Bruno kilęs iš mažos, bet senos ir garbingos Europos šalies Austrijos ir siekia tapti Holivudo įžymybe. Lietuvoje kiekvienas televizijos laidos vedėjas laiko savo žvaigžde. Ypač jei tai vadinamoji gyvenimo būdo laida, kurioje aiškinama, kas madinga, o kas ne, kas stilinga ir kas atvirkščiai, ką galima valgyti ir kuo užkąsti. Būtent tokią laidą Austrijoje vedė Bruno. Žvaigždžių industrija Lietuvoje klesti. Manau, kad šiuo požiūriu ji tikrai nenusileidžia Austrijai. Savaime suprantama, kad Baroną Coheną gerokai užkniso ir pataikavimas prekių ženklams. Epizodas kariuomenėje su Dolce ir Gabbanos dirželiu daug pasako apie vartotojų visuomenę. Tačiau austrų vaikinui neužteko Milano ir Paryžiaus madų šou, jis užsigeidė šio to daugiau – tapti pačiu žinomiausiu pasaulyje austru po Adolfo Hitlerio.

Kita vertus, statistinio lietuvio (ir pirmiausia seimūno) akimis žiūrint, Bruno turi vieną didelį trūkumą – jis yra gėjus. Taip filme „Bruno“ (JAV, 2009) atsiranda antra svarbi tema – homofobija. Sachai Baronui Cohenui sujungti viename personaže kelias temas – ne naujiena. Nenaujas ir jo metodas – provokuoti garsenybes bei tam tikrų visuomenės grupių atstovus. Šokiruoti, užklupti žmonės reaguoja nuoširdžiai. Jie naiviai atskleidžia tiesą apie visuomenės nuostatas, požiūrius ir vertybes. Ir kitos Barono Coheno kaukės – Ali G bei Boratas – elgėsi taip pat. Provokacija Baronui Cohenui yra būdas atskleisti šiuolaikinės visuomenės degradaciją. Jos saldų kelią į totalų idiotizmą. Patinka tai ar ne, Baronas Cohenas daro universalias išvadas. Bruno toks juokingas ne todėl, kad kiekviename žingsnyje atpažįsti ir lietuviškų televizijų, žiniasklaidos ar stiliaus industrijos fauną bei florą, bet todėl, kad supranti, jog visi pasaulio statkevičiai, rimdeikiai, jogailos ar gražuliai gyvena pagal tas pačias, iki koktumo vienodas taisykles. Sacha Baronas Coenas kuria totalų reginį (vienas rusų rokeris panašius reginius tiksliai pavadino „žemiau kiaušų“, nors jis turėjo omenyje „Euroviziją“), nes ir pats gyvena reginių visuomenėje.

Bruno istorija yra dažniausiai tos visuomenės naudojamų metodų išpopuliarėti rinkinys. Atvykęs į Holivudą Bruno iš pradžių nori tapti aktoriumi. Bruno vaidina visai kaip jo tėvynainis Arnoldas Schwarzeneggeris (gal net šiek tiek geriau), bet kažkodėl tai nesukelia aktorių agento entuziazmo. Paskui Bruno bando sudalyvauti televizijos seriale. Žinoma, tai pats amerikietiškiausias serialas, nes pasakoja apie teismo procesą. Paskui jis sugalvoja rengti pokalbių su įžymybėmis šou, bet ir čia jo laukia nesėkmė – tikslinei žiūrovų grupei Bruno erotizmas sukelia pasišlykštėjimą. Tada Bruno nusprendžia sudalyvauti televizijos pokalbių laidoje (kažkas panašaus į „Bėdų turgų“) ir atvyksta į ją su įsivaikintu juodaodžiu berniuku. Manau, kad šou dalyviai visai nesipiktino, kai panašias istorijas apie nusipirktus vaikus girdėjo iš Madonnos ar Angelinos Jolie lūpų.

Bet Bruno elgesys juos nuoširdžiai papiktino. Priežastis, matyt, aiški – Bruno yra užsienietis ir gėjus. Ir dar jis išdrįso pavadinti vaiką J.O. Užuomina apie žudiką ir sporto žvaigždę J.O. Simpsoną juodaodei politiškai korektiškai televizijos šou publikai aiškiai nepakeliama. Paskui Bruno išbando dar kelis būdus, kuriuos dažniausiai potencialioms žvaigždėms siūlo viešųjų ryšių specialistai. Jis nori užsiimti labdara, tapti kovotoju už žmogaus teises, sutaikyti žydus ir palestiniečius (vienas juokingiausių filmo skečų, kai Bruno nuolat painioja „Hamas“ ir humusą), bet galiausiai viskas baigiasi tuo, kad kartu su Bono ir Stingu jie įrašinėja dar vieną „pažangią“ dainą. Tiesa, ją įrašinėdamas Bruno jau yra tokia pat pasaulinė įžymybė, nes kovų be taisyklių ringe staugiant pasipiktinusiai publikai prisipažino, kad yra gėjus. Ši scena – savotiška filmo kulminacija, nes dokumentiškai nufilmuota kažkokios Amerikos provincijos gyventojų – kovų mėgėjų (tokias nuolat rodo, regis, BTV) reakcija į dviejų vyrų bučinį tiksliai atskleidžia homofobijos esmę. Puikios yra ir Bruno pokalbių su pastoriais, kurie tiki, kad homoseksualas gali „atsiversti“ į heteroseksualus, epizodai. Jie prisodrinti europietiškos, sakyčiau, volteriškos dvasios.

Reginys yra totalus, tik nušvitus ekranui vis dėlto pasijutau tarsi po televizijos laidos. Baronas Cohenas ir režisierius Larry Charlesas puikiai veria vieną skečą su kitu, vieną provokaciją su kita, tiksliai parodijuoja žvaigždes, gal, mano skoniui, kiek padaugina vulgarumo, ypač sadomazochistinėje scenoje ar scenose su vibratoriais ir su mylimuoju pigmėjumi. Kita vertus, juk net lietuviškos televizijos beveik kasdien siūlo visišką „trešą“– įvairius plikšių juokelius, reportažus iš lavoninių ir kitokią pornografiją, bet visi prie to jau, matyt, priprato. Baronas Cohenas leidžia į tai pasižiūrėti tarsi iš šalies ir baksteli pirštu, kad pripratome. Bet filmui vien skečų nepakanka. Juolab sąlygiško siužeto: Bruno nori tapti įžymybe (ir kaip Boratas vyksta į Ameriką). Gal kurti kiną ir nebuvo didysis Barono Coheno tikslas. Jis paprasčiausiai norėjo priversti pasižiūrėti į savo paslaugiai pakištą veidrodį.

Živilė Pipinytė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.30 (859), 2009-07-31