Mažai keičiasi ir Tarptautinis Roterdamo kino festivalis, sausio 21 - vasario 1 dienomis vykęs jau 38-ą kartą. Tačiau keičiasi. Net ir savo simbolika. Iš pradžių nesusigaudžiau, kas gi čia ne taip. Ir tik po kurio laiko supratau, kad žaismingai išsirietusį tigriuką festivalio emblemoje pakeitė kaip moneta apskritas kažkokio neaiškaus gyvūno snukis. Galėtų būti ir katino ar meškėno.

Emblemos pakeitimas manifestuoja programinį atsinaujinimą. To, matyt, siekia naujas festivalio direktorius Rutgeris Wolfsonas, antrus metus vairuojantis festivalio laivą. Tiesa, laivas toks didelis, kad pakeisti jo kursą nėra paprasta ir kol kas dar nėra visiškai aišku, kur link jis pasuks. Nors kryptis ir yra numatyta. Festivalio vadovas linkęs labiau akcentuoti su naujomis technologijomis susijusias permainas ir tai, kas vadinama alternatyviuoju kinu. Technologiniai pokyčiai esą tokie fundamentalūs, kad vaizdo skirtumai kino teatrų ir kompiuterių ekrane, netgi mobiliųjų telefonų ekrane sparčiai nyksta. Išsitrina ribos tarp trumpo filmo ir performanso, tarp vaidybinio filmo ir instaliacijos, keičiasi ir išsiplečia pati kino sąvoka. Sparčiai daugėja filmuojančių žmonių, videomenininkų. Viešojoje erdvėje mus supa vis daugiau įvairiausių ekranų, tad kino kūrėjai galėtų labiau prisidėti praturtindami šių ekranų turinį. Roterdamo festivalis pasiryžęs integracijos procesus skatinti, o alternatyvias kino formas, kurios anksčiau buvo pristatomos festivalio periferijoje, perkelti arčiau jo ašies.

Permainos dar nėra labai akivaizdžios, Roterdame tebedominuoja kinas, o ne videoinstaliacija ar performansas, bet deklaruojamos tendencijos kelia tam tikrų abejonių. Nemanau, kad gerą vardą per daugelį metų pelniusiam festivaliui, turinčiam labai konkretų ir garbingą tikslą propaguoti viso pasaulio jaunųjų kūrybą, išeitų į naudą „trinti ribas" išplečiant kino apibrėžimą iki visko, kas juda stačiakampiame ekrane, ir plačiai atkeliant vartus grafomanijai, kurios ir šiaip pakanka. Be abejo, technologijos naujovės daro kinui didelį poveikį ir gal anksčiau ar vėliau jį sunaikins. Tačiau kol kas riba tarp profesionalaus ir mėgėjiško kino išlieka. Jos neįžvelgiant, nebetenka prasmės kino, kaip meno rūšies, samprata - jis tiesiog prilyginamas vienai iš vizualinių medijų.

IFFR (International Film Festival Rotterdam) šiemet pakeitė programų struktūrą. Užuot, kaip anksčiau, suskirsčius filmus į daugelį sekcijų, jie sujungti į tris didelius blokus: „Šviesi ateitis" („Bright Future"), „Spektras" („Spectrum") ir „Ženklai" („Signals"). Sudarytojų nuomone, programos atspindi tris svarbiausius festivalio tikslus: ieškoti jaunų kino kūrėjų, pristatyti novatoriškus darbus, kelti klausimus ir provokuoti diskusijas. Be to, naujas skirstymas esąs paprastesnis, nors, pavyzdžiui, „Spektras" apima viską - „nuo sudėtingų filmų iki publikos favoritų, nuo žanro eksperimentų iki veteranų kūrinių". Kažin ar naujas filmų grupavimas padeda žiūrovui susigaudyti. Juk vien vaidybinių juostų festivalis parodo beveik tris šimtus.

Jau antrus metus festivalyje juntamas tam tikras atoslūgis. Nors minia tebešurmuliuoja, nesunku gauti bilietų į kitos ir net tos pačios dienos seansus, o kai kurios salės pasitinka nejaukia tuštuma. Pablogėjo ir festivalio statistika. Žiūrovų skaičius tebėra įspūdingas - 340 tūkst., bet tai beveik dešimtadaliu mažiau, nei užpernai, kai buvo pasiektas festivalio rekordas. Gal visa tai galima paaiškinti sunkmečiu, bet jo simptomus svečiui sunku pastebėti.

Į „Šviesios ateities" programą, kurioje rodomi pirmieji ir antrieji režisierių filmai, dabar įtrauktas ir IFFR konkursas. Čia varžomasi dėl Tigro apdovanojimų. Trys lygiaverčiai prizai šiemet iškeliavo į Iraną, Pietų Korėją ir Turkiją. Iraniečių debiutanto Ramtino Lavafipouro filmas „Nurimk ir suskaičiuok iki septynių" („Aram bash va ta haft beshmar") - paradokumentiškas pasakojimas apie žvejų kaimelį Pietų Irane, kurio gyventojai beveik pakeitė verslą ir tapo kontrabandininkais. Jų nelengvas gyvenimas pavaizduotas per vienos šeimos siužetinę liniją: tėvas išvyko ir negrįžta, tad paauglys sūnus turi imtis atsakomybės už savo motiną ir seserį. Beje, paauglystės išgyvenimai - vos ne nuolatinė jaunojo kino tema, nors apskritai kine pastebima nauja stiprėjanti tendencija - dėmesys senatvei ir išėjimui iš šio pasaulio - temoms, kurių daugelį metų buvo vengiama. Nejau tai susiję su žmogaus amžiaus ilgėjimu ir visuomenės senėjimu išsivysčiusiose šalyse?

Kitas Tigro prizo nugalėtojas - korėjietis Yang Ik-June'as, parašęs scenarijų, režisavęs, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį ir prodiusavęs filmą „Be gyvybės žymių" („Ddongpari"). Šis brutalus gangsterių filmas, kuriame dominuoja nežabota prievarta, paremtas tikrais faktais. Pagrindinis veikėjas, skolų išmušėjas Song-Hoonas nuo mažumės šeimoje patyrė despotiško tėvo prievartą ir neįsivaizduoja kitokio gyvenimo. „Aš norėjau, - sako režisierius, - parodyti, kaip prievarta užvaldo paprastus žmones bei šeimas ir kokia ji yra pavojinga, kai persiduoda kitiems ir vaikams." Filmas sukurtas profesionaliai, Yang Ik-June'as - geras aktorius, beje, dažniau vaidinantis, nei režisuojantis, žiuri patiko „aštrus realybės jausmas", tačiau tokios vien žiaurumu persmelktos realybės vargu ar reikia daugumai žiūrovų. Nebent... tai žvėriškų žmogaus instinktų sublimacija.

Turkų debiutanto Mahmuto Fazilio Coskuno filmas „Ne tas rožinis" („Uzak ihtimal") pasakoja Rytų kinui neįprastą istoriją apie musulmonų muedzino slaptą meilę merginai katalikei, kuri ketina tapti vienuole. Klara gal irgi jaučia Musai švelnius jausmus, bet išvažiuoja į vienuolyną Italijoje. Filmas kupinas neišsisakymo, neišsipildymo. Klaros tėvas Jakupas taip pat nedrįsta pasisakyti jai, kas esąs. Jis atrado dukterį, kai ši jau buvo suaugusi, išauklėta katalikių vienuolių. Ši keista kultūrų samplaika galima šiuolaikiniame Stambule, kur tame pačiame kvartale yra ir mečetė, ir bažnyčia, o skirtingų tradicijų žmonės susitinka toje pačioje laiptinėje. Be abejo, istorija idealizuota, papasakota su rytietišku sentimentalumu. O Stambulas tikrai labai gražus.

„Ženklų" sekcijoje IFFR šiemet pristatė ištisą jauno turkų kino programą, kuri bus parodyta ir Europos kultūros sostinėje Lince vyksiančiame festivalyje „Crossing Europe". Kaip visada, buvo daug filmų iš Filipinų, Indonezijos, Tailando. O Europos kiną užvaldė nauja mada - Vakarų režisierių filmai apie Indiją. Matyt, skirti hipių takus tebeminančiai jaunajai kartai. Žiūrovų prizą Roterdame šiemet pelnė „Traukinių žymėjimo" autoriaus Danny Boyle'o kartu su indų režisieriumi Loveleenu Tandanu sukurta juosta „Lūšnynų milijonierius", ją netrukus išvysime ir savo ekranuose. Festivalio uždarymui buvo parinkta italų prodiuserio ir režisieriaus Uberto Pasolini komedija „Machan" apie 23 vargetas iš Šri Lankos sostinės Kolombo lūšnynų, sumaniusius apsimesti nacionaline rankinio komanda, kad gautų Vokietijos vizas. Šis neįtikėtinas siužetas, paremtas tikra istorija, priminė man kitą, girdėtą iš pažįstamos edukologijos profesorės, skaičiusios paskaitų ciklą tarptautinėje konferencijoje Romoje: nė vienas užsiregistravęs ir Italijos vizą gavęs dalyvis iš Libano, Irako ir kitų Artimųjų Rytų šalių konferencijoje taip ir nepasirodė...

„Indišką" filmą sukūrė ir šeimininkai olandai. „Bolivudo herojaus" („Bollywood Hero") siužetas išgalvotas (scenarijaus autorius ir režisierius Diederik van Rooijen), kurioziškas, bet savaip iliustruojantis kultūrinį nesusikalbėjimą. 26-erių aktorius Nikas atrenkamas filmuotis Bolivudo filmuose, žinoma, kolonizatorių vaidmenyse. Ko gero, į Indiją jis važiavo dėl to, kad yra infantilus ir vienišas. Kai būna sunku, jis kalbasi su vaikystėje jį palikusiu tėvu, atsukęs į save kadaise jo padovanotą 8 mm filmavimo kamerą. O ši kamera, pasirodo, nėra paprasta, ji reaguoja į žmonių skausmą ir fiksuoja akiai nematomą nevilties spinduliavimą. Nikui tai ženklas, kad jis yra pašauktas padėti nelaimėje, ir su neofito įkarščiu jis imasi misijos, nelabai paisydamas, kad savo įsikišimu dažniausiai braunasi į tradicinę gyvenseną, nepaiso kastų skirtumų ir savo globotiniams gali tik dar labiau pakenkti. Naiviai skamba jo europietiškas raginimas imtis atsakomybės patiems už save. Tačiau Nikas nepasiduoda. Nusiskutęs galvą ir tapęs savotišku rūstybės angelu, jis išlaisvina baisaus bandito išnaudojamus vaikus, gauna mirtiną smūgį peiliu, bet pasmaugia banditą, atiduoda vaikams jo pinigų maišą ir miršta tardamas: „Galėtum manimi didžiuotis, tėti."

Rusų kinas neturėjo specialios programos, bet šiemetiniame IFFR buvo reprezentuojamas bene išsamiausiai ir atskleidė bene visas savo ypatybes: stipriąsias, silpnąsias ir atstumiančias. Užtenka paminėti mūsų jau matytą Bakuro Bakuradzės „Šultesą", Aleksejaus Germano jaunesniojo „Popierinį kareivį", labai savitą, prieštaringą ir vis dėlto giliai persmelkiantį žymaus animatoriaus Andrejaus Chržanovskio filmą „Pusantro kambario", sukurtą laisvai interpretuojant autobiografinę Josifo Brodskio esė, arba Igorio Maiborodos dokumentinį tyrimą „Rerbergas ir Tarkovskis. Kita „Stalkerio" pusė", atskleidžiantį ne pačias patraukliausias kolektyvinės kino kūrybos ypatybes. Nemaloniai nuteikia žymaus teatro režisieriaus Kirilo Serebrennikovo naujas filmas „Jurijaus diena", kupinas natūralizmo, savigraužos ir persmelktas slavofiliškos ideologijos. Ką jau kalbėti apie Aleksejaus Balabanovo „Morfijų", kur ta pačia pasišlykštėtina forma jis suveda sąskaitas su bolševikų režimu, dabar grįždamas į pačią pradžią, į 1917 m. perversmą, ir pasitelkdamas šiai savo vivisekcijai puikių Michailo Bulgakovo apsakymų rinkinį „Kaimo gydytojo užrašai". Nacionalpatriotas Balabanovas nepraleidžia progos priminti seną „teoriją", kad perversmas buvo žydų darbas: atgrasiausias filmo personažas yra RSDDP narys Gorenburgas. Į Roterdamą atvažiavęs režisierius skundėsi, kad jo žmona sugaišo begales laiko, kol jie gavo Olandijos vizas. Anksčiau bolševikų režimas neišleisdavo piliečių į užsienį, o dabar pati Europa nebeįsileidžianti rusų. „Tai fašizmas. Tai blogiau už KGB", - piktinosi Balabanovas.

Kaip visuomet, Roterdame buvo ir lietuviškų akcentų. Į „Šviesos ateities" sekciją pakviestas Valdo Navasaičio „Perpetuum mobile" iš daugelio kitų išsiskyrė aukšta vaizdo kultūra, ir tai dar kartą patvirtina, kad savo kinui dažnai būname neteisingi. Roterdamui gerai pažįstamas Jonas Mekas atvežė į festivalį ką tik baigtą daugiau kaip 4 valandas trunkantį filmą „Lietuva ir SSRS žlugimas" („Lithuania and the Collapse of the USSR"), sumontuotą iš 1989-1991 m. jo nufilmuotų TV žinių laidų. Tikėkimės, jį pamatys ir tėvynės žiūrovai.

„7 meno dienos“ Nr.5 (834), 2009-02-06