Kai televizijos nuolat baugina kylančiomis šilumos, vandens ir elektros kainomis arba Kristinos Brazauskienės tapsmu socialdemokratiška politike, geriausias vaistas nuo panikos bus detektyvas. José Giovanni pas mus nelabai žinomas, nors pagal jo detektyvinius romanus sukurtas ne vienas geras filmas. Šią vasarą miręs prancūzų režisierius Alainas Corneau (1943-2010) garsėjo detektyviniais filmais, bet pas mus garsiausias, ko gero, tik 1992 m. jo sukurtas „Visi pasaulio rytmečiai“, pradėjęs naują kino muzikos erą. Bet ir vėliau Corneau kūrė filmus, kuriuos prancūzai vadina „polar“. Be abejo, tą niūrių detektyvinių istorijų apie neišvengiamą gangsterio žūtį madą prancūzų kine įtvirtino Naujoji banga. Būsimieji kino atnaujintojai dievino Jeaną-Pierre'ą Melville'į. Būtent jis pirmasis ir perkėlė į ekraną Jose Giovanni romaną „Antrasis kvėpavimas“. Regis, rašytojas nebuvo šiuo filmu patenkintas, bet Corneau jį įkalbinėjo beveik trisdešimt metų, kad leistų romaną ekranizuoti antrąkart.

Corneau „Antrasis kvėpavimas“ (LTV, šįvakar, 12 d. 23 val.) pasirodė 2007-aisiais ir taip pat sulaukė ir griežtos kritikos, ir tikrų liaupsių. Filmų vertinimas dažnai susijęs su išankstiniais lūkesčiais, jei filmas į juos neatsako, atrodo nevykęs. „Antrasis kvėpavimas“ nėra Melville'io perdirbinys ar sekimas juo, nors Naujosios bangos metras netiesiogiai dalyvauja filme. Iš Melville'io filmų mokėsi jauni Honkongo režisieriai (pirmiausia Johnas Woo), kurie per paskutinius dešimtmečius suformavo naują panašaus pobūdžio kino stilių. Vienas dažniausiai cituojamų jo elementų yra sulėtinta pagrindinio personažo - nusikaltėlio mirtis. Rytų kino poeziją naudojo ir Corneau, kurdamas savo nostalgišką filmą. Nostalgišką, nes „Antrajame kvėpavime“ sugrįžtama į 1958-uosius - didžiųjų permainų epochos pradžią. Corneau žavisi jos stiliumi, tad net gražioji Monica Belucci šiame filme yra a la Brigitte Bardot stilizuota blondinė Manuš. Ją myli garsus ir pavojingas gangsteris Gu, kuris pabėgo iš kalėjimo. Užspeistas policijos, jis sutinka įvykdyti apiplėšimą ir paskui pradėti naują gyvenimą su mylima moterimi užsienyje. Apiplėšimas pavyksta, bet draugų akyse Gu tampa išdaviku. Norėdamas apginti savo reputaciją, Gu žengia dar vieną žingsnį. Taip pradeda veikti nesustabdomas mirties mechanizmas. Į šią tragišką meilės istoriją Corneau pakvietė ir „didelio kalibro“ aktorius - Danielį Auteuil'ų, Michelį Blanc'ą ir Jacques'ą Dutronc'ą. Tikiuosi, kad nenuvils.

Jei po „Antrojo kvėpavimo“ bus sunku palikti Paryžių, užmeskite akį į Olivier Dahano „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ (LTV, 13 d. 21 val.). Filmuose apie menininkus dažnai piktnaudžiaujama sunkios jų vaikystės ir jaunystės vaizdais. Šis - ne išimtis. Bet, ko gero, žmonės to ir laukia iš filmų apie menininkus, nes kitaip sau negali paaiškinti, kodėl šie tokie nepanašūs į juos, sėdinčius salėje ir herojų ašaras užgeriančius gaiviaisiais gėrimais. Regis, režisierius rėmėsi vieno ištikimų didžiosios dainininkės draugų Bruno Coquatrixo pasakyta fraze, esą visas Piaf gyvenimas buvo jos kerštas už siaubingą jaunystę. Bet kad ir kokia žavi būtų Piaf vaidinanti Marion Cotillard, filmas - sunkiasvoris, stokoja originalesnių ir sudėtingesnių idėjų. Bet jį tikrai verta pasižiūrėti, nes rengiantis filmui buvo restauruoti Piaf įrašai. Jos dainos skamba taip, kaip tada, kai buvo dainuojamos, apvalytos nuo visų traškesių, braškesių ir kitokių laiko apnašų.

Dar vienas filmas apie menininkų gyvenimą, tik jau sovietinės stagnacijos metais - 1974-aisiais pasirodęs Almanto Grikevičiaus „Sadūto tūto“ (LTV, 13 d. 18.50). Pagal Vytauto Žalakevičiaus scenarijų sukurto filmo herojai yra du jaunystės draugai, kurių vienas - menininkas - išgyvena kūrybinę krizę. Kitas ištiesia jam pagalbos ranką - siūlo užsakymą apipavidalinti naują sanatoriją. Bet ir idiliškoje provincijoje dailininką pasiveja nesutaikomi prieštaravimai. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis, Eugenija Pleškytė ir Nijolė Lepeškaitė.

Roberto Bentono („Kramer prieš Kramerį“) 2007 m. filmas „Meilės šventė“ (LTV, 14 d. 23.15) - tai savotiška variacija Shakespeare'o „Vasarvidžio nakties sapno“ tema. Veiksmo vieta yra maža kavinukė kažkuriame Oregono valstijos mieste. Pagrindiniai herojai - rašytojas Haris (Morgan Freeman) ir jo stebimi meilės dramas išgyvenantys miesto gyventojai. Tarp jų yra ir senų, ir jaunų, vedusių ir meilužių, mielų ir atstumiančių, nes meilė juk nesirenka. Ir kartais būna pikta. Daugybė siužeto linijų subėga į vieną pasakojimą apie meilę, nuo kurios niekas negali pabėgti.

Tiesą sakant, aš žinau vieną būdą pabėgti. Tai - vestuvės. Britų režisierės Debbi Isitt „Konfeti“ (TV3, 14 d. 0.15) - paradokumentinį televizijos šou parodijuojanti komedija, kurios herojai - originaliausio vestuvių sumanymo konkurso dalyviai. Britų žurnalas, skirtas vestuvėms, pasižada įgyvendinti nugalėtojų sumanymą. Filmo herojai - trys konkurse dalyvaujančios poros. Režisierė, kurios sumanymas buvo įgyvendintas nuolat improvizuojant filmavimo aikštelėje, sako, kad ją įkvėpė sesers vestuvės: „Ji išleido krūvą pinigų ir visą laiką buvo apimta siaubingo streso. Iškilmių dieną kažko įsilašino į akis, kad jos blizgėtų, bet beveik apako, vakare jau nieko nematė. Kitą dieną, važiuodama į po vestuvinę kelionę Meksikon, ji turėjo pasiimti lazdą. Tai buvo taip poetiška, kad pagalvojau: „Dieve, jos stresas ištekėjo akių lašais.“ Nors tai buvo paprasta alerginė reakcija, ji mane paskatino mąstyti apie visą tą vestuvių pramonę. Pasirengimas ir ta pramonė net įdomesni už vedybas.“

Jūsų -

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.40 (916), 2010-11-12