Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kitas berniukas


Nauji filmai: „Laumės vaikas" ir „Pasipriešinimas"


Živilė Pipinytė

Share |
„Pasipriešinimas"
(dvi iliustracijos)

...1928-ųjų kovą Los Andžele dingo devynerių metų berniukas Walteris Collinsas. Po kelių savaičių policija jį surado šalies Šiaurėje. Bet Christine Collins atsisakė pripažinti vaiką savu. Tai buvo kitas berniukas, kuris apsimetė dingusiuoju, nes norėjo pamatyti kino žvaigždžių miestą.

Nuolat korupcija kaltinamiems miesto policijos vadams rūpėjo išsaugoti gerą vardą. Todėl jie įkišo protestuojančią moterį į psichiatrinę gydyklą. Netrukus šalia Los Andželo įsikūrusioje vienišoje rančoje buvo rasti 20 vaikų palaikai, sulaikytas jų žudikas Gordonas Norhcottas. Greičiausiai tarp maniako aukų buvo ir Walteris. Iš šių palyginti neseniai viešumon vėl iškilusių faktų režisierius Clintas Eastwoodas ir scenaristas J. Michaelas Straczynskis sukūrė filmą „Laumės vaikas" („Changeling", JAV, 2008), pernai Kanuose pelniusį specialųjį festivalio prizą.

Prie dingusių, pagrobtų vaikų temos Eastwoodas jau prisilietė filme „Mistinė upė" (2003). Pastarojo herojus buvo kenčiantis ir kartu nesuprantamą kaltę išgyvenantis tėvas, pasimetęs šiuolaikinio didmiesčio labirintuose. Režisierius privertė žiūrovus nueiti kartu su juo įtarimų ir abejonių kupiną kelią iki pat žiaurios tiesos akimirkos. „Laumės vaikas" visai kitoks. Nuo pat pirmųjų kadrų filmas stebina klasikinio holivudinio pasakojimo skaidrumu. Eastwoodas atsigręžia į klasikinio filmo, kurio centras - neteisingai apkaltinto (nuskriausto, pažeminto ir pan.) herojaus konfliktas su aplinka, siekiant įrodyti savo tiesą, konvenciją. Todėl režisierius vengia visko, kas blaškytų dėmesį, atitrauktų nuo to, kas svarbiausia. Net paskutiniuosius metus prieš Didžiąją depresiją gyvenantis Los Andželas atrodo tuščias ir ramus. Jo fone nuosekliai pasakojama istorija apie pasiaukojančią motiną, kuri ieško savo sūnaus ir nepatiki jo mirtimi. Kristina Kolinz pereina savuosius pragaro ratus, nes jaučia, kad jos Volteris yra gyvas.

Kristina - šiuolaikiška, emancipuota moteris. Ji viena augina sūnų ir sugeba berniukui įtaigiai paaiškinti, kad tėvas juos paliko, nes išsigando atsakomybės. Ji daro karjerą telefonų bendrovėje (žavūs kadrai, kai Kristina darbe juda riedučiais), turi namą ir galėtų save kaltinti nebent tuo, kad lemtingą dieną, kai dingo sūnus, užtruko darbe. Eastwoodas ir Angelina Jolie veda savo heroję nuo vieno išbandymo prie kito: vaiko dingimas ir policijos abejingumas, namuose atsiradęs svetimas berniukas, policijos kapitonas Džounsas (Jeffrey Donovan), kuris priekaištaujančią ir neleidžiančią baigti bylos moterį ramiai pasmerkia psichiatrinei gydyklai ir dar abejingesniam jos personalui. Jei ne Kristinai padėti pasišovęs pastorius Gustavas Briglibas (John Malkovich) ar kelios tokios pat „įkyruolės" psichiatrinės pacientės, atrodytų, kad ji gyvena tarp monstrų. Nes monstrai „Laumės vaike" yra ne tik vaikų žudikas maniakas, kuris net mirties akivaizdoje tyčiojasi iš Kristinos. Monstrai yra visi, net mažasis apsišaukėlis, kuris abejingai stebi Kristinos kančias. Man jo dalykiškas abejingumas ir skaičiuojantis žvilgsnis net pasirodė baisesnis už suaugusius pabaisas. Todėl finale nejaudina teisingumo triumfas - atstatydintas Džounsas ar detaliai parodoma žudiko egzekucija nieko nekeičia. Regis, Eastwoodas sako, kad blogis slypi kažkur giliau ir yra daug stipresnis. Jo visuotinumo atmosfera peržengia net film noir tradicijos nubrėžtas ribas.

