Tiesa, prie dviejų iš jų atsiradimo Lietuva neprisidėjo finansiškai: „Barzakh“ prodiusavo suomiai, „Raminą“ – latviai. Tačiau sutikite, pamatyti lietuvių autorių dokumentinį filmą ne kino festivalio programoje pasitaiko retai. Ar situacija iš tikrųjų keičiasi į gera, kaip bus toliau? Todėl ir pasiryžau užduoti kelis nepatogius klausimus.

Visi trys filmai jau sulaukė palankių vertinimų, o Berlinalės „Panoramos“ programą šiemet atidaręs „Barzakh“ – ir ne vieno tarptautinio prizo, jie rodomi svarbiuose festivaliuose. Vienintelis, kuriam nekilo pretenzijų dėl profesionalumo, – „Raminas“. Stonys virtuoziškai suliejo seno gruzinų imtynininko gyvenimo istoriją, jo vienatvę ir filosofinę parabolę, išvengdamas ir akivaizdžių „siūlių“, ir perdėto sentimentalumo. Stonio dokumentinis kinas keičiasi, bet režisierius nuosekliai skverbiasi gilyn už matomos, kitų dažniausiai tik fiksuojamos tikrovės.

Debiutanto Manto Kvedaravičiaus profesionalumo stoką užgožia jaudinanti tema ir sugebėjimas prasismelkti ten, kur profesionaliam kinematografininkui patekti būtų sunku.

Trejus metus tyrinėjęs Čečėnijos dingusiųjų be žinios problemas, antropologas Kvedaravičius filme atsiskleidė visai ne kaip mokslininkas, o kaip jautrus stebėtojas, sugebantis perteikti savo ir filmo personažų išgyvenimus sukrečiančiais ir poetiškais vaizdais. Iš asmeninės patirties gimęs „Barzakh“ – unikalus dokumentas, bet bijau, kad antrą kartą to nepavyks pakartoti, kad ir kokią temą rinktųsi režisierius. Kine panašiai kaip ir literatūroje – debiutas gali nustebinti originalumu ir naujumu, antras kūrinys jau pareikalaus ir amato.

Panašiai, manau, atsitiko Mindaugui Survilai, nors antrąjį savo filmą „Stebuklų laukas“ jis taip pat filmavo ne vienus metus. Būtent tai ir nustebino labiausiai, nes filmas dvelkia socialumo imitacija: filmo pabaigoje apie „Stebuklų lauko“ herojus – benamius iš Kariotiškių šiukšlyno – nesužinojau nieko daugiau nei pradžioje. Toks įspūdis, kad tie režisierių arčiau prisileidę žmonės iš tikrųjų jo ir nedomina, antraip jis būtų pabandęs su jais pasikalbėti, paklausinėti, kas atsitiko. Užuot tai daręs, Survila ilgesingai stebi graudžias savo herojų šventes, jų buitį, asmenines peripetijas, panašiai kaip tai daro Budos miško gyventojų filme išjuokti bulvarinių leidinių žurnalistai. Tarsi Survila bijotų atverti jų vidų, nes ir pats abejoja, ar ten kažkas yra.

Per du transformacijos dešimtmečius posovietinėje erdvėje sukurta šimtai dokumentinių filmų apie benamius, šiukšlynų gyventojus, atstumtuosius. Matyt, todėl, kad jie tapo ryškiausiais pasikeitusios tikrovės ženklais. Regis, parodyta, „aprašyta“ viskas, atsirado naujos dokumentinio kino klišės. Atėjo laikas pažvelgti giliau. Todėl iš „Stebuklų lauko“ tikėjausi daugiau nei tik akivaizdžios autoriaus užuojautos.

Bet čia, ko gero, ir glūdi didžiausia mūsų dokumentinio kino problema – požiūris į tikrovę. Deja, jis dažniausiai paviršutiniškas. Jūratė Samulionytė filme „Šanchai Banzai“ tiesiog pasišaipė iš degradavusių Šnipiškių gyventojų. Pasišaipė ne piktai, o švelniai, bet nesugebėjo paslėpti savo požiūrio į herojų tikrovę, kuri jai atrodo gana egzotiška, ir konstatavo situaciją, kad tokių žmonių ir tokių vietų Vilniuje yra. Tomas Bručas asmeniška patirtimi grįstuose „Čeburekų pardavėjuose“ pabandė pasiaiškinti specifišką buvusių bendradarbių situaciją bei kurortinės atmosferos suformuotą jų požiūrį į gyvenimą, bet režisieriui pristigo ir profesionalumo, ir gebėjimo formuluoti mintį vaizdais, ir minčių apskritai, tad filmas nuslydo dar vienu egzotiškai ir komiškai atspindėtu paviršiumi.

Apskritai lietuvių dokumentinio kino kūrėjų jausmai nuolat svyruoja tarp humoro, sentimentalumo ir paradiškumo. Pastaraisiais metais sukurtas ne vienas senų ir naujų laikų veikėjo, kūrėjo portretas tik pabrėžia lietuvių dokumentikos inerciją – žiupsnelis poetiškų vaizdų, pokalbių fragmentai, kuriuose trumpam užsimenama apie skaudžius dalykus, apibrėžiami nuopelnai ir pasiekimai. Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės (Agnės Marcinkevičiūtės „Šokis dykumoje“), Prezidentės Dalios Grybauskaitės (Donato Ulvydo „Prezidentės portretas“), dirigento Sauliaus Sondeckio (Aloyzo Jančoro „Mocarto obuoliai“) kino portretai labiau primena gyvenimo būdą ir stilių propaguojančias televizijos laidas. Žodžių daug, esmės vis dėlto trūksta. Žmogus savaime jų autoriams atrodo neįdomus, gilesnių atsivėrimų „ne į temą“ net nesiekiama, nors, regis, istorinio fono galima tik pavydėti – kada paskutinįkart taip ryškiai keitėsi lietuvių visuomenė?

Todėl kyla dar vienas klausimas. Ką rodytume, jei reikėtų surinkti filmų programą, atskleidžiančią, kaip per pastaruosius dvidešimt metų pasikeitė Lietuva ir lietuviai? Pateikiančią svarbiausias jiems iškilusias problemas? Apibūdinančią jų santykį su praeitimi ir parodančią, ar požiūris į praeitį keitėsi? Tikrai ne įvairiems jubiliejams televizijų pagamintus dokumentinius filmus, kuriems geriausiai tinka neseniai rusų kritikų nukaltas žodelis „serucha“ („pilkybė“?).

Trauminės patirties vaizdai mūsų kine, žinoma, egzistuoja – ji iškyla Šarūno Barto, Audriaus Stonio, Arūno Matelio, Julijos ir Rimanto Gruodžių filmuose. Bet ar nepasigesime to kasdienio gyvenimo fiksavimo, iš kurio, pasak kinotyrininkės Zaros Abdulajevos, mūsų dienų mene ir išauga šiuolaikinio gyvenimo tragedija? Gerai, kad ją sugeba atskleisti Audrius Stonys ar Mantas Kvedaravičius. Bet gal jų filmų neužtenka, kad susimąstytume, kur atsidūrėme ir kas esame?

„7 meno dienos“ Nr.39 (961), 2011-11-04