Šviesiu laiku anų metų nepavadinsi, bet filmas išėjo šviesus, nes apie šviesius žmones, nors ir ne be nuodėmės. Gerai, kad L. Pociūnienė su nuolatiniu bendradarbiu P. Savickiu dar kartą nepagailėjo laiko trims fotografams Algimantui Kunčiui, Romualdui Rakauskui ir Antanui Sutkui, nors jie pasakoja daugiau apie laiko šmėklų nepabūgusią menininkų kartą. Apie „trefnus“, valdžios visai suriestus į ožio ragą, pagrindinis filmo pasakotojas Algimantas Kunčius kalba nedaug, tik parodo nuotraukose vienišas Juozo Keliuočio ir Jono Strazdo-Jaunučio figūras. Pastarojo fotografijos, darytos dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, ir šiandien veria akį, bet likimas - dramatiškas: nutildytas sovietų visam likusiam gyvenimui. Kiti filme rodomi intelektualai ne tokie „trefni“, bet irgi patyrę valdžios smūgių - Antano Gudaičio autoaktas išimtas iš parodos, nes prie kojų glaustėsi kiaulės, kuriose įtari valdžia įžiūrėjo savo simbolį. Kai kurie susigūžė savyje, kiti vėliau atsižadėjo nelaisvės metų meno, bet liko bendravimų prisiminimai. O čia jau A. Kunčius, jo fotoaparatas ir kino kamera - nepakeičiami bendravimų talkininkai ir liudytojai. Uošviui A. Gudaičiui ir „pašoferiaudavo“, bet kaip miela būdavo Palangos vasarnamyje pamatyti visą būrį šviesių žmonių, atėjusių aplankyti „senio“, arba ir visų „prancūzų“, studijavusių prieškaryje Paryžiuje. Juozas Miltinis vis erzina Gudaitį: „Kam tau tas profesoriaus vardas? Juk Prancūzijoje taip vadinamas paprasčiausias mokytojas.“ Dailininkas tik „chi-chi“ ir „cha-cha“. Nustebina Balys Dvarionas, mokantis skaityti žydiškai. Su Gudaičiu jiedu buvo labai artimi, kalbėdavosi ne tik apie muziką, meną, bet ir smagiai pakortuodavo. Įdomus Kunčiaus pasakojimas ir apie Berlyne ligos įkalintą dailininką Algimantą Švėgždą.

Romualdas Rakauskas graužiasi, kad fotografuodamas Stasį Krasauską pamiršo kartu apsilankiusį Rimtautą Gibavičių, geriausią savo bičiulį Vilniuje ir net mokytoją. Ko nedavė žurnalistikos studijos Vilniaus universitete, Rimčius užpildė pasakojimais apie šventuosius ir bažnyčias, architektūros stilius, skulptūrų autorius. Taip mokėsi visa anų laikų fotomenininkų karta, net ir turėdama kokių nors mokslų diplomus. Dabartiniai gauna žinių kur kas daugiau, nors, anot Aleksandro Macijausko, jokios teorijos nepadeda, kai su fotoaparatu leidiesi per gyvenimą. Dabar jam gaila, kad šešerių metų darbo „Vakarinėse naujienose“ neliko nė pėdsako. Nesirūpino archyvu, nes manė, kad viskas, kas daroma redakcijos užsakymu, neturi vertės. Filme A. Macijausko nėra, o Antanas Sutkus jau taikosi į kelintą. Jo archyvas neišsemiamas, o liežuvis metams bėgant vis ilgėja. Kas bus, kai pravers „sovietinio dvaro“ fotoarchyvą? Vis porina apie dvigubą ar trigubą gyvenimą anuo metu. Gamykloje fotografavai darbo pirmūną vienaip, o gerdamas pas jį namie arbatą jau galėjai ir apie meninį portretą pagalvoti, kad ir serijai „Lietuvos žmonės“. Dabar sakosi apskritai praradęs tipažą: prarijo rinkos visuomenė. Fotografijos maestro išvada trumpa: reikia uždrausti televiziją, o Lietuvą pakrikštyti iš naujo. Tačiau kas bus tie naujieji misionieriai?

Sigitas Geda „Adolėlio kalendoriuje“ rašė: „Antanas Sutkus iš savo archyvų išryškino man „labai gražių“ fotografijų. Aš pats, Vokiečių g. 22, b. 4, aplūžusi senamiesčio laiptinė, pradvokusi akmens anglimi. Visas Vilnius tada šitaip šildėsi. Aš pats, skandinaviška barzdele, 23 ar 24 metų. Apkirptas, bet ne taip. Su akinukais. Vaidinantis Dievas žino ką! Dar mandresnis už Tėtušėlį! Plyštumėte iš juoko.“

Laikas prašvilpė nepastebimai. A. Kunčius susigriebia, kad dabar yra senesnis už meno milžinus, su kuriais bendravo. R. Rakauskas atgailauja neradęs laiko paskutiniam pokalbiui su R. Gibavičiumi. Tada, anot A. Sutkaus, atrodė gana pretenzinga fotografams vadintis menininkais. Jie buvo lyg ir žemesni „meninykai“. Bet kaip su poezija? Juk „Aš beržas, lietuviškas beržas“ - tai meninykas Paulius Širvys, o „Mano tėviškė - mėlyno Nemuno vingis“ - jau iškilus menininkas Antanas Venclova.

Kadras, kuriame Augustinas Savickas klausosi, kaip skamba paruošta tapymui drobė - neužmirštamas. Ankstesniame filme „Pažvelk, tai Vilnius“ L. Pociūnienė ir P. Savickis daug vietos skyrė Vilniaus fotografijos istorijai. Dabar pasitelkė citatas apie laisvę ir kūrybos prigimtį. Tarpais atrodo kiek pretenzinga, lyg ir nuveda į šalį. Tačiau Lietuvai jos šiuo metu labai tinka - atgaivinti sąmonei ir sąžinei. Pajunti, kad yra į ką atsispirti prieš tuos, kurie mano, kad didžiausias naujosios lietuvių kultūros laimėjimas - pilaitė prie ežero, liūto galva virš durų ir išsišiepęs šuo prie vartų.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.38 (867), 2009-10-23