Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Profesoriai ir kulinarija


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Brangusis Džonai”
Mūsų televizijose profesoriai virsta klounais, bet kad klounai taptų profesoriais, deja, nepastebėjau.

Diskusijos rimtomis temomis net nacionalinėje televizijoje vis dažniau tampa „bėdų turgumis.Todėl kiekviena pastanga kilstelėti auditoriją aukščiau grindjuostės nusipelno dėmesio, o intelektualus ar kultūringas laidos vedėjas yra aukso vertės. Kitas klausimas, ar jis visada atsiduria savo vietoje. Toks klausimas man kilo pasižiūrėjus kelis dokumentinio kino vakarus, kuriuos veda naujas LTV veidas Bernardas Gailius.

 

Deja, geras sumanymas – rodyti aktualų dokumentinį kiną – vis labiau pradeda priminti sovietines „politinformacijas“: regis, nelabai įgudęs vedėjas pamiršta, kad filmas nėra jo ar jo pašnekovų protingų minčių iliustracija. Filmas yra autonomiškas kūrinys. Dokumentinis juo labiau. Tai įrodo ir įdomi, netikėtų posūkių kupina šios kino rūšies istorija. Skaitmeninių kino žaidimų laikais dokumentinis kinas išliko bene vienintelė erdvė, kurioje netikėtais rakursais skleidžiasi sudėtingiausios mūsų laikų problemos. Vienas esminių kino klausimų – santykis su tikrove – dabar taip pat akivaizdžiausias dokumentiniame kine. Bet panašus požiūris, regis, visai nepriimtinas laidos rengėjams. Šį pirmadienį prieš filmą apie Joną Paulių II buvo kalbama apie... Joną Paulių II. Atrodytų, savaime suprantama, kad filmas pateiks nuoseklų ir argumentuotą (taip pat ir vaizdais) jo portretą, tad kam dar apie tai kalbėti? Nebent jis būtų kontroversiškas, prieštaraujantis visuotinei nuomonei ir reikėtų pateikti antrosios pusės požiūrį. Tačiau pašnekovai su filmo kūrėjais nepolemizavo. Taip ir nesupratau, kokia viso to prasmė. Vis dėlto jei jau televizininkai mano, kad žiūrovai savarankiškai nieko nesupranta, tokie pokalbiai galėtų vykti po filmo, o ne prieš jį. Bijau, kad kitą pirmadienį (LTV, 7 d. 21.15), kai bus rodomas Stefano Panneno ir Elke’s Sasse filmas „Kur stovėjo Berlyno siena?“, taip pat teks klausyti paskaitėlės filmo tema, o ne profesionalaus jo pristatymo.

 

Nežinau, ar pradžiuginsiu Jus, mieli skaitytojai, bet šią savaitę galėsite atsipūsti. Filmai kartojami dešimtis kartų, bent jau „Elito kine“ (LTV, 9 d. 00.10) rodomą Marco Forsterio „Monstrų puotą“ pristatinėjau tikrai ne vieną ir ne du kartus. Žinoma, gražulių Lietuvoje priminti, kad žmones reikia vertinti ne pagal jų odos spalvą ar lytinę orientaciją ar kad mirties bausmė prieštarauja žmogiškumui ir Dievui, verta kuo dažniau. Talentingas šveicaras tai daro tikrai įtikinamai. Kitas klausimas, ar nors vienas tikrajam elitui priklausantis žmogus gali sau leisti prabangą naktį žiūrėti filmą, kai ryte reikia skubėti į darbą?

 

Kita vertus, po sunkių darbų kinas padeda atsipalaiduoti ir tai nėra taip blogai, kaip kad mano rimto kino gerbėjai. Kinas padeda susitaikyti su tikrove, kuri nuolat keičiasi ir tampa nenuspėjama. Tokiuose filmuose kaip Lasse’s Hallstömo „Brangusis Džonai“ ( TV3, 5 d. 22.30) viskas nuspėjama. Nuo tos akimirkos, kai specialiųjų dalinių karys Džonas (Channing Tatum) per atostogas gražiame paplūdimyje sutiks studentę idealistę Savaną (Amanda Seyfried), kai jaunuoliai įsimylės vienas kitą, kai išsiskirdami pažadės rašyti laiškus vienas kitam. Kai jam iškils grėsmė, o jai – abejonės. Kai jie suvoks, kad meilė nugalės visas kliūtis. Melodrama yra amžina, jai numirti neleis nei telenovelės, nei moteriški romanai, juolab kad „Brangusis Džonai“ sukurtas pagal ir Lietuvoje tarp damų populiaraus Nicholaso Sparkso kūrinėlį ir pirmąją rodymo savaitę JAV jis „nugalėjo“ net Jameso Camerono „Įsikūnijimą“.

 

Ne vienas šios savaitės filmas susijęs su Lotynų Amerika arba iš jos kilusiais kūrėjais. BTV (9 d. 22 val.) pakvies pakeliauti po šį žemyną ir pažvelgti į jį jauno studento, kuris netrukus taps revoliucionieriumi Che Guevara, akimis. Walterio Salleso 2004 m. filmas „Motociklininko dienoraštis“ atskleidžia, kaip kelionė po 6-ojo dešimtmečio Lotynų Ameriką tapo savotiška būsimojo revoliucionieriaus iniciacija, paskatino jį keisti pasaulį. Jaunuolį įtikinamai suvaidino netrukus pirmo ryškumo žvaigžde tapęs meksikietis Gabrielis Garcia Bernalis.

 

Iš Meksikos kilęs ir talentingas jaunosios kartos režisierius Alfonsas Cuarónas. Tarptautinį pripažinimą jam atnešė „Taip pat ir tavo mamą“, po jo pasipylė siūlymai kurti visame pasaulyje. Bijau, kad Charleso Dickenso „Didžiųjų lūkesčių“ ar vienos iš knygų apie Hario Poterio nuotykius ekranizacijos, tiksliau, bandymas filmuose nugalėti kultūrų skirtumus ne visada režisieriui išėjo į naudą. Tuo galėsite įsitikinti ir pasižiūrėję 2006 m. Cuaróno sukurtą antiutopiją „Žmonių vaikai“ (LNK, 6 d. 23.45), kurioje suvaidino Clive’as Owenas, Julianne Moore, Michaelas Caine’as. Ateities visuomenės nebegali daugintis, todėl nėščia moteris tampa labiausiai ieškomu pasaulio žmogumi. Ją būtina apsaugoti. Apie tai ir filmas. Venecijos kino festivalyje operatorius Emmanuelis Lubezkis buvo apdovanotas už techninį indėlį, jo rankose kino kamera tapo dar vienu filmo personažu – nervingu, smalsiu, priverčiančiu žiūrovą tapti „gyvai“ vykstančio reginio stebėtoju: Cuaronas norėjo, kad didžioji filmo dalis būtų filmuojama planais epizodais, bet didelį įspūdį palieka ir 2027-ųjų Londonas.

 

Dabar kiekviena televizija mus moko gaminti ir lavinti savo kulinarinius sugebėjimus. Turiu pripažinti, kad kartais tos laidos prajuokina labiau už bet kokį humoro šou, gal todėl jos tokios populiarios? Todėl ir 2000 m. pasirodžiusi iš Venesuelos kilusios Finos Torres „Topinė moteris“ (TV3, 5 d. 00.40), nepaisant vėlaus laiko, turėtų sudominti ne vieną. Juolab kad pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Penelope Cruz. Šioje komedijoje ji vaidina Izabelę, apdovanotą neįtikėtinais kulinariniais talentais. Iš pradžių jie suveda Izabelę su tikru mačo Toninjo, bet jis ne tik kad nėra ištikimas, bet ir bando kontroliuoti kiekvieną moters žingsnį. Lieka tik bėgti. Atsidūrusi San Franciske Izabelė tampa kulinarinio televizijos šou vedėja, bet tai dar ne pasakos pabaiga.

 

Filmo režisierė Fina Torres sakė: „Kai atsiduriate kitoje kultūroje, suvokiate, kad toji realybė yra kur kas sudėtingesnė, nei įsivaizdavote, ir kad egzistuoja daugybė požiūrių. Tai jus keičia, protas atsiveria, jūs bręstate. Bet kultūrų skirtumai visada yra kino humoro šaltinis.“

 

Kultūrų skirtumas yra ir Miros Nair 2006 m. filmo „Bendravardis“ (TV3, 6 d. 23.10) tema. Jo herojų Ašoko ir Ašimos vedybos buvo sutartos iš anksto. Po vestuvių jie paliko Kalkutą ir išvyko į Niujorką. Beveik nepažįstami, jie atsidūrė svetimame mieste. Bandė pritapti ir prie miesto, ir prie vienas kito. Kai Ašima pagimdė sūnų, Ašokas jį pavadino rusų rašytojo Gogolio vardu. Pirmosios kartos amerikietis Gogolis turi surasti savo tapatybę tarp bengališkų šaknų ir amerikietiškos pilietybės. Kiekviena situacija provokuoja kultūrų šoką, bet jaunuolis suranda išeitį, peržengdamas tai, kas skiria, ir priimdamas tai, kas jungia. Pasirinkusi ekranizuoti Pulitzerio laureato Jhumpos Lahiri romaną, režisierė prisipažino, kad papasakota istorija atspindėjo ir jos asmenišką patirtį.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis


„7 meno dienos“ Nr.39 (961), 2011-11-04

Versija spausdinimui

Komentarai

cbnROtjiPiOv, 2012-07-16 23:09

Pudemos trocar riateecs ,pois aqui tambem gostamos de receber amigos e familia para petiscos e convivio ,ainda nao tive o prazer de provar as tuas iguarias ainda estou na tua lista de espera certamente bjocas

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti