Penktadienį Vankuveryje prasideda olimpiada. LRT rodys kone visiškai viską, kas juda, rieda, krenta, slysta, čiuožia, bėga. Sporto aistruoliai bus laimingi. Man šitas pamišimas mažų mažiausiai atrodo beprasmiškas. Išimtį LRT padarys tik vasario 16-ąją ir beveik visą dieną paskirs dokumentiniams filmams (aš juos vadinčiau laidomis, bet Lietuvoje dabar viskas vadinama filmais) apie šlovingą praeitį. Šventės dieną užbaigs Marijono Giedrio „Herkus Mantas“ (LTV, 16 d. 21 val.) - istorinė juosta, kurios personažai kaunasi, žudo ir karštai myli tėvynę, matyt, todėl juos taip gerbia lietuvių žiūrovai. Nesu jau toks visiškas cinikas, bet kai tauta žiūri tik atgal į praeitį arba akivaizdžiai ilgisi linčo teismo ir organizuotai demonstruoja neapykantą prie prokuratūrų, pradedu įtarti, kad tai greitai nesibaigs.

Pagal banalybių tankį viename kvadratiniame televizijos ekrano milimetre Valentino diena, žinoma, be konkurentų. Jos artėjimas juntamas visur - net saldainių be raudonų širdelių ir priminimų apie meilės dieną nenusipirksi. Nuo pat sovietinės jaunystės įtariai žiūriu į visas kolektyvines šventes. Visuotinė meilės diena jas primena, nors akivaizdu, kad tai pirmiausia - rinkodaros akcija, skatinanti pirkti tas šokoladines širdeles ir kitokius, brangesnius gyvenimo saldėsius. Šiemet visa tai dar sutapo su ilguoju savaitgaliu, tad baisu pagalvoti, kas laukia.

Kita vertus, krizė mūsų televizijose pirmiausia pasireiškia ypatinga meile idiotams. Nuo estrados ir serialų niekur nepasislėpsi. Ypač nuo lietuviškų žvaigždžių atviravimų apie intymų gyvenimą. Raminu save, kad tai lengvai paaiškinama - netalentingas žmogus juk taip pat turi kažkaip sublimuotis, nors, žinoma, ne gero skonio sąskaita. Panašių laidų anonsuose nuolat girdėti žodis „paslaptis“, bet kokia gali būti žmogaus paslaptis, kai, perfrazuojant didį poetą, jis yra „paprastas kaip mykimas“.

Po šios apokaliptinės įžangos ramia sąžine priminsiu, ką galima pasižiūrėti ateinančią savaitę, nesukeliant žiemos nualintam organizmui didesnės grėsmės. Pirmiausia tai kokybiškas Clinto Eastwoodo kinas. Artimiausiu metu bus proga pasižiūrėti tris filmus: šiąnakt (LNK, 12 d. 01.15) - vesterną „Menantis pikta“ (1992), sekmadienį (LNK, 14 d. 23.30) - meilės dramą „Medisono grafystės tiltai“ (1995), ketvirtadienį (LNK, 18 d. 22.40) - politinį trilerį „Absoliuti valdžia“ (1997). Eastwoodas vis dažniau minimas tarp kino filosofų, jo apmąstymai apie žmogaus viduje slypintį blogį ir valdžios siekį seniai peržengė tradicinių Holivudo žanrų ribas. Įžvalgesnis jo filmų gerbėjas gal net gali tvirtinti, kad Eastwoodas aiškiaregiškai blogio ribas kaskart išplečia, pavyzdžiui, „Absoliučios valdžios“ personažas JAV prezidentas yra žudikas. Kadaise toks akcentas filmui būtų suteikęs fantastiškumo, tolimos ateities vizijos atspalvį (kaip kad kai kuriuose dar prieš dešimtmetį sukurtuose filmuose, kur JAV prezidentus vaidino juodaodžiai). Tačiau dabar, man regis, siužetas apie prezidentą žudiką visai neatrodo neįtikėtinas. Eastwoodas sendamas darosi tikras režisūros ir vaidybos perfekcionistas, nors man gal svarbiau tai, kad jis palieka vis daugiau vilties kiekvienam personažui, kuris išdrįsta pasipriešinti visuotiniam blogiui.

Dar vienas kokybiškas ir laiko patikrintas filmas - Ridley Scotto „Juodojo vanago“ žūtis“ (LNK, 15 d. 22.10). Ši 2001 m. sukurta karinė drama nukels į 1993-iųjų spalį, kai JT ir amerikiečių jūrų pėstininkai sukilusioje Somalio sostinėje Mogadiše gelbėjo savo draugus.

Politinių trilerių ir detektyvų mėgėjai, manau, mielai prisimins tikrais faktais grįstus filmus - Johno McTiernano „Raudonojo spalio“ medžioklę“ (LNK, 16 d. 00.05) ir Michaelo Caton-Joneso „Šakalą“ (LNK, 16 d. 21.30). 1991 m. pasirodžiusią Antoine'o Fuqua „Išbandymų dieną“ (LNK, šiandien, 12 d. 22.45) amerikiečių kritikai net pavadino cinéma vérité, tokį įspūdį jiems padarė filmo tikroviškumas. „Išbandymų dienos“ herojus yra jaunas Los Andželo policininkas (Ethan Hawke). Nusprendęs tapti inspektoriumi, jis turi blogiausiuose miesto kvartaluose praleisti 24 valandas kartu su seržantu ir narkomanų siaubu (Denzel Washington). Susitikimai su narkomanais, informatoriais, kvaišalų platintojais, pavojingos situacijos padeda jaunuoliui geriau suprasti ne tik policijos darbą, bet ir seržanto cinizmo bei fanatizmo ištakas.

Fuqua parodė didmiesčio gyvenimą tarsi nepaliaujamą karą gatvėse, filmavo pavojinguose kvartaluose ir sulaukė daugybės komplimentų. Deja, netrukus jam buvo pasiūlyta kurti kažkurią Hario Poterio nuotykių seriją. Realizmas baigėsi.

TV3 (14 d. 22.30) primins ankstesnį populiariausio nūdienos režisieriaus Jameso Camerono triumfą „Titaniką“. Pamenu, žiūrėdamas filmą jau išnykusiame „Vilniaus“ kino teatre intensyviai žiovavau (kaip, beje, ir žiūrėdamas dabar taip liaupsinamą „Įsikūnijimą“), bet šalia sėdėjusi mergaitė raudojo. Jos ašaros buvo tikros ir nuoširdžios. Tada supratau, kad kinas yra nuostabus, kad jis pažadina iš jausmų miego. Todėl nesmerkiu „Titaniko“ gerbėjų. Bent jau Kate Winslet ir Leonardo DiCaprio duetas „Titanike“ yra daug įspūdingesnis už „Įsikūnijimo“ įsimylėjėlius mėlynuodegius.

Užtat mielai prisiminsiu jau senokai žiūrėtą Anthony Minghellos „Anglą ligonį“ (BTV, 16 d. 21.30). Filmo personažų meilės istorijos subtiliai panardintos į istorijos, laiko, praradimų tėkmę. Minghella turėjo retą talentą derinti epišką kino prigimtį ir poeziją.

Valentino dienos gerbėjai mėgsta prisiminti šeimos vertybes. Jiems turėtų patikti Bretto Ratnerio 2000 m. komedija „Šeimos galva“ (BTV, 14 d. 17.35). Ji pasakoja apie Džeką (Nicolas Cage), kuris kadaise mylėjo Keit, bet išvyko pasitaikius šansui gauti gerą darbą ir niekad nebematė mylimosios. Praėjus trylikai metų jis yra sėkmingas Volstryto firmos direktorius. Kalėdų išvakarėse parduotuvėje Džekas bando sulaikyti vagį. Kitą rytą jis atsibunda priemiesčio name, kur gyvena kartu su Keit ir dviem jų vaikais. Atsitiktinumas suteikia Džekui šansą įsitikinti, kad jei ne karjeros siekis, jo gyvenimas būtų visai kitoks.

„Šeimos galva“ - tai filmas apie mūsų sprendimų pasekmes. Apie gailestį ir abejones, kurios dažnai užplūsta žiemos vakarais ar per šventes. Gana sentimentalus filmas, bet tas sentimentalumas ypatingai neerzina.

Kitas tą patį sekmadienio vakarą (14 d. 23 val.) rodomas BTV filmas - Noamo Murro „Protingi žmonės“ (2008), - ko gero, apie tą patį. Apie prarastas galimybes. Filmo herojus profesorius Lorensas (Dennis Quaid) yra protingas, žavus, tikras intelektualas ir nuostabus dėstytojas, bet jam nereikia jausmų ir žmogiškų ryšių. Nuo tada, kai tapo našliu, Lorensą domina tik Viktorijos laikų literatūra. Filmo kūrėjai jam pasiūlys išeitį, kuri primena moterų žurnalų mėgstamus gero ir prasmingo gyvenimo receptus. Esu per didelis tinginys, kad tuos receptus įgyvendinčiau (nors ir nesu toks šliogeris, kad manyčiau, esą jie skirti tik moterims), todėl kaip vienatvę nuskausminanti priemonė man priimtinesnės šiuolaikinės pasakos apie vyrų ir moterų santykius, kurių specialistė yra Nora Ephron. TV3 (13 d. 13.45) primins jos „Laimingus skaičius“ (2000). Johnas Travolta šiame filme suvaidino visišką nevykėlį metereologą, svajojantį išlošti loterijoje milžinišką sumą. Filmo išmintis paprasta: nevykėliams kartais sekasi, bet ne visada laimė ateina iškart. Sakyčiau, labai pamokoma mintis.

Apie tai ir 1989 m. Arthuro Hillerio komedija „Nieko nematau, nieko negirdžiu“ (TV3, 15 d. 0.30). Vieninteliai žmogžudystės liudininkai filme yra aklasis ir kurčiasis (žavus Richardo Pryoro ir Gene'o Wilderio duetas). Atvirai prisipažinsiu, kad atsivertęs televizijos programas visai gerai juos suprantu.

Jūsų -

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.6 (882), 2010-02-12