Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Šeimos paslaptys


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Išganytojo aikštė“
Per Velykas „Panorama“ parodė reportažą iš Velykų salos. Mįslingų skulptūrų fone politikos specialistas Vykintas Pugačiauskas atrodė net labiau savo vietoje nei kokioje nors tarptautinėje konferencijoje. Bet ne tai svarbu.

Jei ne tą pačią dieną viename bulvariniame dienraštyje (kita vertus, Lietuvoje visi dienraščiai tokie) išspausdintas keliones į Velykų salą reklamuojantis tekstas, matyt, į dar vieną pono Pugačiausko išvyką ir nebūčiau atkreipęs dėmesio, nes žinių apie politiką vis dėlto pasisemiu iš kitų laidų. Tačiau tas sutapimas man pasirodė neatsitiktinis: juk nuolat pinigų stygiumi besiskundžianti nacionalinė televizija tikrai negalėjo išleisti nemenkos sumos, kad žurnalistas nuvyktų į vieną atkampiausių Žemės kampelių ir ten priešais kamerą pasidalytų su žiūrovais banalybėmis apie neįmenamas salos paslaptis ir kitokius stebuklus. Vadinasi, jį komandiravo kažkas kitas. Bet kaip tai suderinti su nacionalinės televizijos statusu ir kitokiais dalykais, tiesiogiai liudijančiais žurnalistų nešališkumą? Jei jau Pugačiauskas taip norėjo nuskristi į Velykų salą, gal buvo galima ekrane padėkoti jį skraidinusiai organizacijai? LRT visada garsiai kalba apie savo profesionalumą ir priekaištauja kitai žiniasklaidai. Tačiau tas profesionalumas tirpsta akyse ir, ko gero, vienintelė „Panorama“ dar juo gali pasididžiuoti.

 

Nenoriu pradėti abejoti ir vienintele lietuviška dar pažiūrima žinių laida, nes beveik visa kita (ir ne tik LRT) jau atsidūrė už kritikos ribų ir labiau tinka aptarti antropologams, sociologams ar archajiškų kino formų tyrinėtojams. Pastariesiems ypač siūlyčiau pasidomėti BTV rodomais pageidavimų koncertais. Atsitiktinai „užlipęs“ ant kelių parodytų videoklipų, patyriau tikrą estetinį šoką. Bet anksčiau toks šokas lydėjo tik panašaus pobūdžio koncertus, o paskutiniais metais tas pojūtis nepalieka nuolat. Apatinės „In Culto“ bernelių kelnaitės tik patvirtina tą lietuvių kultūros (ne tik televizinės) tendenciją.

 

Gero kino pavasaris mūsų televizijose pasibaigė, tik neprasidėjęs. TV3 parodė kelis tikrai gerus filmus ir sugrįžo prie įprastinių šeštadienio pramogų – animacinių filmų amžinai nesubręstantiems. LTV ir toliau eksperimentuoja su „Elito kinu“, pagrindinis tikslas – kad būtų kuo nepatogiau žmonėms, kurie nori žiūrėti gerą kiną. LTV filmų jau ir taip beveik nerodo, bet 2006 m. Joannos Kos-Krauze ir Krzysztofo Krauzes sukurtą „Išganytojo aikštę“ nustūmė į vėlyvą sekmadienio vakarą (11 d. 23.35). LRT planuotojai klysta manydami, kad tokio filmo „Duokim garo“ ar „Stiliaus“ gerbėjai nesuvoks. Filme atskleidžiama problema aktuali visiems. Tai pasakojimas apie kaltę ir jos atpirkimą.

 

Bet jis nukeltas į kasdienę, gerai atpažįstamą aplinką. Bute Išganytojo aikštėje, Varšuvoje, gyvena šeima – vyras, žmona, du jų vaikai ir vyro motina. Jauna pora atsikraustė laikinai, nes tuoj turi gauti naujo buto raktus. Anytai Teresai (Ewa Wencel) nepriimtinas jaunosios Beatos (Jowita Budnik) požiūris į šeimą, darbą, gyvenimą. Iš kaimo kilusi mergina yra filologė, ji bedarbė ir mielai užsiima vaikais. Bet kai subankrutuoja statybos bendrovė, į kurią šeima investavo visus pinigus, gražaus gyvenimo viltys žlunga. Pirmasis pasiduoda vyras. Bartekas (Arkadiusz Janiczek) išeina pas kitą – protingesnę, gražesnę, dalykiškesnę. Motina, kuri visada spręsdavo jo problemas, pasirodo bejėgė.

 

Beata plakasi kaip žuvis į ledą, nuolat atsimušdama į kitų abejingumą ar net neapykantą. Neradusi išeities ji sumano viską „išspręsti“ vienu ypu – nužudyti vaikus ir nusižudyti pati... Lenkų kūrėjai nesimėgauja nevilties apimtos moters istorija, kaip kad visai neseniai lietuvių žiniasklaida mėgavosi vaikžudės Jonaitienės byla. Nusikaltimas jiems yra pretekstas įsižiūrėti į žmogaus prigimtį, troškimus ir likimo nuolat jam spendžiamus spąstus. Man tai ir filmas apie vienatvę, kuri ištinka tada, kai labiausiai reikia artumo ir paramos. Ir, žinoma, apie meilę. Bet filmo herojai po truputį pasineria į cinizmą ir žiaurumą, neapykanta tampa įprasta, sudėtine gyvenimo dalimi. Jo norma.

 

„Išganytojo aikštė“ nėra tik filmas apie vieną šeimą. Tai ir neįtikėtinai tikroviškas filmas apie paskutiniais permainų dešimtmečiais išryškėjusius visuomenės savireguliavimo mechanizmus. Matyt, todėl jis taip sukrečia. „Išganytojo aikštė“ gimė iš laikraščio straipsnio. Filmo kūrimas prasidėjo gerokai anksčiau nei įprasta: režisieriai kartu su aktoriais kūrė scenarijų (jo buvo net vienuolika versijų). Tikiuosi, kad po kelių dešimtmečių ir Lietuvoje atsiras panašių režisierių, kuriems paprasčiausiai bus neįdomu kurpti įvairius „Zero“. Bet kol kas horizonte tik dar vienas filmas apie Tadą Blindą.

 

Kitas sukrečiantis šios savaitės filmas – Davido Cronenbergo „Smurto istorija“ (LNK, 11 d. 22 val.). Režisierius ilgai buvo laikomas siaubo filmų specialistu, bet pastaraisiais metais jį vis dažniau pavadina ir filosofu. Pagrindinė jo filmų tema – žmogaus kūno metamorfozė – iš tikrųjų slepia gilesnius dalykus. Man atrodo, kad Cronenbergas visada kalba apie šeimą, šeimos ryšius, bet sugeba tai įdėti į dramaturgiškai tiksliai sudėliotą kriminalinio ar siaubo filmo siužetą. Jis stebina žiūrovus netikėtais siužeto posūkiais, tad ne vienas pasižiūrės filmą taip ir nesuvokęs antrojo filmo dugno. Man regis, taip atsitiko ir su ankstyvąja režisieriaus „Muse“, ir su vėlyvaisiais „Rytietiškais pažadais“.

 

Dramaturginiu požiūriu „Smurto istorija“ – vienas netikėčiausių, bet kartu ir giliausių, nuosekliausių Cronenbergo filmų. Filmo herojus Tomas (Viggo Mortensen) – provincijos miestelio baro savininkas. Gindamas savo klientus, jis nužudė du banditus ir tapo miestelio didvyriu. Tačiau šlovė turi ir antrąją pusę. Netrukus Tomo gyvenime pasirodo nerimą sėjantis juodas automobilis, o iš jo išlipa Edas Harris, kurio personažas turi savų sąskaitų su Tomu. Tada ir paaiškėja, kad Tomas yra visai ne Tomas, o Džoelis...

 

Negaliu atskleisti tolesnio filmo siužeto, apsiribosiu tik viena užuomina. Cronenbergas nekuria tradicinio holivudinio filmo, kur blogis ir gėris kaunasi tarpusavyje. Pasaulis pasikeitė, todėl postmodernistų filmuose blogis dažniausiai kaunasi su blogiu. Tomas bus priverstas grumtis už didžiausią savo vertybę – šeimą. Ir būtent ši kova atskleidžia šiuolaikinio žmogaus, jo pasirinkimo situaciją. Kita šiuolaikinė problema, kurią Cronenbergas taip pat filme formuluoja konkrečiai ir aiškiai, – tapatybė. Režisierius klausia, ar ji gali keistis, kaip praeitis ar joje patirta prievarta keičia mūsų jausmus ir veiksmus. Klausimas „Kas aš esu?“, kurį siūlo nuolat užduoti sau „Išganytojo aikštės“ autoriai, svarbus ir „Smurto istorijoje“.

 

Nuo pat „Daktaro Kaligario kabineto“ laikų kinematografininkams rūpi parodyti žmogaus mintis, jo vidinį pasaulį. Į šią tradiciją iš dalies patenka ir Joshua Michaelio Sterno 2005 m. kriminalinė drama „Šalis, kurios niekada nebuvo“ (LRT, 10 d. 21.30). Filmo herojus Zakas (Aaron Eckhart) – Jeilio universiteto absolventas – įsidarbina psichiatrinėje ligoninėje, kurioje jo tėvas, garsus rašytojas, praleido paskutinius gyvenimo metus. Zakas nori sužinoti, kas iš tikrųjų atsitiko, nes motina jį laiko kaltu dėl tėvo mirties.

 

Pagal Johno Grishamo romaną sukurto Jameso Foley filmo „Kamera“ (TV3, 10 d. 23.35) herojus – jaunas, ambicingas teisininkas Adamas (Chris O’Donell) – imasi ginti savo senelį (Gene Hackman), kuris laukia mirties bausmės už prieš daug metų įvykdytą nusikaltimą. Senelis buvo kukluksklano narys. Tirdamas nusikaltimo aplinkybes, Adamas sužino daugybę siaubingų šeimos paslapčių.

 

LNK „Snobo kinas“ (11 d. 22 val.) pasiūlys tikrai snobišką reginį. Kaip supratau, Jaredo Hesso „Napoleonas Dinamitas“ yra kultinis filmas, kurį išgarsino Sandanso festivalis ir kuris atnešė net 40 milijonų dolerių pelną, nors buvo sukurtas beveik namų sąlygomis per 22 dienas. Tai autobiografinis pasakojimas apie moksleivį, kuris nuolat piešia fantastiškus gyvūnus ir kartu su mokslo drauge nusprendžia išreklamuoti naują klasės lyderį. Filmas apie mokyklą infantiliems snobams – tai tikrai kažkas originalaus.

 

Jei norite prisiminti tikrai originalų lietuvių kiną, šeštadienio vakarą nepamirškite Arūno Žebriūno „Riešutų duonos“ (LTV, 10 d. 23.35). Dar vieną lietuvių kino istorijos puslapį atvers tris vakarus LTV2 rodomas Almanto Grikevičiaus dokumentinis filmas apie Vytautą Žalakevičių „Pastabos gyvenimo būdo paraštėse“ (13–15 d. 21.15).

 

Jūsų –

Jonas Ūbis


„7 meno dienos“ Nr.14 (890), 2010-04-09

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

qXwAFJZhI, 2012-02-16 18:07

wysiwyg, vis dar gali tai pdatryai (;Justafa, ale pakankamai daznai mato tie, kurie laksto is windows ? mac'o OS'us ir nenaudoja jokiu virtualiu masinu (:

TP, 2010-04-12 21:35

Grazus straipsnis... Neprofesionalus, bet grazus... Toks tikras, toks lietuviskas... Toks, nepatikrintas, bulvarinis... Toks nelabai zinau, bet juk galiu atspet kitu sugedima, nes zinau savaji... Deja, metodas pasirodo galioja, tik tada, kai spejantysis buna maziau sugedes, nei speliojimu objektas... Kalbu, supranta, apie pirmaja straipsnio dali, nes "pasidalijimas banalybemis" zemiau nebelindo i galva - galvojau apie dar viena, toki gera, toki lietuviska, toki zurnalista, apie jus p. Jonai

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti