Abejoju, ar Sergejaus Ursuliako „Isajevas“ sulauks gerų atsiliepimų. Tatjanos Lioznovos „Septyniolikos pavasario akimirkų“ gerbėjams naujasis serialas, bijau, pasirodys dviprasmiškas. Ursuliako „Likvidacijos“ gerbėjai neliks patenkinti, matyt, dėl tos pačios priežasties. Būsimasis Štirlicas - čekistas Isajevas (Daniilas Strachovas) - pernelyg inteligentiškas ir subtilus, kad galėtų tapti liaudies didvyriu, nors, žinoma, vyriško žavesio jis turi su kaupu. Isajevas, pasirodo, kilęs iš garbingos šeimos. Tačiau jo tėvas, nusipelnęs menševikas (Jurijus Solominas), palieka Sovdepiją, nes negali ramiai žiūrėti, kaip žlunga šalis. Tėvo ir sūnaus idėjų konfliktas akivaizdus, įtariu, kad jis svarbus ir režisieriui. Isajevui pavedama ypatinga byla. Jis turi susekti, kas vagia brangenybes iš valstybės saugyklos. Pėdsakai veda į nepriklausomą Estiją, tapusią šnipų ir buvusių baltagvardiečių susibūrimo vieta. Sovietai patys pardavinėja brangenybes, kad nupirktų duonos badaujančiai šaliai (veiksmas nukelia į 1921-uosius), bet kodėl šalis badauja, serialas neaiškina. Kita vertus, Isajevas kasdien susiduria su nugalėjusių „raudonųjų“ primityvumu, godumu ir kvailybe. Režisierius to neslepia. Dauguma „draugų“ filme nekelia jokių simpatijų. Kodėl Isajevas lieka ištikimas jiems, o ne tėvo idealams, kol kas neaišku.

„Isajeve“ vaidina kelios „Likvidacijos“ žvaigždės. Manęs neįtikino Michailas Porečenkovas, vaidinantis aristokratą Voroncovą. Sergejus Makoveckis su akivaizdžiu malonumu persikūnija į rusų rašytoją, tipišką inteligentą, kuris laiko save „tautos sąžine“. Net neabejoju, kad aktorių įkvėpė keli šių dienų Rusijos „minčių valdovai“, kuriuos dažnai rodo televizijos. Naujosios rusų kino garsenybės Ksenija Rapoport ir Polina Agurejeva kol kas tik šmėkštelėjo epizoduose, tad teks palaukti. Taline filmuotose scenose vaidina seniai matyti estų aktoriai. Malonu vėl pasižiūrėti į Lembitą Ulfsaką ir kitus aktorius, juk estų filmų jau seniai nebematome. „Isajevas“ tą galimybę suteikia. Beje, smagu pamatyti ir Vladą Bagdoną, kurį retai prisimena lietuvių kinematografininkai.

Žinoma, į „Isajevą“ įdėta labai daug pinigų, tiek, kad užtektų ne vienam lietuviškam filmui, bet smegenys yra svarbiau. Manau, kad serialo apie Štirlicą reikšmė buvo ir ta, kad sovietų liaudis galėjo pamatyti, kaip svarbu mokėti mąstyti.

Kad pastangos mąstyti - vis retesnės, neseniai atkreipė mano dėmesį redakcijos kolegė, suabejojusi, ar rašantys žmonės teisingai supranta žodžių reikšmes. Netrukus įsitikinau, kokia ji teisi, kai perskaičiau BTV atsiųstą Peterio Weberio 2007 m. filmo „Hanibalas: pradžia“ (BTV, 28 d. 21.30) anonsą. Jis baigėsi pakiliai ir iškilmingai: „Būtent taip gimsta intelektualaus daktaro, elegantiško gurmano, subtilaus žmogėdros ir serijinio žudiko Hanibalo Lekterio legenda.“ Asmeniškai nenorėčiau susidurti nei su žudiku, nei su subtiliu žmogėdra, nei su jų legendomis, nes esu įsitikinęs, kad žudikas visada yra tik žudikas, ir nieko daugiau. Bet televizijos žmonės, matyt, jau skęsta savo pačių susikurtame žodyne ir serijinėje beprasmybių gamyboje, o žmogaus smegenys jiems sukelia prisiminimus apie mėgstamą daktaro patiekalą. Kaip supratau, tokio BTV palankumo Hanibalas Lekteris nusipelnė todėl, kad jis kilęs iš Lietuvos, kuri filme parodyta labai graži ir labai įspūdinga. Būtent čia patirtos vaikystės traumos ir pavertė aristokratą subtiliu žmogėdra.

Neišgalvota legenda gaubia prancūzų dainininkę Edith Piaf. Naujai žiūrovų kartai prieš kelerius metus ją priartino prancūzų režisierius Olivier Dahanas. „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ (LTV, 24 d. 23 val.) - tai filmas apie daug kentėjusios ir mylėjusios menininkės pirmuosius žingsnius į didįjį meną ir nelaimingą gyvenimą. Režisierius tvirtina norėjęs sukurti filmą apie tai, kas įkvepia menininką. Knygyne aptikęs knygą apie dainininkę, jis iškart pasiuntė žinutę prodiuseriui. Žinutę pacituosiu, nes ji man yra ir atsakymas, kodėl kinas dabar yra toks, koks yra. Žinutės tekstas - tikrai ne parodija, o šiuolaikinio mąstymo apie kiną pavyzdys: „Filmas apie muziką ir meilę. Tragiškas, romantiškas hitas. Prancūziška tematika, atpažįstama visur. Rimtas filmas apie Piaf.“ Daugiau nieko nebeturiu pridurti, nebent dar paminėsiu fantastišką Marion Cotillard grimą, kuris pavergė Amerikos kino akademijos narius.

LNK šįvakar (23 d.) parodys net du amerikiečio Gore'o Verbinski filmus. Režisierius sulaukia vis pakilesnių vertinimų, kai kurie kritikai jį net laiko vienu originaliausių šių dienų kino kūrėjų. Holivude jis vertinamas pirmiausia už gerą vizualumo jausmą, ambicijas ir drąsius sumanymus. Prieš tapdamas kinematografininku, 1964 m. gimęs Verbinski buvo muzikantas - grojo pankroko grupėse. Baigęs Kalifornijos universiteto kino fakultetą, jis išgarsėjo reklaminiais filmais: kūrė „Budweiser“, „Nike“, „Coca-Cola“, „United Airlines“, „Canon“ reklamas. Jo pilnametražis debiutas - 1997 m. sukurta pusiau animacinė „Pelės medžioklė“, 2001 m. pasirodė „Meksikietis“, kurį itin mėgsta rodyti visos mūsų televizijos. Verbinski - paauglių numylėtinis, todėl neatsitiktinai būtent jam buvo patikėta kurti epopėją apie Karibų piratus. Šįvakar 20.30 bus galima pamatyti 2003 m. filmą „Karibų piratai. Juodojo perlo užkeikimas“, kuriame žavųjį Džeką Žvirblį suvaidino Johhny Deppas. Kad Verbinski puikiai įvaldė ne tik montažą bei įvairiausius efektus, turi Holivude deficitinį humoro jausmą, o dar moka kurti atmosferą, įtampą ir gali būti subtilus (tfu, tfu, ne žmogėdra), įrodys kitas šio vakaro Verbinski filmas „Skambutis“ (23.25) - garsios japonų siaubo juostos perdirbinys. LTV2 „Elito kine“ šįvakar (23 d. 22.10) – vienas populiariausių 9-ojo dešimtmečio prancūzų filmų - Etienne'o Chatiliez „Gyvenimas - tai ilga rami upė“ (1987). Filmo herojai - dvi gausios vieno Prancūzijos šiaurės miestelio gyventojų šeimos. Turtingi Keno ir vargšai Grosėjai gal niekad ir nebūtų susitikę, jei ne seselė, kuri sukeitė du naujagimius... „Gyvenimas - tai ilga rami upė“ sulaukė keturių prancūzų kino akademijos „Cezarių“, tarp jų - už geriausią režisūros debiutą. Dienraštis „Le Monde“ rašė: „Iš pradžių juokiesi, paskui susimąstai. Tai idealus vykusios komedijos receptas.“ Beje, šiame filme debiutavo būsima prancūzų kino žvaigždė Benoit Magimelis.

Šeimų būna visokių. Apie keturis skirtingų rasių ir temperamentų vyrus, kuriuos išaugino viena motina, papasakos Johno Singletono 2005 m. filmas „Broliai“ (LNK, 29 d. 22.40). Jie susivienija, kad surastų savo motinos žudiką.

Jūsų -

Jonas Ūbis

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.38 (867), 2009-10-23