Rugpjūčio 1 d. 17 val. ją pradės Michaelio Powello ir Emerico Pressburgerio klasikinis filmas „Raudoni bateliai“ („The Red Shoes“, 1948). Jis sukurtas pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką. Tačiau nors filme ir yra pasakiško naivumo, jis skirtas ir suaugusiems, kurie mėgsta senus filmus, ir ypač baletą.

Pagrindinė herojė vienąkart įlipusi į raudonus šokių batelius nebegali iš jų išlipti, nes bateliai niekada nenuilsta ir šokdina ją visą gyvenimą. Tokia lemtis ištinka ir baleriną, kuri šoka pagrindinį vaidmenį. Tačiau pasakos batelių (jie gali būti traktuojami kaip brandos, erotizmo ar net pasiaukojimo menui metafora) prakeiksmas neaplenkia ir balerinos gyvenimo. Jai besiblaškant tarp gyvenimo aistros – šokio ar mylimo vyro, už ją nusprendžia patys bateliai ir nubloškia ją po traukinio bėgiais. Filmas žavus savo spalvingumu ir tikrų, profesionalių baleto šokėjų pasirodymais, kuriais kamera kartais leidžia pasigrožėti ilgiau.

Rugpjūčio 3 d. 17 val. bus parodyta Terry Joneso bei „Monty Python“ grupės juodojo humoro komedija „Brajeno gyvenimas” („Life of Brian“, 1979). Filmui tik pasirodžius, jis buvo uždraustas esą todėl, kad išjuokia krikščionybę ir Bažnyčią. Tad nesugebantiems sveikai ir protingai traktuoti religijos filmas nerekomenduotinas, nes gali sukelti sveikatos ar psichikos sutrikimų. Ypač Lietuvos politikams. Bet filmas šaiposi ne tik iš perdėto religingumo, bet ir iš tipiškų anglų organizacijų, kurios moka tik tuščiažodžiauti. Taip ir atsitiko Brajenui Koenui, kuris gimė ne tuo laiku ir ne toje vietoje bei įsirašė į Judėjos žmonių frontą. Po virtinės absurdiškų nesusipratimų Brajenas palaikomas Mesijumi ir dar vietoj jo nukryžiuojamas...

Rugpjūčio 5 d. 17 val. bus rodomas Sally Potter filmas „Orlando“ (1993), sukurtas pagal Virginios Woolf romaną. Ši knyga išleista ir lietuviškai, tačiau pavadinimas „Orlandas“ netraukia skaityti lietuviškos versijos. Woolf knygos, kaip ir filmo personažas, kurį tobulai įkūnija Tilda Swinton, yra dvilytis, tad jis joks Orlandas. Filmą vertėtų pasižiūrėti kad ir dėl šio aspekto. Sally Potter ekranizacija intelektu nenusileidžia Woolf kūriniui, o Orlando nemirtingumas (pagrindinis personažas atgimsta skirtinguose amžiuose vis kitos lyties) yra tik kiekvieno žmogaus amžinojo androginiškumo, apie kurį kalbėjo dar Platonas, metafora.

Rugpjūčio 7 d. 17 val. bus galima pasižiūrėti Alfredo Hitchcocko „Rebeką“ („Rebecca“, 1940). Tai vienas geriausių režisieriaus filmų (ir pirmasis sukurtas Holivude), pasakojantis apie maniakišką kito žmogaus garbinimą net ir po jo mirties. Taip atsitiko ir poniai Denvers, Manderlėjaus dvaro ūkvedei, kuri buvo apsėsta savo buvusios šeimininkės Rebekos ir negalėjo susitaikyti su jos mirtimi. Todėl filmas įtrauktas ne tik į psichoanalizės vadovėlius (kaip ir dauguma Hitchcocko filmų), bet ir į queer studijas. Filmas taip pat pasižymi režisieriaus kūrybai būdinga įtampa bei paslaptingumu. Paklaustas, kodėl kuria tokius filmus, režisierius atsakė, jog jis pats gyvenime visko bijo ir mėgsta gąsdinti žiūrovus, nes jie eina žiūrėti panašių filmų todėl, kad vėl patirtų tą baimės sukeltą malonumą, kurį Hitchckockas pajuto būdamas kūdikis. Mat tada motina laikė jį ant rankų ir pasakė „bū!“

D. Britanijos programą rugpjūčio 7 d. 17 val. užbaigs taip pat ypatingu humoro jausmu pasižyminčio režisieriaus Peterio Greenaway’aus filmas „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ („The Cook, the Thief, his Wife and her Lover“, 1989). Režisierius gana drastiškai kalba apie seksą, gašlumą, apsirijimą, žmogžudystę bei kerštą.

Parengė Santa Lingevičiūtė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.30 (859), 2009-07-31