Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

„ARTscape“ pristato Manoelį de Oliveirą


Santa Lingevičiūtė

Share |
„Kalbantis kinas“
Bendradarbiaudama su Portugalijos ambasada Vilniuje bei „Instituto Camoes“, „ARTscape“ programa Vilniuje pristatys vieno garsiausių šių dienų portugalų kūrėjų, šimto metų slenkstį peržengusio, bet vis dar aktyviai kuriančio Manoelio de Oliveiros filmų retrospektyvą.

Ją „Skalvijos“ kino centre rugpjūčio 14 d., 17 val. pradės filmas „Kalbantis kinas“ („Un Filme Falado“, 2003). Režisierius  kalba apie civilizacijų praeitį, dabartį bei ateitį, ypač apie įtampą tarp krikščionybės ir islamo pasaulių. Šios problemos atskleidžiamos per pagrindinių personažų likimus – žmonių iš skirtingų šalių, kalbančių skirtingomis kalbomis, susitikusių viename kruiziniame laive, plaukiančiame į Mumbajų. Juos suvaidino tikros žvaigždės Catherine Deneuve, Johnas Malkovichius, Irene Papas, Stefania Sandrelli.

 

Kelionė prasideda Portugalijoje. Čia į laivą įsėda istorijos mokytoja Roza Marija (Leonora Silveira) su savo dukra Marija Joana (Filipa de Almeida). Jos plaukia pas vyrą ir tėvą, kuris yra lakūnas. Istorijos mokytoja pasirinko ilgesnę kelionę, norėdama dukrai parodyti ir papasakoti apie didžiąsias Viduržemio jūros civilizacijas. Kelionė tragiškai pasibaigs abiem herojėms, kurios yra Portugalijos – žlugusios imperijos – metafora. Laivas, kaip ir prieš daugelį amžių Vasco da Gamos, plaukia į Indiją (išplaukia net iš to paties miesto bei tą patį mėnesį). Tačiau didysis keliautojas buvo optimistas ir plaukė ieškoti neatrastų žemių, o dabartiniai keliautojai, nors ir kartoja da Gamos kelionę, gyvena jau kitame pasaulyje.

 

Rugpjūčio 21 d. 17 val. bus parodytas „Abraomo slėnis“ („Vale Abraão“, 1993). Rašydamas scenarijų filmui de Oliveira dirbo kartu su garsia portugalų rašytoja Augustina Bessa-Luís. Šio filmo atspirties taškas buvo Flaubert’o „Ponia Bovari“, bet kūriniu nesekama aklai. Istorija perkeliama į šiuolaikinę Portugaliją, o pagrindinė herojė Ema skaito romaną ir yra vadinama mažybiniu Bovarinhos vardu. Filmas pasakoja apie meilę, bet tai nėra meilės istorija. Jis taip pat pasakoja apie neištikimybę, bet, kitaip nei literatūros kūrinyje, tai nesibaigia skandalu. „Abraomo slėnis“ kalba apie seksą, bet filme nėra jokių atvirų meilės scenų. Pagrindinė herojė ištekėjusi, bet nepatenkinta savo gyvenimu. Ji svajoja apie romantišką meilę, apie kurią skaitė, tačiau tokia de Oliveiros filmuose tiesiog neįmanoma.

 

„Žodis ir utopija“ („Palavra e Utopia“, 2000) bus rodomas rugpjūčio 26 d. 21 val. Idėją sukurti filmą apie kunigą jėzuitą António Vieirą režisierius brandino dešimt metų. Filmo pagrindas – kunigo laiškai ir pamokslai, rašyti 1626–1695 metais. „Žodis ir utopija“ seka kunigo gyvenimą nuo studijų laikų Jėzuitų seminarijoje Salvadore ir baigiasi jo mirtimi. De Oliveira labiau koncentruojasi ne į istorinius įvykius, o į Vieiros religinių ir socialinių požiūrių evoliuciją skirtingais jo gyvenimo laikotarpiais. Režisierių labiau domino kunigo kalbos ir idėjos.

 

Filmą „Laiškas“ („A Carta“, 1999) bus galima pamatyti rugpjūčio 30 d. 16 val. Pagrindinį vaidmenį jame sukūrė Catherine Deneuve ir Marcello Mastroianni dukra Chiara Mastroianni. Ji vaidina moterį, gyvenančią šiuolaikiniame Paryžiuje, kuri (kaip ir „Abraomo slėnio“ herojė) ištekėjusi už nemylimo vyro ir myli kitą. Apie savo jausmus ji pasipasakoja ir vyrui, šis suserga ir miršta. Tačiau ir likusi laisva herojė atsisako savo meilės ir išvyksta savanoriauti į Afriką. Daugelis kritikavo šio filmo anachronišką istoriją bei šiuolaikinės moters moralinį susivaržymą, kuris ją nubloškia į kitą žemyną. Tačiau pats de Oliveira teigė, jog pagrindinė filmo idėja – ne moters elgesys. Tai mintis, jog tyra meilė gali egzistuoti tik kaip idealas, o ne realybėje.

 

De Oliveiros filmų retrospektyvą rugsėjo 2 d. 21 val. užbaigs „Aklo žmogaus apgavystė“ („A Caixa“, 1994). Šio filmo pasakojama istorija paprasta: skurdžiame Lisabonos priemiestyje kas rytą aklas žmogus pardavinėja adatas, siūlus, kempines ir kitus mažmožius. Tikrasis filmo veikėjas – ne aklasis, o greičiau gatvė, kur vyksta veiksmas, ir jos vietiniu dialektu kalbantys gyventojai: nėščia moteris, prostitutė bei vyrai, kasdien skęstantys alkoholyje. Filmas gana realistiškas, jis filmuotas siauroje erdvėje, kuri apsiriboja tik gatve ir smukle. Toje erdvėje pavagiama ir aklo žmogaus dėžutė, į kurią jis renka aukas, ir tada įvykiai išsirutulioja netikėta linkme.

 

Parengė Santa Lingevičiūtė

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.30 (859), 2009-07-31

Versija spausdinimui

Komentarai

iLItiOTzekLce, 2011-08-05 23:24

I'm soheckd that I found this info so easily.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti