Neabejoju, kad ir Jomaras, ir filmas išgydė režisieriaus depresiją. Prieš kelerius metus Berlyno kino festivalio „Panoramos“ programoje parodyta „Šiaurė“ sulaukė ne tik kritikų prizo bei žiūrovų entuziazmo, bet buvo apšaukta vaistais nuo depresijos. Iš tikrųjų, „Pasaka“ laiku pradėjo rodyti šį filmą. Lapkritis sukelia depresiją, o „Šiaurė“ turi akivaizdų terapinį poveikį. Jau vien tai, kad visą filmą gali nuoširdžiai juoktis, yra sveika, bet dar svarbiau, kad Rune Denstadas Langlo suteikia galimybę kiekvienam linkusiam į depresiją pasižiūrėti į save iš šalies, juk susitapatinti su Jomaru gali beveik kiekvienas. Žinoma, išskyrus pasipūtusius ir savimi patenkintus idiotus.

Tas Jomaras (Anders Baasmo Christiansen) yra trisdešimtmetis vyras, kadaise slidinėjimo čempionas, kuris dabar dirba slidinėjimo keltuvo operatoriumi. Suprantama, kad jis išgyvena ne patį geriausią savo gyvenimo periodą. Žlugusi karjera, psichiatrinė klinika, nelaiminga meilė. Sakysite, banalu, bet juk depresiją dažniausiai sukelia neišbrendama gyvenimo banalybė. Jomaras iš jos ir negali išbristi - kiauras dienas praleidžia ant sofos žiūrėdamas televiziją ir gurkšnodamas degtinę, negalėdamas pamiršti jį pametusios merginos. Bet vieną dieną Jomaras sužino, kad mergina turi vaiką, kurio tėvas greičiausiai yra jis. Jomaras sėda ant ledrogių ir su penkiais litrais degtinės iškeliauja į Šiaurę. Pas merginą ir savo vaiką, kurie gyvena už tūkstančio kilometrų. Taip prasideda kelio filmas, kuriame nėra tikrų kelių - tik sniego pusnys, užšalę ežerai, apsnigti kalnai. Bet, kaip ir pridera tikram kelio filmui, Jomarui teks sutikti įvairių žmonių, kurie pakeis jo požiūrį į gyvenimą. Istorija iš pirmo žvilgsnio ne pati juokingiausia, bet neatsimenu, kada taip nuoširdžiai kvatojau kino salėje.

Įdomiausia ir linksmiausia filme ne Jomaro evoliucija - ji kaip tik nuspėjama: jis atras gyvenimo prasmę.

Įdomiausi yra žmonės, kuriuos Jomaras sutinka bekraščiuose ledynuose, ir su jais patirtos gyvenimo pamokos. Tai vienišiai, keistuoliai, atsiskyrėliai, kurie, beje, apsėsti visai atpažįstamų ir mūsų geografinėse platumose minčių ir idėjų. Kad ir jaunas vaikinukas, kuris yra toks karštas homofobas, kad pradedi įtarti visai ką kita. Jomaro susitikimai su tais žmonėmis - tai atskiros žmogiškosios komedijos scenos. Jos kupinos absurdo, bet kartu ir akivaizdaus režisieriaus mokėjimo susitaikyti su žmonių silpnybėmis, suprasti jas ir dažniausiai pateisinti. Juk be tų keistenybių nebūtų ir depresijų, o be depresijos nebūtų poreikio nuo jos išsivaduoti - pakilti nuo sofos ir stačia galva nerti į kelionę. Suprantama, link Šiaurės ašigalio. „Šiaurės“ keistuoliai turi seną tradiciją ir skandinavų, ir pasauliniame kine, bet neabejoju, kad filmas pirmiausia patiks „Virtuvės istorijų“ (rež. Bent Hamer) ar brolių Kaurismäki gerbėjams. Nepaisant visų siužeto vingių, Langlo humoro jausmas išlieka subtilus, tad, bijau, bus įkandamas ne visiems lietuviškų televizijų, humoro ir anekdotų gerbėjams. Gaila, nes režisierius suteikia galimybę pagaliau subręsti ne tik Jomarui, bet ir kai kuriems žiūrovams.

Britų režisieriaus Michaelo Winterbotomo filmografija gali daug pasakyti apie paskutinių dešimtmečių kino madas. Debiutavęs klasikinio romano ekranizacija „Džudas“, Wintebottomas išgarsėjo 1997 m. sukurtu „Welcome to Sarajevo“ - vienu pirmųjų filmų apie Balkanų karo siaubus. Winterbottomas mėgsta šokiruoti. Jo „9 dainos“ (2006) ne vienoje šalyje laikytos pornografiniu filmu. Bet kartu jis ir pavyzdingas politiškai angažuotas režisierius, savo filmuose smerkęs ir karą Afganistane („Drąsi širdis“, 2007), ir Gvantanamo kalėjimą („Kelias į Gvantanamą“, 2006), ir globalizaciją („Šoko doktrina“, 2009). Filmas „Žudikas manyje“ („The Killer Inside Me“, JAV, 2010) iš pirmo žvilgsnio nedera prie Winterbottomo filmografijos. Tačiau kai žinai, koks dabar madingas neonoir stilius, supranti, kad ir Winterbottomas negalėjo atsispirti juodojo filmo žavesiui.

„Žudikas manyje“ - tai pavyzdingai tikslus, estetiškai nepriekaištingas, 6-ojo dešimtmečio dvasią atkuriantis trileris. Jis sukurtas pagal vieną skandalingiausių 1952 m. pasirodžiusių Jimo Thompsono romanų, kuris amžininkus šokiravo smurto ir seksualinės prievartos aprašymais. Winterbottomas juos perkelia į ekraną taip pat tiksliai, bet žiūrint filmą nuolat persekioja mintis, kad tai, kas svarbiausia, taip ir liko neparodyta ir nepasakyta.

Filmo herojus yra vieno vakarų Teksaso miestelio šerifo pavaduotojas Lu Fordas (jį vaidina jaunesnysis Beno Afflecko brolis Casey Affleckas). Affleckas vaidina itin patrauklų vyriškį, ir tai turi pabrėžti, matyt, infernalinį blogio žavesį, kuriam neįmanoma atsispirti. Bet tas iš pirmo žvilgsnio ramus ir savimi pasitikintis jaunuolis turi daug problemų su moterimis, jis nuolat meluoja ir slepia nuo aplinkinių savo agresiją. Kai miestelyje ir jo apylinkėse pagausėja žmogžudysčių, įtariamuoju tampa Lu.

Tik tai ne paslaptis žiūrovams - jie nuo pirmųjų filmo kadrų žino, kas yra Lu. Užtat Winterbottomas suteikia jiems galimybę stebėti daug smurto ir prievartos prieš moteris (Jessica Alba ir Kate Hudson) scenų. Mizoginams jos gal ir teikia malonumo, nes yra natūralistiškos, žiaurios, ilgos ir nufilmuotos iš labai arti. Bet iš tikrųjų jos nepakeliamai monotoniškos. Kaip suprantu, Winterbottomas norėjo atskleisti kiekvieno žmogaus viduje tūnantį blogį. Bet jam tai nepavyko, nes filmas pernelyg iliustratyvus, kad pakiltų iki gilesnių apibendrinimų ir psichologiškesnių įžvalgų, iš kur atsirado kad ir toks Lu, atskleistų jo poelgių motyvus. Žudikas gražuolis, daužantis moteris it bokso kriaušes, filme yra tik žudikas ir nieko daugiau. „Žudikas manyje“ yra tik filmas, pasakojantis istoriją apie žudiką sadistą, kuris tapo priklausomas nuo kitiems suteikto skausmo. Ir nieko daugiau.

„7 meno dienos“ Nr.40 (916), 2010-11-12