Kai naują filmą ar knygą kas nors pavadina kultiniu, visada siūlau palaukti bent kelerius metus. Laikas yra geriausias teisėjas. Jis išryškina viską, kas kūrinyje yra geriausia. Taip, manau, atsitiko ir su 1991 m. ekranuose pasirodžiusiu Ridley Scotto filmu „Telma ir Luiza“ (LNK, 3 d. 23 val.). Pasakojimas apie dvi drauges, kurios išsirengia savaitgalį šiek tiek prasiblaškyti, atrodė naujas ir netikėtas. Mus jis tada pasiekė tik vaizdajuosčių pavidalu, nes kino teatrai masiškai užsidarinėjo ir virto turgavietėmis. Naujausias amerikietiškas kinas dar atrodė retenybė, juolab toks - kupinas feministinio patoso ir nepriklausomybės dvasios. Tačiau „Telma ir Luiza“ išlaikė laiko išbandymus, dabar jis minimas tarp svarbiausių 10-ojo dešimtmečio filmų.

Ridley Scottas pasirinko klasikinę kelio filmo schemą. Čia yra ir beprotiška kelionė automobiliu per amerikietiškas dykynes, ir svajonė apie laisvę, ir nusikaltimas, ir desperatiškas bandymas pasprukti nuo teisingumo į Meksiką. Žiūrovus nustebino tai, kad šio archetipiško pasakojimo herojės - dvi paprastos moterys. Dar didesnis netikėtumas, kad režisieriaus vyro kūrinys dažniausiai vadinamas feministiniu. Radikalieji amerikiečių dešinieji net reikalavo uždrausti „Telmą ir Luizą“ rodyti jaunoms moterims, nes išsigando jaunų namų šeimininkių maištų.

Pagrindinės filmo herojės yra vyro užguita Telma (Geena Davis) ir savimi pasitikinti padavėja Luiza (Susan Sarandon). Provincijos gyvenimo rutina ir akivaizdžiai vyrų dominuojama tikrovė jas slegia. Pakelės bare Telma vos netampa vietinio macho auka. Luiza nušauna prievartautoją. Taip savaitgalio pasivažinėjimas tampa bėgimu nuo policijos. Tačiau filmo herojes vejasi ne tik policija, bet ir praeitis despotiško Telmos vyro pavidalu. Telmos ir Luizos pasaulyje vyrai yra prasčiokai, niekšai ir šovinistai. Vienintelis padorus sutiktas vyriškis yra jas persekiojantis policininkas (Harvey Keitel).

Kaip ir dera kelio filmui, pake

liui į mitinę Meksiką moterys patiria feministines permainas. Užguita Telma tampa maištininke. Abi moterys puikiai jaučiasi naujame vaidmenyje. Pagaliau jos yra laisvos, stiprios ir gali pakovoti už save. Efektingas, puikiai suvaidintas Scotto filmas papiktino ir konservatyvius kritikus, nes išsityčiojo iš patriarchališkos amerikiečių provincijos. Įdomu, kas būtų, jei filmą pasižiūrėtų lietuvių „šviesuoliai“, kurie pagal moters pavardę gali nuspręsti, ar ji gyvena padoriai. Patriarchalinės provincijos dvasia nenori trauktis iš Lietuvos.

LTV2 (3 d. 19.55) pasiūlys dar vieną filmą apie moters maištą. Tai 1981 m. Jiri Menzelio filmas „Senais gerais laikais“. Jo herojė Maryska (Magda Vašaryova) yra jauno ir pedantiško alaus daryklos valdytojo žmona. Jos ilgais plaukais grožisi visas miestelis, bet Maryska yra tokia nepaklusni ir nenuspėjama, kad vyras Francinas ilgai nesugalvoja, kaip susidoroti su jos temperamentu. Maryska rytais geria alų, flirtuoja su vyrais, galiausiai susidraugauja su Francino broliu Pepinu, kuris nuolat pasakoja anekdotus ir yra, švelniai tariant, keistuolis. Bet abu kartu jie jaučiasi puikiai, ypač kai užlipa ant fabriko kamino. Daktaro patartas vyras ryžtasi ritualiniam plaukų kirpimui, kuris esą atims iš moters jos magiškas galias. Bet ir čia Maryska išvengia piktų vyriškių kėslų...

Originalus filmo pavadinimas, žinoma, yra „Kirpimas“, bet sovietmečiu, kai jis buvo nupirktas ir kai bedieviškai ištrumpintos visos erotinės scenos, filmas buvo pervadintas. Filmo pagrindas - Bohumilo Hrabalo romanas. Jame rašytojas pasakojo apie savo tėvus ir sudėtingą jų bendro gyvenimo pradžią, kuri sutapo su naujų - mechanizacijos, modernizacijos ir pan. laikų atėjimu. Tikiuosi, kad LTV2 parodys neiškarpytą filmo versiją ir žiūrovai galės įvertinti rafinuotą erotizmą bei puikų kūrėjų humoro jausmą.

Britų rašytoja feministė Angela Carter yra pasakiusi: „Komedija - tai tragedija, kuri atsitinka kitiems.“ 2004 m. Woody Alleno filmas „Melinda ir Melinda“ (TV3, 3 d. 23.05) gana neįprastai sujungia komediją ir tragediją. Filmo pradžioje matome keturis Niujorko intelektualus, susitikusius pavakarieniauti. Du rašytojai pradeda svarstyti žmogaus prigimties dviprasmiškumą, kurio simbolis yra teatro kaukė. Jų išvadų iliustracija ir yra dvi išgalvotos moters likimo versijos. Viena yra komiška, kita dramatiška. Filme, kuriame vaidina Willas Ferellas, Radha Mitchell, Jonny Lee Milleris, Amanda Peet, Chloe Sevigny, Vinessa Shaw ir Joshas Brolinas, Allenas rodo pamėgtą pasaulį - neurotiškus Niujorko menininkus ir intelektualus, idealiai sugebančius komplikuoti savo ir kitų gyvenimus. Filmo istorijos taip pat sukurtos jų fantazijų. Todėl „Melinda ir Melinda“ - tai pirmiausia filmas apie kūrybą, apie tai, kaip menininkas perkuria jį supantį pasaulį. Pašaipūnas Allenas šiek tiek pasityčioja ir iš mūsų, nes galiausiai priverčia pasižiūrėti į save ir pasvarstyti, kas parašė, tarkime, mano gyvenimo scenarijų. Nejau aš pats? O gal tai visai ne mano likimas?

Fantazijos - Timo Burtono filmo „Mano gyvenimo žuvis“ (TV3, 3 d. 12.40) stichija. Tai pasakojimas apie Edvardą Blumą, kuris būdamas aštuonerių perskaitė, kad „jei auksinės žuvelės laikomos akvariume, jos lieka mažos, jei jos išleidžiamos į didesnę erdvę, jų dydis gali būti tris, net keturis kartus didesnis“. Po dešimties metų tapęs jaunuoliu jis suvokia, kad norėdamas visiškai subręsti turi palikti namus ir pažinti pasaulį. Taip prasideda jo mitinė kelionė. Poetiškoje brendimo alegorijoje Burtonas sulieja siurrealistines detales, senovinius pasakojimus apie vilkolakius, šeimos legendas ir šaltojo karo folklorą. Pasakiškos Edvardo (Albert Finney) istorijos apie save ir didžiąją gyvenimo meilę radusį jaunuolį (Ewan McGregor) žavi visus, išskyrus jo sūnų Vilą, kuris nori išsilaisvinti iš tėvo šešėlio ir pats išvyksta į kelionę, padėsiančią jam suprasti, kas tėvo pasakojimuose pramanyta, o kas tikra. Tame ir slypi didžioji Burtono filmo išmintis, kad kiekvieno mūsų kelionė yra ir magiška, ir tikra, bet jos sudedamųjų dalių neįmanoma atskirti. Pasakojimas apie bet kurį gyvenimą visada bus kupinas sapnų ir svajonių. Man patiko, kaip tai viename interviu suformulavo McGregoras: „Būtent dėl įvairių istorijų tampame įdomūs, be to, jos sujungia skirtingas kartas. Be jų mums liktų tik politika ir didžiosios parduotuvės. Koks tada būtų pasaulis?“

Amerikiečiai mėgsta kurti legendas ir patys jomis džiaugiasi. Tokia populiariosios amerikiečių kultūros legenda yra Johhny Cashas, apie kurį Bono iš grupės U2 pasakė, esą jis buvo „tarsi Jonas Krikštytojas. Jo balsas buvo šaukiančiojo tyruose balsas.“ Filme „Ties jausmų riba“ (TV3, 2 d. 21 val.) Jamesas Mangoldas pabandė atkurti tos legendos gyvenimą ir, regis, net pelnė kelis „Oskarus“. Europoje filmas nepadarė didesnio įspūdžio (nors kai kurie platintojai iškart paskelbė jį „kultiniu“), nes ne visos legendos, deja, yra universalios. Tačiau „Ties jausmų riba“ dėmesio nusipelno, nes, kaip ir kiekvienas biografinis filmas, atskleidžia įdomias praėjusių laikų detales. 1955 m. jaunas žmogus su gitara, pasak žinovų, iš esmės pakeitė amerikiečių populiariosios kultūros įvaizdį. Mat Johhny Cashas buvo stiliaus, kuris iki šiol įkvepia roko, kantri, folkroko, pankroko ir repo muzikantus, pionierius.

Cashas nugyveno ilgą gyvenimą, todėl keitėsi kaip ir kiekvienas gyvas žmogus. Jis neišvengė ir autodestrukcijos pagundų. „Ties jausmų riba“ legendinį dainininką suvaidino Joaquinas Phoenixas, jo mylimąją, su kuria jie ne vienus metus galėjo susitikti tik scenoje, - Reese Witherspoon. Filmas prasideda Didžiosios depresijos metais, rodo Casho vaikystę, jo koncertus kartu su rokenrolo pionieriais, tarp kurių buvo Elvis Presley, bei garsųjį pasirodymą Folsomo kalėjime 1968-aisiais. Cashas buvo neįtikėtinai populiarus - šlovės viršūnėje parduota daugiau jo plokštelių negu „Beatles“.

Tikra kino legenda buvo prieš kelerius metus miręs Robertas Altmanas - maištininkas, pašaipūnas, vienišius. Vienas svarbiausių šedevru laikomas Altmano filmas - 1974 m. pasirodęs „Vagys kaip mes“ (LTV, 6 d. 23.15). Tai ir dar vienas režisieriaus bandymas „peržiūrėti“ neseną, bet kino pakankamai mitologizuotą JAV istoriją. Filmo personažai - trys nusikaltėliai, pabėgę iš kalėjimo.

Bendra patirtis suartina tuos žmones. Didžiosios depresijos laikais jie jaučiasi atsidūrę už visuomenės ribų, todėl sukuria gaują ir apiplėšinėja bankus. Altmanas rodo, kad personažų motyvas - ne tik pinigai. Į nusikaltimus juos stumia nusivylimas, sutrikimas, neviltis ir net maištas prieš visuomenę. Filme galima rasti daug panašumų su šiek tiek anksčiau pasirodžiusia ir visuotinę žiūrovų meilę pelniusia Arthuro Penno „Bonės ir Klaido“ meilės istorija, bet Altmano filme ryškesnė ir poezijos, ir tragedijos gaida, o Keitho Carradine'o ir Shelley Duvall suvaidinta meilės drama - viena įsimintiniausių. Autentiškumo filmui suteikė senų radijo laidų fragmentai, kuriais pasinaudojo Altmanas.

Jūsų -

Jonas Ūbis

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.17 (846), 2009-05-01