Žaviuosi politologe Jevgenija Albac ir rašytoja Julija Latynina – jų pasisakymai kelia norą polemizuoti, o kartais priverčia ieškoti papildomų informacijos šaltinių. Vienas įdomiausių paskutiniu metu per televiziją matytų pokalbių buvo su Irina Prochorova – kandidato į prezidentus Michailo Prochorovo seseria, jos mūšis televizijos studijoje su Vladimiro Putino „rinkimų įgaliotiniu“ Nikita Michalkovu, manau, įeis į televizijos analus. Prochorova – ne politikė, ji – literatūrologė, leidėja, protinga ir išsilavinusi. Panašių žmonių televizijos nelabai pasigenda. Sekmadienio vakarą žiūrėdamas LNK anonsus pagalvojau, kad mūsų televizijos jau atvirai orientuojasi į padugnes, todėl ir laidų personažai atitinkami. Politinės Rusijos televizijos laidos pasiekia tokią virimo temperatūrą, kad tampa tiesiog smalsu stebėti nenuspėjamą spektaklį. Tada supranti, kad lietuvių politikams pirmiausia stinga politinio temperamento. Neduota, ir viskas. Bijau, kad ilgam. Tai įrodo ir drungnoki „Dokumentinio kino vakaro“ bei kitų politinių laidų pokalbiai, kurių dalyviai ir vedėjai iš paskutiniųjų stengiasi atrodyti protingi. Neabejoju, kad jie (išskyrus, žinoma, kelis gražulius) protingi, bet kam tai demonstruoti taip desperatiškai?

Pirmadienį (kovo 5 d. 21.30) LTV parodys 2007 m. prancūzų dokumentininkų Jeano-Michelio Carre ir Jill Emery filmą „Putino sistema“. Filmas pasakoja apie žmogų, kurį 1999-ųjų rugpjūtį Borisas Jelcinas paskyrė ministru pirmininku. KGB pradėjęs dirbti būdamas 23-ejų, Vladimiras Putinas buvo visai nežinomas visuomenei. 2000-siais jis jau buvo išrinktas Rusijos prezidentu. Filmas pasakoja apie Putino sukurtą šalies valdymo sistemą, prieš kurią vis garsiau protestuoja jo politiniai oponentai.

Pusantros valandos filmas – trejus metus trukusių kūrėjų susitikimų su šimtais žmonių rezultatas. Tarp pašnekovų – KGB agentai, buvę Putino bendradarbiai, mokytojai, vaikystės draugai, ekonomistai, istorikai. Jeanas-Michelis Carre Rusijoje atsidūrė 1999-ųjų pabaigoje, kai kūrė kitą filmą, ir savo akimis stebėjo Putino iškilimą. Iš pradžių režisierius planavo kurti filmą apie „Kursko“ tragediją, bet gilindamasis į jos aplinkybes suvokė, kad reikia kalbėti plačiau – apie Putino sukurtą sistemą, kurią filmo kūrėjai lygina su totalitarinėmis sovietų ir nacių. Tad dokumentinis filmas apie „Kurską“ tapo įžanga į filmą, kurį pamatysime. Kai filmą parodė Belgijos televizija, Rusijos ambasados atstovai lygino jį „su blogiausiais Šaltojo karo pavyzdžiais.“ Prancūzų sovietologė Laure Mandeville dienraštyje „Le Figaro“ aptarinėdama filmą įvardino vienintelį jo trūkumą – jis priverčia žiūrovus patikėti, esą sistema be galo tvirta, nors iš tikrųjų tai milžinas ant molinių kojų. Filmas gali pasirodyti karikatūriškas, bet kartais realybė tiesiog peržengia prasimanymo ribas. Geriausias įrodymas – pernai Putino Juodojoje jūroje surastos graikų amforos. Beje, autoriaus tekstą prancūziškai skaito aktorius Denis Lavant’as, vaidinęs ne viename Leos Caraxo filme.

Ši savaitė pasiūs daug gero lietuvių kino gerbėjams. Vis dar tebesitęsiančioje Šarūno Barto filmų retrospektyvoje per LTV2 – Guillaume’o Coudray dokumentinis filmas apie režisierių „Šarūnas Bartas, vienas lauke – karys“ (8 d. 20.10). Filmo autorius taip žavėjosi Barto kūryba, kad pasisiūlė tapti jo asistentu. Filme užfiksuota Barto „laboratorija“, jo mintys apie kiną, „Laisvės“ filmavimas, bet kartu tai ir pasakojimas apie jauną žmogų, kuris svetimoje šalyje supranta kažką labai svarbaus ne tik apie savo dievaitį, bet ir apie save.

Iškart po šio filmo (8 d. 21.20) bus rodomi 2005 m. „Septyni nematomi žmonės“. Kurtas Kryme, tai tikras kelio filmas, nors atsitiktinai prie filmo priklydęs žiūrovas ir pasakys sakramentalią frazę: „Nieko nevyksta.“ Bet tose keistose Krymo dykumose Bartas fiksuoja tai, kas vyksta dažname šio žanro filme: iš taško A į tašką B keliaujantys herojai keičiasi patys arba keičiasi jų įsivaizdavimas apie save ir laisvę. Dar Bartas rodo jų susitikimus su vietos gyventojais (žinoma, tai režisieriaus širdžiai mieli neprofesionalai), bet man labiausiai įstrigo atmintin filmo erdvės – mįslingos ir kartu iškalbingos. Barto žvilgsnis sugeba fiksuoti tai, kas nematoma.

Nors ir ne pirmą kartą, bet bus malonu prisiminti du vis labiau mitu tampančiame 7-ajame dešimtmetyje sukurtus lietuviškus filmus. 1968 m. Algirdo Aramino „Kai aš mažas buvau“ (LTV, šįvakar, 2 d. 23.45) herojus – Vilniaus abiturientas (Linas Kriščiūnas), išgyvenantis pirmosios meilės kančias ir žengiantis pirmuosius žingsnius į suaugusiųjų pasaulį. Istorija – gana tradicinė, bet nufilmuota poetiškai ir pakiliai, vienas svarbiausių filmo herojų yra Vilnius. Filme taip pat juntamas laisvės troškimas, kuris vėlesnių kartų lietuvių kino kūrėjus nuves taip toli.

Minint Raimondo Vabalo 75-ąsias gimimo metines LTV2 (5 d. 17.55) parodys 1969 m. po didelių vargų pasirodžiusį filmą „Birželis, vasaros pradžia“. Tik sukurtas filmas stebino originalia pasakojimo struktūra. Jo herojai – provincijos miestelio gyventojai, kurių likimus susieja siužetas ir apibrėžtas filmo laikas. Atskirų personažų likimų nuotrupos filme kuria vientisą laiko portretą. Vabalas tarsi numatė būsimą Brežnevo sąstingį. Dabar tokios struktūros filmų – nors karučiu vežk. Bet dabar jis žavi ne formos naujumu, o tuo, kas ir paverčia filmą klasikiniu – sugebėjimu atskleisti amžinas žmonių dramas: svajonių žlugimą, jaunystės iliuzijas būti kitokiems nei tėvai, stojišką vienatvę, moralinio pasirinkimo vertę... Juolab kad ir filme papasakota parabolė apie merginą, kuriai ragana išburia baisią ateitį: „Niekas nepasikeis“, vis dar tokia pat pranašiška.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.9 (977), 2012-03-02