„Savaip sąžiningas žmogus“
Tai paprastai papasakota istorija apie nusikaltėlį Eriką, kuris po dvylikos kalėjime praleistų metų atsiduria laisvėje ir turi viską pradėti iš naujo. Per tuos metus pasaulis akivaizdžiai pasikeitė, užaugo sūnus, kuris nebepažįsta tėvo. Erikas gauna stogą virš galvos, darbą, bet virš jo tarsi Damoklo kardas kybo įpareigojimas nužudyti visų nelaimių kaltininką. Tačiau Erikas visai nenori žudyti. Istorija paprasta, tik filmo žinia anaiptol ne didaktiška. „Savaip sąžiningas žmogus“ turi „antrąjį dugną“, bet žaviausia, kad ta pamažu išsilukštenanti gilioji filmo prasmė kartu yra ir filosofiška, ir ironiška. Ko gero, kitaip ir negalibūti, kai šių dienų režisierius nori kalbėti apie pasirinkimą tarp gėrio ir blogio, tiksliau, apie pasirinkimo ir noro būti sąžiningam ribas intensyviai besikeičiančiame pasaulyje. Ironiška distancija, kuri būdinga filmo herojui Erikui, būtina ir jo kūrėjui.
Kita aktuali „Savaip sąžiningo žmogaus“ tema - tradicijos ir dabarties santykis - taip pat pateikta ironiškai: gaujos, kuriai kažkada priklausė Erikas, vadeiva mano, kad reikia laikytis senų taisyklių, ypač Norvegijoje sparčiai įsigalinčių samių, pakistaniečių, albanų ir kitokių gaujų akivaizdoje. Molandas meistriškai žaidžia ir su gangsterių filmų tradicija, suteikdamas „Savaip sąžiningam žmogui“ pastišo bruožų. Juk panašių istorijų apie sąskaitas su praeitimi suvedinėjančius nusikaltėlius kiekvienas matė ne vieną ir ne dvi. Molandas sąmoningai pasakoja savąją kitaip, vis dėlto neatimdamas iš žiūrovų galimybės užjausti, nusišypsoti ar nustebti.
Didžioji dalis nuopelnų čia tenka ir aktorių ansambliui, puikiai suvokiančiam filmo žaidimo taisykles. Eriką vaidinantis Stellanas Skarsgårdas (matytas ir Holivudo, ir Larso von Triero filmuose), regis, mėgaujasi savo personažo mažakalbiškumu, naivumu, jo sugebėjimu džiaugtis pačiu paprasčiausiu maistu, interjeru ir kitokiais gyvenimo malonumais. Kai išnuomoto būsto savininkė gundo Eriką savo abejotinomis grožybėmis, papildomo pikantiškumo scenai prideda tai, kad aktoriai dar ir pasišaipo ir film noir gangsterių ir lemtingųjų moterų. Žiniasklaidos nuolat brukami gyvenimo būdo pavyzdžiai įpareigoja. Kaip anksčiau sakydavo, noblesse oblige. Juk Erikas iš tų žmonių, kurie vis dar tik sąžiningumu. Tai kas, kad šiais laikais apie jį prabilti įtikinamai gali tik komedija apie nusikaltėlius ar nevykėlius.
Molandas, kurio filmus „Aberdynas“, „Nuostabioji šalis“ taip pat rodė „Scanorama“, prisodrina juostą daugybe tragikomiškų detalių ir scenų. Paradoksaliai tiksliai normalumo, paprasto gyvenimo poreikį išreiškia scenos, kai Erikas žiūri per televizorių lenkų telekanalą, nesuprasdamas kalbos, bet stebėdamas savaip atpažįstamą televizinę realybę.
Gal silpniau pavyko tėvo ir sūnaus santykių linija, bet antrojo plano personažai turi daug individualių bruožų, jie sugeba nustebinti. Todėl „Savaip sąžiningas žmogus“ yra ir tikslus tam tikro visuomenės sluoksnio papročių, gyvenimo būdo, vertybių portretas. Bet, ko gero, svarbiausia filme yra jo optimizmas ir tikėjimas žmogaus galimybėmis likti sąžiningam. Net jei kiekvienas tai suvokia savaip.
„7 meno dienos“ Nr.40 (916), 2010-11-12
|
Skaityti visus 
Rašyti
