Asmenybės, kuri nori pasidalyti savo gyvenimo patirtimi, ir joks nacionalinis ar etninis sultinys čia nėra svarbus. Prancūzijoje buvo nuostabus rašytojas Alexandre´as Dumas, kilęs iš juodaodžių. Puškinas taip pat buvo iš negrų – ar pastebite jo kūryboje negriškų motyvų? Ar Nekrasovas panašus į Saltykovą-Ščedriną? Ne. Tai ne rusų literatūra – tai skirtingi žmonės, skirtingi likimai, įvairūs požiūriai į pasaulį. Nėra nieko bendra tarp Tolstojaus ir Dostojevskio, Bulgakovo ir Bunino. Taigi nėra ir gruzinų kino, bet yra Eldaras Šengelaja, yra prisitaikėlis Siko Dolidzė, yra linksmas jaunuolis Michailas Kobachidzė, yra jūsų nuolankus tarnas – mes visiškai nepanašūs ir nesudarome jokio gruzinų kino...“

Vėliau, kalbėdamasis su kino kritiku Valerijumi Kičinu, Joselianis pridūrė: „Žinoma, visada yra tam tikras kultūrinis fonas. Juo grindžiamas vaiko auklėjimas ir jis pereina iš kartos į kartą. Formuojami kriterijai, mentalitetas, požiūris į gėrį ir blogį, į tai, kas nuodėminga ir kas tyra. Ko gero, mūsų su jumis požiūriai kartais sutampa, nors mano visai kitokia gyvenimo patirtis.“

Kino režisieriui patirties klausimas visada svarbus. Kaip ir žiūrovui. Bet Joselianio filmai, matyt, todėl ir yra ypatingi, kad juos gali vienodai suprasti ir buvę tarybiniai žmonės, ir visai jauni, užaugę nepriklausomose valstybėse. LTV2 šįvakar (10 d. 19.05) parodys vieną svarbiausių Joselianio filmų – 1975 m. sukurtą „Pastoralę“. Man tai – pats tikriausias kino šedevras, kurį prisiminęs susijaudinu kaip mokinukas. Jei egzistuoja grynas kinas, veikiantis vaizdais, garsais ir ritmu, „Pastoralė“ – geriausias jo pavyzdys.

Filmo siužetas minimalus. Tbilisio muzikantai vasarą atvažiuoja į kaimą – pailsėti ir repetuoti toli nuo miesto triukšmo. Muzikantai groja, valstiečiai gyvena savo gyvenimą. Nieko daugiau nevyksta. Bet filmas perpildytas iš pirmo žvilgsnio nepastebimų kasdienybės gestų, žvilgsnių, nuostabos ir nesupratimo. Muzikantai ir valstiečiai taip ir lieka gyventi savo pasauliuose, kurie niekad netaps bendri. Bet tai nereiškia, kad niekas nesikeičia: filmo pabaigoje akivaizdu, kad tų skirtingų žmonių sielos kažkaip reaguoja į kaimynus. Ir, matyt, tai ir vadinama kino metafizika ar tiesiog minimalistiniu kinu. Pasak kinotyrininko Michailo Brašinskio, šiame filme „kosmosui iš mažųjų gyvenimo formų sukurti psichologinis metodas netiko – buvo pasinaudota konkrečia fizine būtimi. Joselianis atsisakė mąstyti montažinėmis frazėmis ir sutelkė žvilgsnį tik į tuos ryšius, kuriuos galima nustatyti vieno kadro rėmuose. Režisieriaus pagrindu tapo pats neutraliausias iš visų vidutinis planas, ne išgyvenimo ir ne įvykio, o gesto planas“.

Kitą svarbų šios savaitės filmą LTV2 parodys 11 d. 21.15. Tai – Jaromiro Jirešo „Pokštas“ (1969), sukurtas pagal vieną garsiausių, 1965 m. pasirodžiusį Milano Kunderos romaną, 2002 m. išleistą ir lietuviškai. Pagrindinis filmo herojus Liudvikas Janas siekia atkeršyti savo komunistuojančiam priešui ir persekiotojui, dėl kurio kaltės buvo pašalintas iš universiteto. Keršto planas gana rafinuotas: Liudvikas nori suvedžioti jo žmoną.

Kaip ir Kundera, Jirešas skeptiškai vertina istorinį teisingumą: 6-ojo dešimtmečio aukos sukasi užburtame rate, tuščiai ieško išeities ir kerštas (arba atleidimas) joms nepadės. Jis rodo žmogaus, nesugebančio išgyventi dabarties, dramą, supindamas skirtingus laikus; bet visada nugali praeitis – ji puola dabartį. Todėl Liudvikas mato anų laikų situacijas ir jų dalyvius ne tik sapne.

Atmintis kankina ir Williamo Friedkino 2006 m. siaubo dramos „Vabalas“ (LTV,, 10 d. 22.45) heroję Agnesę (Ashley Judd). Ją persekioja prisiminimai apie prieš daugelį metų pagrobtą vaiką. Moteris gyvena viena dykumos motelyje. Čia ją užklumpa buvęs vyras Džeris, ką tik paleistas iš kalėjimo. Pamažu moteris pradeda prisirišti prie ekscentriško klajūno Piterio. Bet jų ryšys pavirsta košmaru, kai atsiranda vabalai, sugebantys palįsti po oda. Abu nori suprasti, ar tai kolektyvinis pamišimas, ar valstybės paslaptis... Žinoma, vabalai – tai personažų jausmų metafora, nes garsiojo „Egzorcisto“ kūrėjas Friedkinas mėgsta siaubo filmų siužetus atskiesti filosofija ir poezija.

„Vabalas“ sukurtas pagal Tracy Lettso pjesę, kurią režisierius pamatė viename „Off-Brodway“ teatrų. Friedkiną ji sujaudino: „Tai istorija apie paranoją. Visi personažai yra jos paliesti, bet supranti, kad ši paranoja turi prasmę... Tai taip pat kankinama dviejų personažų, išgyvenančių egzistencinę permainą, meilės istorija. Ši permaina padeda jiems susitikti ir atrasti save.“

Vienas iš 7-ojo dešimtmečio amerikiečių kino novatorių Mike´as Nicholsas visada buvo smalsus tikrovės ir naujų jos didvyrių stebėtojas. 2007 m. jo sukurtas „Čarlio Vilsono karas“ (LNK, 11 d. 01.45) – ne toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Filmo herojus Čarlis Vilsonas (Tom Hanks) – mėgstantis gerai pasilinksminti Teksaso kongresmenas. Po amžino vaiko kauke jis puikiai slepia politinę uoslę, patriotizmą ir užuojautą pralaimėjusiesiems. Kartu su turtuole, teisininke ir užkietėjusia antikomuniste Džoana (Julia Roberts) bei buvusiu CŽV agentu Gustu (Philip Seymour Hoffman) jis sugeba surengti sąmokslą, kuris pasibaigs viena didžiausių slaptų karo operacijų. Trijulė, drauge su pakistaniečiais, izraeliečiais ir egiptiečiais pasieks, kad su sovietais kariaujantys afganistaniečiai gautų kasmet po vieną milijardą dolerių. Netrukus sovietai pradės trauktis iš Afganistano.

Įdomiausia, kad filmas pasakoja tikrą Charlie´o Wilsono, kuris dėl savo silpnybės alkoholiui ir moterims buvo pramintas „Good Time Charlie“ ir kuris iš tikrųjų prisidėjo prie sovietų kariuomenės išvedimo iš Afganistano, istoriją. Tomas Hanksas buvo su juo susitikęs ir neslėpė susižavėjimo: „Tai vienintelis mano pažįstamas politikas, kalbantis ne medine kalba, o spontaniškai.“

Jūsų – Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.23 (945), 2011-06-10