Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Visos banalybės spalvos


Nauji filmai – „Paveldėtojai“


Živilė Pipinytė

Share |
„Paveldėtojai“
Penktadienį žiūrėdama Alexandero Payne’o „Paveldėtojus“ („The Descendants“, JAV, 2011) nė akimirkos nesuabejojau, kad sekmadienio naktį George’o Clooney laukia „Oskaras“ už geriausią vyro vaidmenį. Bet Amerikos kino meno akademijos nariai nusprendė kitaip.

Ar jie buvo teisūs, ko gero, parodys laikas, nors „Paveldėtojai“ – tikrai ne šedevras: kad ir puikiai „sukaltas“, jo siužetas ir personažai nuspėjami, pagrindinė mintis – aiški ir nedviprasmiška. Bet tai nelabai ir svarbu. Žiūrėti „Paveldėtojus“ galima (ir reikia) dėl Clooney. Nes filmas – tikras jo benefisas. Payne’as nuolat balansuoja ties tragikomedijos riba ir leidžia aktoriui įtikinamai atskleisti personažo išgyvenimus ir permainas, įvykusias vos per kelias dienas.

 

Matas Kingas – teisininkas, turtingas žmogus, vienos garsiausių Havajų giminių palikuonis. Filmas prasideda, kai Mato laukia du išbandymai: atsisveikinimas su žmona, ištikta komos po katerio avarijos, ir sprendimas, kam parduoti vienintelį civilizacijos nepaliestą iš protėvių paveldėtą Havajų kampelį. Sprendimo laukia gausi Mato giminė – pusseserės ir pusbroliai, kurie pasirašius sutartį iškart taps labai turtingi.

 

Netrukus prisideda ir trečiasis – pasirūpinti dukterimis, kurių jis nelabai pažįsta. Dešimtmetė kaprizinga Skoti (Amara Miller) dar nesupranta, kad mama nebeatsigaus. Iki tol ji mažai bendravo su darbais apsivertusiu tėvu. Septyniolikmetė Aleksandra (Shailene Woodley pavardę verta įsidėmėti) mokosi internate, kur tėvai ją įgrūdo, matyt, nesugebėję susidoroti su potraukiu kvaišalams ir vyresniems vyrams. Grįžusi namo Aleksandra pasako tėvui, kad mama jam buvo neištikima. Taip filme atsiranda dar vienas sprendimas: Matas nori žūtbūt susitikti su žmonos meilužiu.

 

Laiko, iki žmonos gyvybę palaikantis aparatas bus atjungtas (tokia jos iš anksto surašyta valia), lieka nedaug, bet Matas keliauja į salą, kur išvyko meilužis – nekilnojamojo turto agentas. Su Matu kartu keliauja ir dukterys bei Aleksandros guodėjas – komiškas Sidas (Nick Krause), kuris ir Matui, ir žiūrovams iš pradžių atrodo tipiškas savim patenkintas nesubrendėlis.

 

Iš aprašymo gali pasirodyti, kad „Paveldėtojai“ – arba serialo apie problemišką šeimą klonas, arba stereotipinė Holivudo drama, kurios finale blogi personažai supranta, kad elgėsi neteisingai, ir visi su visais susitaiko. Iš tikro pabaiga panaši, bet nereikia pamiršti, kad „Paveldėtojus“ kūrė Payne’as, ankstesniuose filmuose „Šmitas“ ir „Kryžkelės“ apdainavęs mažas banalių personažų pergales prieš dar banalesnį likimą.

 

Banalybė – pagrindinė „Paveldėtojų“ spalva, kuria režisierius, padedamas filmo dailininkų ir operatoriaus Phedono Papamichaelo, naudojasi tobulai, atskleisdamas daugybę jos atspalvių. Netikėtai banalūs filme atrodo su žemiško rojaus įvaizdžiu siejami Havajai, kur namai, žmonės ir privalomos pramogos, regis, taip lipa vieni kitiems ant kitų, kad net sunku kalbėti apie poilsį. Tai – rojus, degradavęs iki prabangaus kurorto statuso. Rojus, prarastas visiems laikams. Legendiniai Havajų peizažai filme išnirs tik akimirkai, kai herojai nuspręs paskutinį kartą pasigėrėti žeme, kurią netrukus parduos. Banalumo įspūdį dar labiau paryškina filmo herojų kostiumai – vyrai dėvi beformes kelnes ir „tradicinius“ palmėmis ir ryškiomis gėlėmis išmargintus tokius pat beformius marškinius. Taip apvilktas Clooney personažas dramatiškose scenose pradeda priminti liūdną klouną, staiga atsidūrusį ciklono centre. Clooney tai išnaudoja puikiai. Jis rodo Matą, nuoširdžiai išgyvenantį žmonos ligą ir palaipsniui prarandantį viltį, kad ji atsigaus, rodo pasipiktinusį jos išdavyste: pykčio pliūpsnis palatoje, regis, netikėtas pačiam herojui. Filme kaip ir gyvenime, – tai, kas tragiška, neatsiejama nuo to, kas komiška. Clooney lengvai pereina nuo vieno registro prie kito. Scenoje su varžovu Brajanu (Matthew Lillard), kuris jau visai apgailėtinai banalus, atsiranda satyros detalių, o kai Matas paskelbia šeimai sprendimą išsaugoti žemę – lyrikos ar net patoso.

 

Bet vis dėlto svarbiausios yra tos scenos, kur Matas nerodo nei pykčio, nei nevilties, nei atleidimo. Kai jis tiesiog įsiklauso į dukterų ar Sido monologus. Clooney sugeba be žodžių parodyti, kaip aplinkybės priverčia žmogų įsižiūrėti į kitus ir susimąstyti apie save. Kai vėlų vakarą Sidas viešbučio kambaryje keliais sakiniais papasakoja savo tėvo žūties istoriją, Matas supranta šį tą daugiau, ne tik priežastį, kodėl jo duktė su savim tamposi šį vaikiną. Jis supranta, kad pasaulis kitoks, nei buvo linkęs manyti, ir kad jo įsivaizdavimas apie save taip pat greičiausiai buvo klaidingas. Už tai režisierius apdovanos Matą ne turtais, o dukterų meile ir supratimu. Bet būtent pabaigoje „Paveldėtojai“ nustebins tam tikru dviprasmiškumu. Juk jei ne tragiškas įvykis, Matas taip ir liktų savim patenkintas Havajų turtuolis, bejėgiškai stebintis, kaip jo akyse degraduoja ne tik dukterys, bet ir paveldėtas rojus.


„7 meno dienos“ Nr.9 (977), 2012-03-02

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti