Bet televizijų programų sudarytojai, regis, pavasario visai nepasiilgo. Jie siūlo pratęsti žiemą. LTV (27 d. 21.30) parodys Wernerio Herzogo „Susitikimus pasaulio krašte“ (2007) – dokumentinį filmą apie Antarktidą, tikrąjį pasaulio pakraštį. Tačiau net jei ir labai išvargino pavasario laukimas, siūlau pasižiūrėti didžiojo režisieriaus filmą, nes čia Antarktida įgyja naujų prasmių. Begaliniai balti žemyno toliai, pasirodo, gali daug pasakyti apie biurų, mobiliųjų telefonų ir kosminių laivų pasaulį. Atsakyti į klausimus, kas mes esame ir kur einame. Kokia žmonijos ir civilizacijos ateitis. Iš pat pradžių sužinome, kad tai nebus dar vienas filmas apie pingvinus. Pasirodo, Antarktida traukia vis daugiau mokslo žvaigždžių, pavargusių nuo poindustrinės civilizacijos. Mokslininkai, keliautojai, tiesiog pabėgėliai nuo kasdienybės čia dirba žmonijai, kuri netrukus... paliks Žemę. Režisierius klausia savęs ir mokslininkų, apie ką jie svajoja. Filmo herojai – gana ekscentriški. Ko gero, labiausiai jiems galima pavydėti būtent vidinės laisvės. Šių dienų Antarktidos vaizdus Herzogas papildo archyviniais kadrais, bet didžiausią įspūdį palieka tai, kaip rodoma gamta (Herzogas ryžtingai atsisako „National Geographic“ ar „Discovery“ stiliaus), ir garso takelis. Nors vienas pasimetęs pingvinas filme vis dėlto pasirodys, Herzogą, kaip ir vaidybiniuose filmuose, kurtuose Afrikoje ar Amazonės džiunglėse, pirmiausia domina žmogus, jo motyvai, veikla. „Susitikimai pasaulio krašte“ – tai ir karti nuolankumo pamoka. Režisierius nesiūlo imtis veiksmų, kokių ėmėsi Alas Goras. Nepastebimai jo pokalbiai su mokslininkais tampa filosofiniu traktatu apie naują amžių, žmogaus suvokimo ribas, civilizacijos pabaigą, mokėjimą priimti liūdną tikrovę. Kartu Herzogas išlieka atviras kitoms nuomonėms, jis kviečia diskutuoti ir būti atviriems pasauliui.

Dar vienas filmas, kuris sugrąžins į žiemą, yra 1996 m. britų aktoriaus ir režisieriaus Kennetho Branagh ekranizuotas „Hamletas“ (LNK, 28 d. 23.40). Branagh garsėja savosiomis Shakespeare’o ekranizacijomis. Debiutavęs novatorišku „Henriku V“, po kelerių metų jis nustebino netikėta „Daug triukšmo dėl nieko“ interpretacija. „Hamletas“ nepriskiriamas prie didžiųjų režisieriaus sėkmių, ko gero, koją pakišo ir filmo trukmė – 242 minutės platintojams pasirodė per daug, todėl atsirado sutrumpinta dviejų valandų versija. Režisieriaus akcentai įdomūs – garsiosios tragedijos veiksmas vyksta žiemą, paties Branagh suvaidintas danų princas dėvi XIX a. karinę milinę, filme daug netikėtų detalių, bet vis dėlto svarbiausias yra aktorių ansamblis. Britų mokyklos galybę čia patvirtina Derekas Jacobi, Julie Christie ir dar nelabai kam žinoma Kate Winslet, kuri suvaidino Ofeliją. Dar vieną ankstyvąjį šios aktorės filmą parodys TV3 (28 d. 00.10) – tai Michaelo Winterbottomo „Džudas“ (1996). Klasikinio Thomo Hardy romano ekranizacija perkels į XIX a. Angliją ir papasakos apie jaunuolį (Christopher Eccleston), kuris pasipriešina griežtos, represyvios visuomenės apribojimams. Džadas svajoja mokytis universitete, bet aplinkybės susiklosto kitaip.

Šviečiamosios epochos pabaiga, apie kurią kalba filosofai, vis dažniau atsispindi ir filmuose. Herzogas šiuos motyvus mėgsta įpinti į savo dokumentinius filmus. Broliai Coenai pasirenka juodąjį humorą, bet įprasto pasaulio išnykimą fiksuoja tiksliai ir negailestingai. TV3 (27 d. 22 val.) parodys bene geriausią paskutinių metų jų filmą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (2007). Pagal Cormaco McCarthy romaną sukurtas filmas prasideda tą akimirką, kai medžiotojas Levelynas (James Brolin) suranda pamestą visureigį, nužudytų vyriškių kūnų aplink, o mašinos viduje – heroiną ir du milijonus dolerių. Pasiimdamas pinigus, Levelynas tarsi pradeda užburtą prievartos ratą, kurio nebegalės sustabdyti net šerifas – stoikas ir filosofas Belas (Tommy Lee Jones), nes Levelyno pėdomis seka žudikas Čiguras (Javier Bardem), kuriam žmogaus gyvybė nereiškia nieko. Iš pradžių filmas gali pasirodyti trileris ar vesternas, bet pabaigoje imi įtarti, kad Coenai sukūrė filosofinį esė apie Amerikos žlugimą. Viename interviu jie prisipažino, kad tai filmas „apie sutemas, žlugimą, išnykimą, užgesimą. Apie tai jau pirmasis, dar už kadro pasakytas Tommy Lee Joneso personažo tekstas: „Amžius baigiasi, viskas keičiasi. Ir tikrai ne į gera.“ Ši vizija glūdi ir 1927 m. išspausdintame Williamo Butlerio Yeatso eilėraštyje „Plaukiant į Bizantiją“, kurio eilutė ir tapo filmo pavadinimu. Yeatso eilėse senas žmogus, išsigandęs senėjimo, svarsto, kaip paversti save meno kūriniu, eilėraščio eilute. Jį įkvepia nuostabusis Konstantinopolis (dabar Stambulas), kuriame „nėra vietos senukams“. Yeatso pasakotojas svarsto apie nemirtingumą, kurio gali sulaukti meno kūrinys. Coenų filme tas senas žmogus yra šerifas. Jis niūriai ir ironiškai komentuoja vis labiau išsigimstančią visuomenę. Jo komentaras – moraliniai filmo rėmai. Yeatso herojus dar gali pasiguosti, kad mirtį nugali menas, o šerifas jau žino, kad neįmanoma išsaugoti pasaulio, kaip neįmanoma ir sustabdyti savos senatvės.

Dar vienas šios savaitės filmas Darreno Aronofsky „Versmė“ (TV3, 27 d. 00.35) – taip pat apie žmogaus pastangas siekti nemirtingumo. Trijose skirtingose epochose besirutuliojančios filmo novelės pasakoja apie vyrą, kuris nori išgelbėti mylimą moterį. Kelionė laiku prasideda XVI a. Ispanijoje, kai konkistadoras Tomas (Hugh Jackman) pradeda ieškoti legendinio jaunystės šaltinio, sugebančio duoti nemirtingumą. Šiuolaikinis mokslininkas Tomis ieškos vaistų, kurie išgydytų vėžiu sergančią žmoną (Rachel Weisz), o XXVI a. astronautas Tomas keliaus kosmose.

Bet pavasaris yra pavasaris, jis skatina atsinaujinti, todėl visada taip gera sugrįžti į Paryžių, kuris asocijuojasi su visais teigiamais jausmais. Suprantu, kad tai – vienas gajausių stereotipų. Be abejo, tai suprato ir filmo „Myliu tave, Paryžiau“ (LTV, 28 d. 21.15) kūrėjai – keli tuzinai garsių režisierių ir aktorių iš įvairių pasaulio šalių. Manau, juos patraukė galimybė grįžti į Paryžių, kur gali atsitikti bet kas, įvairiausios linksmos ir liūdnos istorijos. Šis filmas – jų meilės prisipažinimas ne tik Paryžiui, bet ir kinui. Visų nevardysiu, paminėsiu tik kelis – Gusą Van Santą, brolius Coenus, Tomą Tykwerį, Wesą Craveną, Olivier Assayasą.... Ką jie veikė, pažiūrėkite patys.

Į Paryžių perkels ir Jeano-Marco Moutout filmas „Jausmų fabrikas“ (LTV, 28 d. 23.25). Filmo herojė yra trisdešimt šešerių Eloiza (Elsa Zylberstein) – teisininkė, sparčiai kylanti karjeros laiptais. Jai pabodo vienatvė, todėl moteris nusprendžia apsilankyti pažinčių klube. Naujoviška „Speed-dating“ formulė: 7 vyrai, 7 moterys, 7 minutės, kad sužavėtum (ar bent sudomintum) potencialų partnerį. Eloiza susipažins su gana įdomiais „atvejais“. „Jausmų fabrikas“ – iš tų neįpareigojančių, gražiuose interjeruose nufilmuotų filmų apie patrauklius žmones. Svarbūs klausimai iškyla ir juose, bet kartu su akivaizdžiai palengvintais atsakymais. Bet reklamų apie alų, „pagamintą su sąžine“, filme tikrai nepamatysite. Bent jau tai paguodžia. Trumpam.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.12 (888), 2010-03-26