Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Priimtinos visos interpretacijos


Pokalbis su Jimu Jarmuschu


7 MD

Share |
Jimas Jarmuschas filmuojant „Kontroliuojamas ribas“
„Kino pavasaris“ baigėsi, bet kai kurių programų filmai liko kino teatrų repertuare. Tarp jų – naujausias Jimo Jarmuscho filmas „Kontroliuojamos ribos“ („The Limits of Control“, Ispanija, Japonija, JAV, 2009). Režisierius garsėja ir savo nepriklausomais filmais, ir tokiu pat nepriklausomu charakteriu.

Usted no habla espagnol, verdad?

 

Atsiprašau?

 

Paklausiau, ar kalbate ispaniškai.

 

Ne.

 

Aš taip pat nekalbu, bet „Kontroliuojamose ribose“ tai yra slaptažodis, kuriuo prasideda daug įdomių pokalbių. Filmo pradžioje skamba Arturo Rimbaud „Girto laivo“ eilutės. Kodėl šias eiles pasirinkote filmo moto?

 

Tai tipiškas Rimbaud kūrybai eilėraštis, o aš norėjau pradėti filmą poezija. Eilės apie atsistūmimą nuo kranto, kelionę į nežinią, keistas vietas ir plaukimą į saugius vandenis man pasirodė labai tikslios. Tačiau aš nemėgstu aiškinti savo meninių sprendimų.

 

Bet norėčiau, kad dar šiek tiek paaiškintumėt. Kodėl filmavote Ispanijoje, jei filme taip mielai cituojate ne tik prancūzų poetą, bet ir kinematografininkus – Rivette’ą, Godard’ą, Melville’į?

 

Viskas prasidėjo prieš kelerius metus, kai panorau parašyti scenarijų Isaachui de Bankole. Jis turėjo vaidinti nusikaltėlį, kuris pasamdomas atlikti tam tikrą misiją. Ilgai rinkau sumanymus šiam projektui ir būtent tada pajutau, kad traukia Ispanija. Niekad ten nefilmavau, o „Kontroliuojamų ribų“ veiksmas vyksta trijose šalies dalyse: šiuolaikiškame Madride, Sevilijoje ir kalnuotoje Almerijoje. Beje, ten buvo sukurta daug filmų.

 

Dažniausiai spagečių vesternai.

 

Ne tik. Ten buvo kuriami ir didieji Holivudo filmai, kad ir Nicholaso Ray’aus „Karalių karalius“ („King of Kings“). Tačiau nesugebėčiau paaiškinti, kodėl pasirinkau Ispaniją. Paprasčiausiai pajutau, kad ta šalis mane traukia.

 

Jus domina kelio filmai. Tačiau man įdomu, ar filmo kūrimą Jūs taip pat suvokiate kaip kelionę?

 

Be abejo, taip. Kai pradėjome filmuoti „Kontroliuojamas ribas“, scenarijus dar neegzistavo. Turėjome tik 25 puslapių mano apsakymą, kuriame nebuvo jokių dialogų. Rašiau juos ir ieškojau natūros jau pradėjęs filmuoti, tad filmas ėmė rastis prie jo dirbant. Man kino kūrimas – tai įvairių elementų rinkimas ir jų dėliojimas į visumą montuojant. Rašymas, filmavimas, montavimas – tai kelias. Šiuo atveju tai ir sąmoningai pasirinkta strategija.

 

Ji nepatiko amerikiečių žiūrovams. Manęs tai nestebina, nes kelionė be tikslo nėra ypač vertinama šalyje, kurioje turėti tikslą yra kultūros reikalavimas.

 

Filmas nesulaukė sėkmės JAV, nors patiko kai kuriems žiūrovams ir kritikams. Amerikiečių kino lūkesčiai gana specifiški, o mes jų sąmoningai nevykdėme. Filmas nėra ypač jaudinantis, jo ritmas nenuoseklus, nėra daug dialogų ir veiksmo. Pastarojo apskritai nėra. Daugumai žiūrovų, ypač amerikiečių, tai visai nepriimtina. Tačiau „Kontroliuojamų ribų“ žiūrėjimas nereikalauja didelių intelektualinių pastangų. Tai – tarsi kelionė, sapnas, kai apskritai nereikia galvoti.

 

Manau, kad Jūs tiesiog sukūrėte filmą apie kiną. Tai akivaizdu nuo pat vienos pirmųjų scenų, kai herojus skrenda „Air Lumiere“ linijų lėktuvu.

 

Taip ir yra iš tikrųjų. Mėgstu klausytis žiūrovų nuomonių, nes jos visos teisingos. Nėra vienintelio mano filmo rakto ir ne aš turiu kalbėti, apie ką iš tikrųjų pasakoju. Iš pat pradžių norėjome sukurti filmą, atvirą įvairiausioms interpretacijoms.

 

Ar todėl Jūs pakvietėte ir operatorių Christopherį Doyle’ą, kurio stilius labai poetiškas ir kurio vardas asocijuojasi su Wong Kar-wai filmais?

 

Pažįstu Chrisą jau seniai, bet kartu kūrėme tik videoklipus Jackui White’ui ir „Rock on Tours“. Kai pradėjau „Kontroliuojamas ribas“, jis kaip tik buvo laisvas. Jis dirba intuityviai ir tai man buvo svarbiausia. Niekad nesudarinėju kadrų sąrašo, nepiešiu storyboard, kartais apmetu kadrus. Kai ateinu į filmavimo aikštelę, išmetu piešinius ir seku intuicijos balsą. Chrisas taip pat.

 

Kodėl pakvietėte Billą Murrey ir Tildą Swinton, kurie vaidino ankstesniame Jūsų filme „Sulaužytos gėlės“?

 

Billas yra įvairiapusiškas aktorius, bet jį įkalino komedijų lentynėlėje. „Sulaužytose gėlėse“ norėjau parodyti jo tikras galimybes. Kai rinkau „Kontroliuojamų ribų“ aktorius, paskambinau jam ir pareiškiau: „Turiu tau vaidmenį, bet tai nemalonus, nejuokingas ir šiek tiek baisokas tipas“. Billas paklausė: „Turėčiau suvaidinti save?“ Tildos atvejis taip pat įdomus: ji pradėjo filmuotis avangardiniame kine ir nors vėliau tapo kino žvaigžde, ją nuolat traukia originalūs, netipiški projektai. Scenarijus rašau konkretiems aktoriams, vildamasis, kad jie sutiks vaidinti mano filme.

 

Specialiai Jums buvo parašytas epizodas seriale „Bored to Death“. Vienoje scenoje važinėjote senamadišku dviračiu.

 

Pats tai sugalvojau. Jie norėjo, kad plaukyčiau baseine, bet man tai pasirodė taip holivudiška, tad pasisiūliau važinėti dviračiu palėpėje.

 

Bet Jūs tuo dviračiu nuolat sukate ratus. Tai nelabai džarmušiska...

 

Taip, paprasčiausiai norėjau pasivažinėti dviračiu (juokiasi). Man patiko šis komentaras. Žinoma, nenoriu, kad kas nors pagalvotų, jog nuolat suku ratus.

 

Kelio filmų kūrėjo privalau paklausti, kokia yra Jūsų mėgstama transporto priemonė (be dviračio)?

 

Kojos. Mėgstu vaikščioti, nes keliaujama neskubant ir galima pamatyti daug įdomių dalykų. Labai mėgstu šlaistytis po miestą be jokio tikslo, mėgstu pasiklysti ir nežinoti kelio atgal. Taip pat mėgstu vienračius – dviračius, motociklus. Nors mėgstu ir automobilius, nes jais važiuodamas galiu pats pasirinkti maršrutą. Kai važiuoju, daug mąstau.

 

Daugeliui Jūsų personažų geriausias bendrakeleivis yra muzika. O Jums?

 

Man tai pirmiausia gražiausia išraiškos forma. Neįsivaizduoju pasaulio be muzikos.

 

Tai kodėl kuriate filmus, o ne muziką?

 

Kadaise grojau ir neseniai prie to grįžau. Turiu grupę „The Bad Rabbits“, neseniai baigėme įrašinėti naują albumą. Komponuoju nuo seno, bet filmų kūrimas suryja daug laiko. Be to, turiu tiek daug draugų muzikų, kad esu linkęs pats negroti.

 

Kai žiūriu Jūsų filmus, atrodo, kad jų pradžia yra muzika, prie kurios Jūs prikuriate istoriją.

 

Dažniausiai muzika atsiranda ankstyvajame filmo kūrimo etape. Kai rašau scenarijų, klausau daug muzikos. Kai rašiau „Kontroliuojamas ribas“, muzika, ypač psichodeliškas, gitarinis japonų grupės „Boris“ rokas, įkvėpė nuo pat pradžių.

 

O ką dabar turite savo „iPod“?

 

Visko po truputį: bliuzo, hiphopo, daugybę naujojo rokenrolo, ypač lengvai psichodeliško „Wooden Ships“ ir „Black Angels“. Šalia to dar ir klasikinė muzika, pirmiausia Franzo Schuberto. Taip pat yra truputis vadinamojo šiuolaikinio avangardo, regio. Dažniausiai pats sudarinėju sąrašą, nes žinau, ko noriu klausytis. Be to, perku CD, renku vinilines plokšteles. Džiaugiuosi, kad grupės jas vis dar įrašinėja. Taip pat mėgstu šiuolaikines dano Jozefo van Wissemano, kuris groja liutnia, kompozicijas.

 

Ar tiesa, kad aprūpinate draugus plokštelėmis?

 

Taip, aprūpinu jomis filmavimo grupę. Muzika turi juos įkvėpti dirbti.

 

Jūsų kinas įkvepia daug kinematografininkų. Jūsų pėdomis norėję sekti režisieriai metų metais važinėjo į Sandansą. Ar Sandansas vis dar yra nepriklausomo kino festivalis?

 

Ne itin. Tai greičiau vieta, kur vyksta medžioti Holivudo prodiuseriai. Kai pradėjau, mano filmai ir žmonės, kurie dirbo panašiai kaip aš, iš tikrųjų buvo nepriklausomi nuo platinimo sistemos, komercijos ir Holivudo. Bet vėliau prodiuseriai ir platintojai pradėjo traktuoti nepriklausomą kiną kaip produktą. Beje, dabar kinas atsidūrė didelių permainų akivaizdoje. Muzikos pramonė dabar jau beveik negyva, manau, kad kino pramonė, bent jau tokia jos forma, kurią žinome, taip pat miršta. Ateityje bus filmuojama kitaip, žinoma, netrukus visa bus skaitmeninama. Dabar nebereikia pirkti visos plokštelės, internete gali nusipirkti tik vieną dainą, o albumas yra rinkodaros produktas. Tą patį galima pasakyti ir apie pilnametražį kiną. Kino rinka diktavo jo trukmę, nes nuo platintojų priklausė, kiek seansų bus galima parodyti per vieną dieną. Tai keisis, nes netolimoje ateityje kinomanams bus nesvarbu, ar filmas trunka 4 minutes, ar 40, ar 4 valandas, o svarbu bus tik tai, ar jie nori filmą pasižiūrėti. Priklausomybė nuo kino teatrų iš dalies išnyks.

 

JAV daug įdomesni dalykai vyksta ne vadinamajame „meinstrimo“ kine, bet televizijoje. Ar žiūrite televizorių?

 

Retai, bet jei žiūriu, tai kanalus, kurie rodo senus filmus. Taip pat mėgstu mokslo populiarinimo programas. Viena mėgstamiausių – „Antique Road Show“, į kurią žmonės atneša įvairius daiktus ir pasakoja jų istorijas. Mėgstu vaikščioti į kiną, skaityti arba klausytis muzikos. Nemačiau visų tų populiarių serialų „Dingę“ ar „Mad Man“.

 

Vadinasi nesate šiuolaikiškas.

 

Visiškai nesu, net neturiu kompiuterio nei elektroninio pašto adreso. Nemėgstu būti pririštas ant pavadėlio.

 

Nežinau, ką atsakyti, nes neįsivaizduoju, kaip galima bendrauti be elektroninio pašto ar „Facebook“.

 

Kartais naudojuosi svetimu kompiuteriu, kad ką nors surasčiau „YouTube“. Atsitinka, kad biure parašau elektroninį laišką, bet nenoriu turėti asmeninio adreso. Žmonės ir taip pyksta, kad retai atsiliepiu telefonu, tai dar nirštų, kad neatsakau į jų elektroninį laišką. Geriau jau apsieisiu be to (juokiasi).

 

Bet mobilųjį telefoną turite?

 

Taip, bet jo nemėgstu. Dar manau, kad mobilieji sukelia vėžį. Netrukus žmonės įsitikins, kad jais naudotis nesveika.

 

Technologijos keičia žmonių bendravimo ir bendruomenių kūrimo būdus. Nenorite būti šio reiškinio dalis?

 

Noriu, bet tik tada, kai man tai tinka. Nemėgstu prarasti laiko. Gyvenimas yra trumpas, noriu dar daug ką nuveikti, o tai bus neįmanoma, jei su kuo nors nuolat bendrausiu internetu.

Na, mane labiau liūdina tai, kad žmonės nebeskaito. Gaila, nes literatūros pasaulis be galo nuostabus.

 

Ar tikite horoskopais? Esate Vandenis, sako, kad to ženklo žmonės yra išradingi ir kūrybingi.

 

Horoskopų neseku, tačiau kai ko nors paklausiu, kokio yra ženklo, paaiškėja, kad jis turi visus tipiškus to ženklo bruožus. Panašiai ir kinų zodiakas – labai tiksliai aprašo asmenybę.

 

Todėl užduosiu keistą klausimą: ar tikite, kad 2012 metais bus pasaulio pabaiga?

 

Negali būti atsitiktinumas, kad pagal majų kalendorių ir pasak indų bei indėnų filosofų, net pasak neseniai mirusio Terence’o McKennos, 2012 metai yra neįprasti. Jokiu armagedonu netikiu. Manau, kad paprasčiausiai daug kas pasikeis. Jau dabar yra naujų ekonomikos, biologijos, ekologijos, medicinos atradimų. Jei juos įvertinsime, ateis didelės permainos ir jos bus mums į naudą. Jei ne, permainos taip pat ateis, tik jos reikš mūsų pasaulio mirtį.

 

Ar matėte „Įsikūnijimą“?

 

Ne, o jūs?

 

Taip pat ne, bet galiausiai nueisiu pasižiūrėti, nors nemėgstu primityvių holivudiškų istorijų.

 

Aš taip pat nemėgstu, mieliau renkuosi tokius filmus kaip Terry Gilliamo „Daktaro Parnaso fantazariumas“. Niekad nemačiau „Žvaigždžių karų“ nei „Vėjo nublokštų“. Bet Jameso Camerono „Terminatorius“ – vienas geriausių mano matytų filmų. Greičiausiai vis dėlto nueisiu į „Įsikūnijimą“, nors girdėjau, kad tai kvaila istorija.

 

Pagal Olos Salwos pokalbį, išspausdintą vasarį žurnale „Przekroj“, parengė Kora Ročkienė


„7 meno dienos“ Nr.14 (890), 2010-04-09

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

LbrQtmwbXyPHMd, 2012-02-19 08:03

Wlasnie probowalem zamowic bez rkelam, wyrzucilo ze tylko dla US. Zreszta w samej wyszukiwarce wyswietla mi teraz wersje tansza.Gdyby ktos mogl to zweryfikowac swoim kontem bylbym wdzieczny.

vQmWGggdCwHmBrQ, 2012-01-09 01:36

Calilng all cars, calling all cars, we're ready to make a deal.

JL3, 2010-04-12 11:46

"Kontroliuojamos ribos"??? Filmu pavadinimu vertimai ir toliau sokiruoja nekompetencija. Ar tas kas verte pavadinima bent jau mate filma? Galu gale zodziu junginys "Limits of control" juk labai aiskiai isverciamas "Kontroles ribos", ko cia dar prisigalvoti?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti