Į VDFF atvešite filmą „Įstrigę krante: likimo pamesti jūreiviai“. Pagrindiniai jo herojai – iš Ukrainos, Lietuvos ir Latvijos. Kaip susitikote su jūreiviais?

Maždaug 1999-aisiais, kai apsigyvenau Normandijoje, netoliese Havro uosto, kuris tada vis dar buvo atviras bei prieinamas visuomenei (po Rugsėjo 11-osios saugumo sumetimais čia įsigaliojo labai griežta kontrolė), mane suviliojo ypatingas kraštovaizdis, patraukė specifiniai tarptautinio uosto bruožai. Supratau, kad prekybinių laivų jūreiviai plaukioja aplink pasaulį ir retai kada būna krante. Pradėjau tyrinėti šių nuo gimtinių vis labiau atitrūkstančių jūreivių gyvenimą... Televizijai mano kurtas filmas „Jūreiviai“ pasakojo apie keturis prancūzus, sutinkančius ir ginančius užsienio jūreivius. Sekdamas vieną tų vyrų peržengiau griežtas televizijai skirto filmo ribas. Valandos medžiagos liko nepanaudotos.

Ką reiškia būti apleistam jūroje ir krante?

Negaliu kalbėti už jūreivius. Tačiau įstrigti tūkstančius kilometrų nuo namų ir staiga būti pasmerktam elgetavimui bei neveiklumui gali būti tik itin skaudi, žeminanti ir žudanti patirtis.

Ko filmuodamas išmokote kaip žmogus ir kaip režisierius?

Kai tyrinėji aplinką, žmones ar istoriją, nesvarbu – su kamera ar be jos, visada imi klausti savęs, kaip pasielgtum atsidūręs panašioje situacijoje. Kurdamas filmą „Mauthausenas“ apie koncentracijos stovyklą Austrijoje, klausiau savęs, ar atrasčiau savyje tokių jėgų, kaip kad kai kurie kaliniai, ar tiesiog pasiduočiau per tardymą. Įkalintų laive jūreivių filmavimas neišvengiamai priminė, kaip pats negalėjau laiku grįžti iš Prancūzijos į Niujorką pas mirštančius tėvus. Tai ir buvo empatijos pagrindas.

Filmuojant visada sunku sukurti pasitikėjimo atmosferą. Kokie buvo Jūsų santykiai su pagrindiniais filmo herojais?

Man regis, pasitikėjimas nėra tinkamas žodis. Jis pernelyg paprastas. Tu staiga pasirodai laive, atsiduri įtampos kupinoje situacijoje ir pradedi filmuoti įgulos ir sąjungos vadovo, ieškančio sprendimo, susitikimą. Herojai kartu yra ir kolektyvas, ir individai. Kai kurie jų patys žengia pirmą žingsnį, kiti tyčia tavęs vengia. Tu nekalbi jų kalba. O kai paaiškini, kodėl čia esi, jiems lieka tikėtis, kad filmavimas kažkaip padės. Tačiau tai – nesibaigiančios derybos. Kapitonas Kostyria filme sako: „Tu iš viso to sukursi filmą. Ar tai mums padės grįžti namo ir vėl rasti darbą? Štai kur klausimas!“

Kas buvo sunkiausia filmuojant?

Didžiausi buvo finansiniai iššūkiai. Tikėjausi, kad dalį apie kapitono Kostyrios dienoraštį pavyks iliustruoti animacija. Bet niekas nepanoro finansuoti tokios hibridinės filmo formos. Montuojant pagrindinė problema buvo sulieti skirtingus filmavimo etapus – 2000-aisiais ir dabar, kad nebūtų pasikartojimų ir veiktų žiūrovus.

Ar daug dėmesio kurdamas filmus skiriate jų formai bei estetikai?

Tikiuosi, kad tiek pat, kiek ir visi. Kai kurie renkasi temas bei personažus pagal tai, ar šie atitiks formalius filmo reikalavimus, režisieriaus stilių. Man sunku būti tokiam griežtam. Net kai pradedu vadovaudamasis paprasčiausiomis garso, vaizdo ir pasakojimo koncepcijomis, filmuojant ir montuojant ateina laikas, kai reikia atsiriboti nuo išankstinių nuostatų. Realybė ir įvykiai užgožia net ir geriausiai parengtus planus.

Kaip apibūdintumėte savąjį dokumentinio kino kūrimo metodą?

Bandau suderinti filmo kūrimo būdą su tema bei filmo biudžetu... Du kamweriški filmai apie menininkę Françoise Jolivet buvo paremti jos buvimu bei užkadriniu pasakojimu, kuris montuojant buvo rašytas ir perrašytas. Trečiasis filmas, pasakojantis apie jos darbą geto kaimynystėje, savo forma yra kur kas labiau hibridinis, jame yra ir scenų su geto gyventojais. „Visuomenės“ komponentas istorijoje ir poreikis atskleisti ne tik jos, bet ir kitus požiūrius padėjo susiformuoti mano požiūriui.

Kuriate dokumentinius kinio ir televizijos filmus. Koks pagrindinis skirtumas?

Atsakymas į šį klausimą būtų ilgas, tačiau pagrindinis skirtumas – agresyvus televizijos poreikis viską sutalpinti į formatą, programų tinklelį. Tačiau apribojimai dažniausiai gimdo kūrybiškumą. Nors normos sukuriamos tam, kad tavo filmas būtų panašus į kitus, rodomus per televiziją, iššūkiu tampa formato perkūrimas taip, kad galėtum įgyvendinti savo tikslus.

Kodėl kuriate dokumentinius filmus?

Tam, kad užsidirbčiau pragyvenimui.

Kokia pagrindinė dokumentinio kino režisieriaus užduotis?

Darbą atlikti sąžiningai.

Kalbėjosi Simona Žemaitytė

„7 meno dienos“ Nr.33 (909), 2010-09-24