesio.
Sergejaus Loznicos „Mano laimė“. Režisierius kūrė įsimintinus dokumentinius filmus. Pirmasis vaidybinis – jau intriga!
Cristi Puiu „Aurora“. Įdomu, kur ritasi Naujoji rumunų kino banga.
Wernerio Herzogo „Pamirštų sapnų urvas“. Ne dėl to, kad 3D, bet dėl labai praktiškos priežasties. Realybėje išvysti šį urvą šansų nedaug. Tad lieka kinas... Be to, Herzogas yra atradėjas ir jo atradimai vis dar stebina.
Robino Hessmano „Mano perestroika“. Šleifas, kuris tempiasi nuo sovietinių laikų. Kas atsitinka žmonėms, kai vieną sistemą keičia kita?
Izolda Keidošiūtė
1. „Apie dievus ir žmones“ (rež. Xavier Beauvois)
Visada įdomu pasitikrinti, ar tavo skonis ir nuomonė sutampa su garbingiausio kino renginio – Kanų kino festivalio žiuri sprendimu.
2. „Socializmas (rež. Jean-Luc Godard)
Ir sulaukęs 80-ies J.L. Godard’as nesikeičia. Lieka originalus, maištingas ir ironiškas menininkas. Reta galimybė pasitikrinti savo intelektą ir išsilavinimą.
3. „Lopšinė“ (rež. Juliusz Machulski)
Stilinga, ironiška ir labai juokinga komedija režisieriaus, kuris sukūrė tokius kažkada populiarius filmus kaip „Seksmisija“ ar „Vabank“. Nerekomenduojama tiems, kurie vertina laidų „Juokis“ humorą.
4. „Mamutas“ (rež. Benoît Delépine, Gustave Kervern)
Dažnai pasakojama ir vis dėlto iki šiol kupina atradimų istorija apie kelionę į jaunystės vietas. Puikus aktorių ansamblis.
5. „Vienišas vyras“ (rež. Tom Ford)
Žinoma, dėl labai įdomaus šių metų „Oskaro“ laureato Colino Firtho vaidmens.
6. „Patvirtinta kopija“ (rež. Abbas Kiarostami)
Originaliausias Irano režisierius Abbas Kiarostamis ir neprilygstamoji Juliette Binoche. Labai intriguojantis duetas.
7. „Aurora“ (rež. Cristi Puiu)
Niekada nepraleisiu vieno įdomiausių pastarųjų metų filmo „Pono Lazaresku mirtis“ režisieriaus Cristi Puiu naujo filmo.
8. „Išgyvenimo teorija ir praktika“ (rež. Jan Švankmajer)
Nemėgstu animacinių filmų, tačiau čeko Jano Švankmajerio kūryba yra viena iš nedaugelio malonių išimčių.
9. „Pasinerk į tuštumą“ (rež. Gaspar Noé )
Prancūzų ir argentiniečių kilmės režisieriaus Gasparo Noé filmai dažnai erzina, bet pasitaiko įdomių ir intriguojančių epizodų. Galimas ir nusivylimas.
10. Visa konkursinė programa „Nauja Europa – Nauji vardai“
Įdomu, kokia Europos kino ateitis. Programa, kur įmanoma daug atrasti ir daug nusivilti.
Laima Kreivytė
1. Lee Chang-dong. „Poezija“
Filmas, kurį norisi ne tik žiūrėti, bet ir klausyti, net uosti.
2. Xavier Beauvois. „Apie dievus ir žmones“
Baimė ir drebėjimas Afrikoje. Tokį filmą tikriausiai būtų sukūręs Sorenas Kiergegaardas.
3. Gaspar Noé. „Pasinerk į tuštumą“
Tiems, kurie svajoja, kad filmo vaizdų traukinys ištaškytų smegenis.
4. Tom Ford. „Vienišas vyras“
Stilingas, tikslus, nepaleidžiantis. Colinas Firthas ir už šį vaidmenį buvo vertas „Oskaro“.
5. Jon Garaño, Jose Mari Goenaga. „80 dienų“
Ar įmanoma įsimylėti mirties patale? Taip, jei tai – ne tavo patalas.
6. Jan Švankmajer. „Išgyvenimo teorija ir praktika“
Čekiškas humoras tarp sapno ir realybės. Krizės kankiniams.
7. Diego Vega, Daniel Vega. „Spalis“
Tiems, kuriems pernai patiko „Liūdesio pienas“. Vienišas vyriškis ir netikėtai atsiradęs kūdikis kunkuliuojančiame Peru didmiestyje.
8. Otto Rosing, Torben Bech. „Žmogus iš Nuuko“
Islandiški pasirinkimai. Atšiaurių jausmų drama.
9. Lisa Cholodenko. „Vaikams viskas gerai“
Išmintinga ir jaudinanti komedija apie netradicinės šeimos gyvenimą. Puiki vaidyba ir netikėti siužeto posūkiai skatina mąstyti, o tai vis rečiau pasitaiko filmuose „visai šeimai“.
10. Olivier Assayas. „Karlosas Šakalas“
Šaltojo karo portretas. Ilga, bet neprailgstanti garsiausio teroristo gyvenimo istorija.
Renata Šukaitytė
Iš šiųmetinio Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ programos yra gana sudėtinga išskirti tik 10 labiausiai intriguojančių filmų, nes jų kur kas daugiau. Na, bet pasistengsiu išskirti tuos, kurie „nenuviltų“ ne tik kino specialistų (patenkintų profesinį smalsumą), bet ir epizodinių kino teatrų lankytojų (suteiktų teigiamų emocinių ir estetinių potyrių).
Visų pirma siūlyčiau atkreipti dėmesį į šių metų lietuvišką „kino staigmeną“ – antropologo Manto Kvedaravičiaus dokumentinį filmą „Barzakh“ (2010), kurį koprodiusavo pats filmo režisierius kartu su garsiuoju suomių kino kūrėju Aki Kaurismäki. Filme perteiktas naujas požiūris į Čečėnijos žmonių tarpines būsenas patraukė tarptautinės kino bendruomenės dėmesį – filmo premjeros įvyko Helsinkio tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje „DocPoints“ (2011) ir Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje (2011), čia filmas pelnė net kelis apdovanojimus.
Kitas ilgai lauktas filmas, kurį, deja tik sąlyginai galime „nusavinti“ – labiausiai pasaulinei meno ir kino bendruomenei žinomo lietuvio – Jono Meko „Bemiegių naktų istorijos („Sleepless Nights Stories“, 2011), kurias jau išgirdo šiųmetinės Berlinalės žiūrovai ir netrukus išgirsime mes.
Svarbu nepraleisti pernai metų pagrindinio Kanų tarptautinio festivalio filmo laimėtojo, Xavier Beauvois kinematografinio pasakojimo „Apie dievus ir žmones“ („Des hommes et des dieux“, 2010), kuris pelnė ne vieno tarptautinio festivalio apdovanojimus ir žiūrovų simpatijas už nuoširdumą ir paprastumą atskleidžiant pamirštą tiesą, kad gyvenime svarbu daryti tuos darbus, kurie svarbesni už patį gyvenimą.
Tie, kuriems patiko 2006 m. „Kino pavasaryje“ rodytas Cristi Puiu „Pono Lazaresku mirtis“, gali apsidžiaugti šiųmetinėje programoje išvydę naują režisieriaus darbą „Aurora“ (2010), į kurio gamybą įsitraukė net kelios valstybės (Rumunija, Prancūzija, Šveicarija, Vokietija). Šio autoriaus darbai, turbūt dėl gebėjimo paprastai kalbėti apie neįprastus dalykus, pelnė ne vieną apdovanojimą Kanų, Berlyno, Čikagos ir kt. kino festivaliuose.
Vienas talentingiausių šiuolaikinių čekų kino meistrų – Janas Svěrákas („Kolia“, „Tuščia tara“) pristatys naują savo filmą „Kukis“ („Kuky se vrací“, 2010), kurį jau pamatė Karlovy Varų, Varšuvos ir kitų tarptautinių kino festivalių bendruomenės. Kaip ir būdinga šiam autoriui, filme išvysime netikėčiausių ir paslaptingiausių dalykų kupiną „mažą“ pasaulį.
„Pasinerk į tuštumą“ („Enter the Void“, 2009) – Gasparo Noé psichodelinė drama, rodyta 2009-ųjų Kanų tarptautiniame festivalyje, daugybėje tarptautinių prestižinių festivalių, – sulaukė pačių įvairiausių vertinimų dėl itin gausių kompiuterių generuojamo trimačio pasaulio vaizdų naudojimo perteikiant pagrindinio personažo „tarpines“ būsenas.
Rekomenduotina nepraleisti garsiųjų kino klasikų darbų: Abbaso Kiarostami filmo „Patvirtinta kopija“ („Copie Conforme“, 2010) ir Jeano-Luco Godard’o „Socializmas“ („Film Socialisme“, 2010), kurių žiūrėjimas neabejotinai suteiks pasitenkinimo ir užpildys pasaulinio kino žinių spragas.
Festivalio programoje vienas labiausiai intriguojančių senųjų meistrų filmas – Wernerio Herzogo dokumentinis „Pamirštų sapnų urvas“ („Cave of Forgotten Dreams“, 2010), sukurtas taikant 3D technologiją, kuri pastaruoju metu pastebima ne tik populiariuosiuose žanruose, bet ir dokumentikoje (pvz., Wimo Wenderso „Pina“, rodytame šiųmetinėje Berlinalėje).
Džiugu, kad mūsų žiūrovai galės pamatyti tarptautinei kino bendruomenei gerai žinomo kirgizų kino kūrėjo Aktano Arymo Kubato naujausią juostą „Šviesos vagis“ („Svet-Ake“, 2010 ), kuri buvo palankiai įvertinta Toronto, Kanų, San Paulo, Salonikų, Lokarno ir kt. festivaliuose. Neabejotina, kad nuoširdus pasakojimas apie nusikaltimą ir žygdarbį skiriančią nedidelę takoskyrą ir situacijas, kuriose žmogus turi peržengti šią ribą, sudomins ir „Kino pavasario“ lankytojus.
Linas Vildžiūnas
„Laisvėje“ – Bogdan George Apetri
„Poezija“ – Lee Chang-dong
„Patvirtinta kopija“ – Abbas Kiarostami
„Lopšinė“ – Juliusz Machulski
„Aurora“ – Cristi Puiu
„Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“ – Kim Ki-Duk
„Mūsų nedaug“ – Šarūnas Bartas
Sonata Žalneravičiūtė
„Mano laimė“ („Счастье мое“) – Sergejus Loznica „Patvirtinta kopija“ („Copie Conforme“) – Abbas Kiarostami„Bemiegių naktų istorijos“ („Sleepless nights stories“) – Jonas Mekas„Šviesus šviesus pasaulis“ („Beli beli svet“) – Oleg Novković
„Aurora“ („Aurora“) – Cristi Puiu
„Baltosios pievos“ („Keshtar haye sepid“) – Mohammad Rasoulof„Tylūs stebėtojai“ („Овсянки“) – Aleksejus Fedorčenka
„Barzakh“– Mantas Kvedaravičius
„Namas“ („Dom“) – Zuzana Liová
„Vizionieriai“ („Visionaries“) – Chuck Workman
Parengė Ž. P.
„7 meno dienos“ Nr.11 (933), 2011-03-18
|
Skaityti visus 
Rašyti
