„Žiaurus policininkas“ (1989)

Kine kaip režisierius Takeshi Kitano debiutavo įtempto siužeto filmu „Žiaurus policininkas“, primenančiu japoniškąjį „Purvino Hario“ variantą. Matyt, norėdamas sujudinti japonų kinematografą Kitano nedvejodamas ryžosi atsisakyti žaidimo taisyklių. Kitano suvaidino žiauraus, uždaro, menančio pikta ir kovojančio su korupcija policijos viduje policininko Azumos vaidmenį. Jis savarankiškai vykdo teisingumą, nevengdamas net prievartos. Netrukus Azuma atsiduria arčiau tų, kuriuos persekioja, nei paprastų žmonių. Azuma sužino, kad nusikaltėlių jakudzų gauja kalta dėl jo geriausio draugo mirties ir sesers išprievartavimo. Jis keršija be jokių sąžinės priekaištų. Nors akivaizdžiai turėjo trūkumų, filmas buvo labai sėkmingas, rezultatas nustebino ne tik kino mėgėjus, bet ir tuos, kurie negalėjo įsivaizduoti televizijos komiko „Beat“ Takeshi vaidinant kažką panašaus. Net kritikai gerai priėmė filmą. „Žiaurus policininkas“ tapo svarbiu detektyvinio žanro įvykiu.

1989 m. sukūręs „Žiaurų policininką“, mečiau iššūkį didžiajam ekranui. Filmavimą galima pavadinti neįtikėtinu. Kai ėmiausi šios epopėjos, tai buvo daugiau nei rizikinga. Žinoma, buvau dirbęs kine, bet iki tol neteko pačiam kurti pilnametražio filmo. Iš pradžių buvo planuota, kad filmą kurs režisierius Kindji Fukasaku, o aš turėjau tik vaidinti pagrindinį herojų. Fukasaku iš manęs reikalavo šešiasdešimties filmavimo dienų, o aš galėjau pasiūlyti tik keturiasdešimt, ir dar tada, kai nesifilmavau televizijos laidose. Fukasaku netenkino mano grafikas. Tada ir išrėžiau jam į akis, kad per tuos du mėnesius galėčiau pats nufilmuoti visą filmą. Fukasaku iškart atsisakė projekto. Tačiau prodiuseris ir toliau norėjo kurti filmą. Japonijoje tuomet į kiną atėjo žmonės, tolimi didžiajam ekranui. Rašytojai tapo scenaristais, kai kurie iš jų bandė jėgas režisūroje. Bet „Žiauraus policininko“ filmavimą nusprendė tęsti būtent prodiuseris Kazuyoshi Okuyama. Matyt, jam atrodė, kad filmas gali tapti įvykiu, jei jo režisieriumi bus garsusis „Beat“ Takeshi. Jam visai nerūpėjo, ar aš moku filmuoti, ar ne. Iš pradžių, kai Okuyama pasidalijo savo idėja, aš abejojau. Popieriuje viskas atrodo patrauklu, bet ar sugebėsiu tapti režisieriumi? Tiesą sakant, kartais man atrodo, kad tai, jog nieko neišmanai vienoje ar kitoje srityje, gali tapti tavo privalumu. Aš sutikau ir pasakiau sau: „Nesijaudink, viskas pavyks.“ Pakeitęs Fukasaku, stačia galva nėriau į nuotykį. Pasirengti, kaip ir gailėtis, laiko neturėjau.

Pirmiausia „Žiaurus policininkas“ tapo nauju likimo iššūkiu, kurio aš nenorėjau praleisti. Tiesa, viena mano sąlygų buvo galimybė keisti scenarijų. Tą aš ir padariau. Iš pirmojo varianto palikau tik pagrindinę intrigą ir visiškai sutelkiau į svarbiausius personažus – Azumą ir jo seserį – ir jų santykius. Pamačius pavadinimą galima pagalvoti, kad „Žiaurus policininkas“ – dar vienas veiksmo filmas apie prievartą, jakudzas ir policiją... Manau, kad svarbiausia filme – kraujo ryšiai. Japonijoje panašios kalbos yra tabu. Azumos sesuo nesveika, galima pasakyti, šiek tiek beprotė. Azuma tai žino. Finale jis šaltakraujiškai ją nužudo, kad neišprotėtų pats. Jakudza, su kuriuo kovoja pagrindinis herojus, jam sako: „Tu toks pat trenktas, kaip ir tavo sesuo!“ Azuma pašalins jį, bet negalės tuoj pat nuspręsti užmušti seserį.

Filmas leido man žengti pirmuosius žingsnius režisūroje, nors ir tapo tikru išbandymu. Japonijoje virš kiekvieno pradedančio režisieriaus pirmosiomis filmavimo dienomis tvyro prakeiksmas: jam tradiciškai krečiami įvairūs pokštai, iš jo šaipomasi. Tačiau aš nepamiršau, kaip filmuojant „Laimingų Kalėdų, misteri Lorensai“ Nagisha Oshima davė mums pamoką, kaip užsikariauti autoritetą. Todėl filmuojant „Žiaurų policininką“ savaip priverčiau visus mane gerbti. Pradėjęs filmuoti, radijuje įrašinėjau laidą „Visa Japonijos naktis“, tad filmavimo grupei teko atvažiuoti pas mane į studiją.

Pirmą dieną į „Žiauraus policininko“ aikštelę atėjau apsivilkęs tradiciniu kendo kovų kostiumu, rankoje laikydamas bambuko kardą. Man pavyko padaryti įspūdį filmavimo grupei, ypač tiems, kurie neketino daug dirbti arba norėjo, kad pasijusčiau nejaukiai. Jų noras kivirčytis dingo. Vis dėlto aš turėjau pranašumą – darbo televizijoje patirtį. Nors buvo nuogąstavimų, pagaliau supratau, kad filmavimo grupė manęs bijo labiau, nei aš jų! Šiaip ar taip, labai greit atsikračiau visų prietarų. Be to, pagaliau supratau, kad kinas neturi nieko bendra su televizija. Filmuodamas televizijos programas, norėdamas įvairesnių planų kaitos, naudojau iškart mažiausiai penkias kameras. Kine tam pakako tik vienos. Buvau sukrėstas, kasdien stengiausi suprasti kuo daugiau. Norėjau įvaldyti technikos naujoves, kurios buvo man prieinamos. Atradau kadro gelmę, šviesos žaismą ir mizanscenos statymo sudėtingumą. Kad pabrėžčiau savo herojaus charakterio ryžtingumą, vis dažniau naudojau statiškus kadrus, kurie, kaip man visi sakė, tapo mano firminiu ženklu. Manau, kad nebylių scenų gausa suteikė filmui įtampos.

Rezultatas: filmas – vidutiniokas, nors ir „kietas“. Filmuojant labai nervinausi. „Žiaurus policininkas“ tapo itin niūriu detektyviniu filmu tik todėl, kad stengiausi atskleisti neurotišką, nevaldomą Azumos charakterį, parodyti policininką vienišių, kuris domisi tik su prievarta susijusiomis bylomis. Filmas realistiškas, nors jo struktūra ir neįprasta. Ateityje nė vienas režisierius nepasiryš nufilmuoti kažko panašaus. „Žiaurus policininkas“ susideda iš nerimą keliančios neapsakomos ramybės, tylos ir staigių pykčio priepuolių. Siaubingo pykčio. Iš esmės „Žiauriam policininkui“ nepavyko apeiti kai kurių povandeninių rifų (kino mokykloje jų paprastai patariama vengti), bet mums pavyko sukrėsti žiūrovus.

Filme atsiduriame Japonijoje, kurios gerai nepažįstame. Dekoracijomis tapo „miegamieji“ priemiesčiai, pilki namai, neveikiantys fabrikai, kuriuos dažnai matome japonų detektyvuose. Pastebėjau, kad Honkongo filmuose, atvirkščiai, dominuoja atviros miestų erdvės ir gamtos vaizdai, pavyzdžiui, Wong Kar-wai filmuose. Japonijoje filmavimo vietos – vienas betonas arba sandėliai. Noras filmuoti vienoje ar kitoje gatvėje, viename ar kitame Tokijo kvartale gali baigtis derybomis su teritoriją kontroliuojančiais jakudzomis. Prisieis duoti specialų sutartą ženklą ir sumokėti už teisę kelias valandas be kliūčių filmuoti. Kaina gali pakilti iki trijų šimtų tūkstančių jenų (2400 eurų). Jaučiuosi labai laimingas, kai pavyksta pastatyti kamerą gamtoje, kur plaučius užpildo gaivus oras, pavyzdžiui, jūros...

„3–4 x spalis“ (1990)

Vos tik baigęs „Žiaurų policininką“, 1990 m. iškart ėmiausi antrojo filmo „3-4 x spalis“, kuris taip pat skirtas gangsteriams. Labai tikėjau šiuo projektu, mane palaikė ne tik visi aplinkiniai, bet ir prodiuseriai. Atrodė, kad visiškai kontroliuoju ir scenarijų – sudėtingą istoriją su netikėtais posūkiais, ir filmavimo procesą. Iš pradžių, kai pristačiau savo ketinimus filmo platintojams, jie nebuvo patenkinti. Jų nuosprendis buvo aiškus. Jų nuomone, filmas turėjo finansiškai žlugti. Jie įtikinėjo mane, kad pagrindinis filmo personažas turi būti jakudza. Net negalvojau jo vaidinti, bet platintojai reikalavo. Jie tvirtino, kad jei to nepadarysiu, bus sunku nufilmuoti ir išleisti filmą į ekranus. Teko vaidinti pagal užsakymą. Deja! Laikui bėgant suvokiau savo klaidą. Sukūriau vaidmenį lyg atsaką į vaikišką kaprizą, todėl filmas, man regis, tapo dviprasmiškas.

Tačiau technikos požiūriu įgavau labai daug patirties. Parašiau scenarijų, režisavau ir sumontavau filmą. Man pasirodė, kad pagaliau pavyko sukurti nuosavą stilių. Šiame filme, kur šis tas pasiskolinta iš komedijos ar net burleskos, galima sakyti, susijungė mano stiliaus elementai: dialogai, absurdiškos situacijos, sarkazmas, žiaurumas, dviprasmiškas juodasis humoras, beprasmiškos žudynės ir jūra, tapusi puikiu fonu žmogaus silpnybei ir bejėgiškumui pabrėžti...

Filmuojant stengiausi kuo rečiau stumdyti kamerą. Būtent todėl filme tiek daug statiškų kadrų, kur objektyvas seka personažus atspindėdamas tam tikrą fatalizmą.

Nors „3–4 x spalis“ tapo vienu mėgstamiausių mano sukurtų filmų, ekranuose jis sužlugo. Mums vos pavyko padengti išlaidas. Matyt, žiūrovams ir kritikams buvo nemalonu mane pamatyti tokiame vaidmenyje. Personažas, kurį suvaidinau, iš tikrųjų šlykštus tipas.

„Ar gaunate?!“ (1995)

Po „Sonatinos“ pirmąkart pasiryžau kurti komediją, kuri, reikia pripažinti, visiškai žlugo. Pasakyti, kad filmą blogai priėmė Japonijoje, reiškia nieko nepasakyti. Tai buvo tikra katastrofa. Mane sutraiškė. Europos kritikai nebuvo tokie žiaurūs, bet nė vienas platintojas nerizikavo išleisti filmo į ekranus.

Tačiau „Ar gaunate?!“ mielas mano širdžiai. Nors ne visada teigiamai vertinu savo pilnametražius filmus, man regis, šis filmas ne tik pavyko, bet ir buvo gerąja to žodžio prasme visiškai įžūlus. Be to, mėgstu šį filmą už tai, kad tik pasirodęs ekranuose jis sužadina pačių konservatyviausių kritikų neapykantą. Filme nėra jokios ypatingos prasmės, tai tik juokinga mazochistinė komedija, kur viskas apversta aukštyn kojom. Tiesa, nereikia pamiršti, kad Japonijoje filmas pasirodė ekranuose ypatingomis aplinkybėmis: jį nufilmavau dar prieš avariją, o premjera įvyko, kai pradėjau taisytis.

Kaip žinote, nelaimingas įvykis atsitiko metai prieš filmo premjerą, 1994 m. rugpjūčio 2 dieną. Prieš tai mano filmą „Sonatina“ gerai sutiko ir Europos, ir anglakalbiai kritikai, bet Japonijoje keli įtakingi žurnalistai ir apžvalgininkai tiesiog sumalė jį į miltus. Kritikos žiaurumas mane žeidė. Man buvo liūdna: sutrikęs nugrimzdau į depresiją.

Parengė K. R.

„7 meno dienos“ Nr.5 (973), 2012-02-03