Personažų padalijimas į gerus ir visai blogus filme gali pasirodyti schematiškas, iliustratyvus. Kita vertus, tai susiję su klasikine konvencija, kuria pabrėžtinai seka Eastwoodas. Ja seka ir Angelina Jolie. Ji akivaizdžiai vaidina klasikinės melodramos, o ne trilerio ar kokio nors kito šiuolaikiškesnio žanro filmo heroję. Tačiau net filmo kontekste jos vaidyba neatrodo autentiška. Man regis, būtent čia ir slypi prieštaringas filmo suvokimas: Eastwoodas seka konvencija, kuri daliai žiūrovų tiesiog svetima. Tačiau ją priėmus besąlygiškai, „Laumės vaikas" pasirodys ne tik stilingas tragiškos istorijos atpasakojimas, bet ir dar vienas meistriškumu garsėjančio režisieriaus bandymas suprasti visus laikus ir žmones persmelkiantį blogį.

Edwardui Zwickui Holivudo tradicija yra tiesiog trafaretas, į kurį galima patogiai sukišti bet kurią temą. Zwickas laikomas geru amatininku, todėl jam patikimos svarbios temos ir pirmo ryškumo žvaigždės. Režisierius kuria brangius filmus masinei auditorijai. Jų kino kalba negali būti sudėtinga, pagrindinę filmo mintį būtinai reikia „sukramtyti" ir įdėti į herojaus lūpas, o gėris ir blogis turi būti aiškūs ir atpažįstami. Zwickas dažnai imasi aktualių temų. Filme „Kruvinas deimantas" Leonardo DiCaprio vaidinamo herojaus nuotykiai atskleidė tamsiąją šiuolaikinio deimantų verslo pusę. Filmo „Pasipriešinimas" („Defiance", JAV, 2009) tema dar subtilesnė. Tai palyginti neseniai (1993 m.) istorikės Nechamos Tec knygoje pirmąkart aprašytas unikalus Antrojo pasaulinio karo istorijos puslapis - ginkluotas žydų pasipriešinimas vokiečių okupuotoje Baltarusijoje. Tai - sudėtinga, nauja, bet kartu ir dar neišsemta tema. Todėl suprantama, kad filmo kūrėjai stengėsi išryškinti pagrindinę žydų pasipriešinimo temą ir išvengti kontroversijų, kurios visada kyla pradėjus gilintis į sudėtingas istorines aplinkybes.

Filmo herojai - autentiški broliai Bielskiai - Tuvija, Zusas, Asaelis ir paauglys Aronas. 1941-aisiais Nalibokų girioje jie įkūrė žydų stovyklą ir išgelbėjo nuo Holokausto per tūkstantį gyvybių. Stovykla gyvavo kelerius metus, joje veikė net biblioteka ir teatras. „Pasipriešinime" rodomi pirmieji šios stovyklos gyvavimo metai, kai po tėvų nužudymo broliai svarsto, kaip gyventi toliau. Tuvija (Daniel Craig) nekreipia dėmesio į Zuso (Liev Schreiber) priekaištus, esą visų miške surinktų pabėgėlių neišmaitinsi. Karštakošis Zusas nori kovoti prieš vokiečius, todėl prisijungia prie tuose pat miškuose įsikūrusių sovietų partizanų. Tuvija bei jo vienmintis Asaelis (Jamie Bell) siekia sukurti bendruomenę. Tačiau jiems nuolat stinga maisto, ima pulti ligos, ne visi filmo herojai yra pasirengę gyventi tokiomis žiauriomis sąlygomis.

Bene įdomiausia yra filme atkurta stovyklos buitis, net ir tokiomis sąlygomis išliekantys socialiniai skirtumai bei nerimstantys prieškario intelektualų ginčai, siekis išsaugoti savo religinę ir tautinę tapatybę, naujų, laikinų šeimų kūrimas. Pagrindinius filmo herojus ir apibūdina tai, kaip jie elgiasi konkrečiose, dažniausiai ribinėse situacijose, nes gilesnėms psichologinėms charakteristikoms filme nelieka laiko. Jis panaudojamas įvairiems susirėmimams ir susišaudymams iliustruoti. Vidinius brolių Bielskių konfliktus atskleidžia ir jų požiūris į prievartą (Tuvija sušaudo tėvų žudiką ir jo vaikus), ideologiją, antisemitizmą (kalbėdamasis su rusų karininku Zusas sumaniai naudojasi sovietiniais ideologiniais štampais), kovos metodus, stovyklos gyvenimo taisykles. Dauguma antro plano personažų yra gana plakatiški - intelektualas, inteligentas, rabinas, mokytojas, sūnaus netekusi motina, išprievartauta mergina ir pan. Tačiau broliai Bielskiai netelpa į Holivudo stereotipus (gal todėl, kad ir gyvenime jie buvo ne tik skirtingi, bet ir itin spalvingi). Jų ginčai, dažnai peraugantys į barnius, kuriuose atsispindi aistringas brolių tiesos ir teisybės siekis, gaivališkumas, išlikimo instinktas - tarp originaliausių filmo epizodų. Deja, didžiąją filmo dalį Zwickas labiau pasitiki stereotipais. Kartais jie tampa beveik nepakeliami, ypač epizoduose, kai Tuvija lyginamas su Moze, kartais įgyja poetiško skambesio, kaip kad Asaelio vestuvių scena, kuri paraleliai montuojama su Zuso ir jo draugų susirėmimu su fašistais. Tačiau šių stereotipų vis dėlto nepateisina temos naujumas ar kilnūs kūrėjų ketinimai. Kita vertus, Zwickas išvengė ir ne vieno supaprastinimo, kuris būdingas filmams apie Holokaustą Rytų Europoje. „Pasipriešinimas" buvo kuriamas Lietuvoje, todėl epizodiniuose vaidmenyse pamatysime ne vieną lietuvių aktorių, meistriškumu tikrai nenusileidžiantį savo kolegoms garsenybėms.

P.S. Per iškilmingą premjerą „Forum Cinemas" ir vėl nustebino lietuvių platintojai: „Pasipriešinimas" buvo parodytas be pradžios ir pabaigos titrų, tarsi filmas neturėtų autorių.

„7 meno dienos“ Nr.3 (832), 2009-01-23

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

PfMyIJjzBqfVusYKIHt, 2012-06-06 12:55

On e9spere bien que c'est pas tre9s fin !! C'est Superman le bourrin dont on parle !! Le bobeudidyr qui soule8ve une bagnole a mains nues de 1938 !Pas le de9pre9ssif en slip taille basse qui a fait somnoler les spectateurs chez le pe9re Singer !!Tre9s chouette logo !!!! Du Fight ! Du fight !! on s'en cogne des doutes des super he9ros !!!!

as ir , 2011-12-18 01:12

pritariu del makiazo.

, 2009-01-29 09:34

Žiūrėjau "Laumės vaiką", patiko, iš esmės rekomenduoju, jame neerzina niekas, išskyrus baisų baisų Džolės makiažą ir vietomis perspaustą vaidybą.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti