Vieną ankstyvųjų parodė Mike’as Leigh filme „Aukštyn kojom“. Šiek tiek vėlesnę Andrejus Belas aprašė romane „Peterburgas“. Mus vis dar neša ta, kuri pakilo kartu su 7-ojo dešimtmečio maištininkais. Paskutiniais dešimtmečiais susižavėjimą Rytais, be abejo, skatina ir išpopuliarėjęs Azijos kinas, ir vis labiau prieinamos turistinės kelionės į tolimus kraštus. Alternatyvos Rytams ir budizmui horizonte kol kas nematyti, juk islamas labiau baugina nei keri. Todėl ir traukia pulkai nusivylusiųjų vartotojiška Vakarų civilizacija į Rytų Aziją. Ieškoti egzotikos, išminties, prasmingų pokyčių, kurie pagaliau leis tapti savimi. Tas keliones dabar apdainuoja ir spalvoti žurnalai, ir masinio vartojimo knygos. Neatsitiktinai viena populiariausių tapo Elisabeth Gilbert „Valgyk, melskis, mylėk“ apie nusivylusią keturiasdešimtmetę amerikietę, kažkur Indonezijoje pagaliau suradusią sielos ramybę ir gyvenimo meilę. Knygos ekranizacija pasirodys netrukus. Atrodytų, visos tos egzotiškos kelionės, ezoteriškos prekės, smilkalai ir kitokia (taip pat ir intelektualinė) atributika tapo tokia banalybe, kad gali sukelti tik ironišką šypseną. Pasirodo, klydau. Mario Martinsono filmas „Amaya“ (Honkongas, Latvija, 2010) įrodo, kad tai vis aktualu.

Romantiškasis filmo klajūnas yra Andriaus Mamontovo suvaidintas Polas. Jis tarsi tipiško vakariečio karikatūra – didelis, baltais plaukais, uždaras, mįslingas, traukiantis moteris, bet pasaulio centre matantis tik save. Ko Polas ieško Honkonge, į kurį nuo pirmųjų kadrų perkelia filmo veiksmas? Žinoma, savęs. Kodėl? Todėl, kad jį paliko mylima moteris Lori (Kristine Neverauska), kuriai Polas buvo neištikimas. Po trejų metų Honkonge jie susitiks, kad vėl išsiskirtų. Moteris bus neištikima, tik jau kitam – savo buržuazinės išvaizdos vyrui – visiškai Polo priešingybei. Polas pagyvens prabangiame viešbutyje, pasimokys masažo kino Tao (Lau Dan) salone, kad vyktų dar toliau – į Pekino masažo mokyklą. Ką dar sužinome iš filmo apie Polą? Kad jis yra kilęs iš mažos Europos šalies, kad keliauja iš vienos šalies į kitą, kad sunkiai dirbo Manhatane, gydėsi koją Čilėje, prieš tai dar buvo Taivane, kur, matyt, ir išmoko kinų kalbą. Bet pastarąjį faktą jis nežinia kodėl slepia nuo visų. Polas kalba (labai kruopščiai ir taisyklingai tardamas žodžius) ilgais literatūriškais monologais, kurie filmo autoriams, matyt, atrodo poetiški ir kupini išminties („visi pasaulio vaikai verkia vienodai“) arba cituoja eiles. Mamontovo veido išraiška visą filmą nesikeičia. Neįtikėtina, bet nesikeičia net kai jis atsisveikina su jaunute Žasmin (Monie Tung). Polas toks pat, kaip ir mokydamasis masažo meno.

Jis yra aukščiau ir, matyt, visąlaik kenčia. Kaip supratau, vidinį Polo pasaulį turi atskleisti tie perdėm monotoniški monologai ir skambi paties Mamontovo sukurta muzika. Jos filme akivaizdžiai pernelyg daug. Tiek daug, kad atskiri filmo epizodai primena keliolika minučių trunkantį vaizdo klipą.

Visiška Polo priešingybė yra japonės Amayos (Kaori Momoi) šeima. Moteris dirba savo svainio Tao masažo salone, jos vyras turi skalbyklą. Šeimos gyvenimas paprastas, ritualizuotas, bet šie žmonės moka džiaugtis net menkučiais gyvenimo malonumais. Režisierius ir aktorius kuria Polą tarsi virš kasdienybės pakilusį monumentą. Rodydamas „vietinių“ gyvenimą jis, atvirkščiai, pasitelkia kuo daugiau detalių – seną gendantį moters dviratį, jos vyro nuolat taisomą laikrodį. Net ant grindų nuriedėjęs sraigtelis parodomas stambiu planu. Tačiau filmui įpusėjus, pasakojimas pradeda šuoliuoti laiku ir erdve. Gausėja dramatiškų įvykių – miršta Amayos vyras, suserga Polo mama. Man regis, režisierius ir pats suprato, kad siužetas stovi vietoje (tiksliau, yra tik išeities taškas ir nieko daugiau), personažai nesikeičia, todėl nusprendė forsuoti išorinį dramatizmą. Bet kaip tie personažai keisis, jei yra tik ženklai – klajūnas, jauna mergaitė, neištikimoji ar tiesiog įkūnytas liūdesys, kaip kad Amaya, kurios vardas reiškia ir vakarą, ir lietų. Kad šie personažai taptų simboliškais, reiktų labiau įsigilinti į jų vidų, parodyti tikras jų dramas, o ne mėgautis Polo monologais. Bet filmo autoriams tai, matyt, ne pagal jėgas. Todėl tuštumas (personažų, siužeto, savo įsivaizdavimo apie Rytų ir Vakarų susidūrimą) jie užpildo įspūdingais ir puikiai Ginto Berzinio nufilmuotais Honkongo vaizdais. Kad tie vaizdai – tik graži dekoracija, įsitikinti nesunku. Užtenka filmo siužetą perkelti kad ir į Vilnių ar Kuršių neriją (užsienietis Polas atvyksta į Lietuvą, susižavi eilinių lietuvių paprastumu ir darbštumu, pradeda lankyti cepelinų gaminimo ar vytelių pynimo kursus etc). Rezultatas bus tas pats. Martinsonas, regis, ir pats tai supranta – dalį ankstesnio filmo „Nereikalingi žmonės“ (2009) veiksmo perkėlė į Airiją. Tiesa, perkėlinėjant atsiranda savų trūkumų, pavyzdžiui, klausimas, kodėl Polas su savo motina iš tolimos ir niekam nežinomos Europos šalies kalbasi angliškai ar kodėl filmo pradžioje reikia akcentuoti, kad kažkada Honkonge susitiko kinas ir japonė. Matyt, reikia kažkaip pateisinti, kodėl filme apie Kiniją atsirado japonų aktorė.

Gražiai nufilmuota banalybė nėra tik lietuvių kino bėda. Ji jau tapo vadinamojo festivalinio kino etalonu. Neatsitiktinai filme nuskamba ir Wong Kar-wai vardas. Martinsonas, be abejo, lygiuojasi į vėlyvuosius jo filmus. Tik kad „Amaya“ – devintas vanduo kad ir nuo pačių manieringiausių režisieriaus dramų. Nors manierizmas – tai vieno ar kito stiliaus išsisėmimo liudijimas, vis dėlto Wong Kar-wai remiasi tam tikra nacionalinio kino tradicija. O Martinsonas ją apsivelka tarsi vintage drabužėlį. Drabužėlis gražus, tik nelabai tinka prie veido. Kita vertus, tas atviras sekimas Wong Kar-wai ir apskritai Rytų kinu man yra dar vienas įrodymas, kad esame provincija, kurią pasaulinės mados pasiekia geriausiu atveju po 3–5 metų. Kine – dar vėliau.

Dar juokingiau skamba kūrėjų pretenzijos į komercinį kiną. Nors filmo pasirodymą lydi ir knyga, ir marškinėliai, ir dar kažkokie suvenyrai, „Amaya“ greičiau yra visiška komercinio kino priešingybė. Tai pigus filmas, personažų istorija pasakojama nenuosekliai, filme nėra žvaigždžių (kad ir kaip mylėtumėt Mamontovą, sutikite, jis nėra pasaulinė žvaigždė, epizode suvaidinęs Dexteris Fletcheris ar Kaori Momoi – taip pat, nors pastarieji ir vaidino garsiuose filmuose). Išoriniai „Amayos“ požymiai labiau atitinka autorinio kino apibrėžimą. Tik tai filmas be autoriaus, be jo apmąstymų, savito stiliaus. Tokiems filmams geriausiai tinka saloninio kino apibrėžimas. Masinis kultūros vartojimas, kurios alternatyva kažkam atrodo esą dvasingieji Rytai, diktuoja savo taisykles. Rytietiškų suvenyrų ar daikčiukų dabar rasite kiekvienuose namuose. „Amaya“ puikiai prie jų tinka.

„7 meno dienos“ Nr.33 (909), 2010-09-24