Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Aukso amžius


Domanto Vildžiūno filmas „Tikras Garsas Valstybės Atgimimo 1989-1993“


Skirmantas Valiulis

Share |
„Tikras Garsas Valstybės Atgimimo 1989-1993“

Lietuva tebelaukia ekonominio aukso amžiaus. Žmonėms jau įkalta į galvas, kad ir kapitalizme būna visaip. Kas netingi galvoti, gali pasiskaityti „Vagos“ išleistą Karlo Marxo „Kapitalą“. Ankstesnį leidimą daug kas sudegino, nes tada buvo dvasinio sujudimo aukso amžius ir atrodė, kad Marxo šmėkla niekada daugiau nebeklajos po Europą. Staliną laidojom kartu su Ribbentropu. Sniečkaus paminklinę lentą išlupom. Daugiausia plojimų sulaukė sovietinio herbo sudaužymas prie Seimo, kuris tada dar vadinosi Aukščiausiąja Taryba. Į valdžią žygiavo nauji žmonės - Vytautas Landsbergis, Kazimiera Prunskienė, Romualdas Ozolas... Balsas iš minios: „Valio, auksiniai žmonės eina!“

Tačiau Domanto Vildžiūno filmas „Tikras Garsas Valstybės Atgimimo 1989-1993“ - ne tik apie auksinių „Sąjūdžio“ laikų politikus ir politiką. Jis apskritai apie aną metą, kai buvo sujudę tūkstančiai žmonių ir žodžiai „laisvė“ ir „nepriklausomybė“ kėlėsi it feniksas iš pelenų. Jau dvidešimt metų nuo anų dienų, ir režisieriui reikia apsispręsti, ką pasakoti dvidešimtmečiams, o ką tiems, kuriems vakarykščiai patriotai pastriukino pensijas.


Aiškiai matyti, kad režisierius žino, kaip savo „aukso amžių“ vaizdavo kine Luisas Bu¹uelis ar Jonas Mekas. Jis irgi pristato filmą: „Siužeto nebus“. Tiksliau, nėra naratyvo ir jokio aiškinamojo teksto. Siūloma įsiklausyti į garsus ir net užuosti laiko kvapą. Siužetas pinamas iš detalių - trumpų ir gerokai pailgintų akimirksnių. Kartais atrodo, kad įmontuotas ir 25-asis kadras - blykstelėjo ir tik po kurio laiko prisimeni, ką skelbė Landsbergis ar Terleckas. Ypač jei esi juos matęs anuomet iš arti. Nemačiusiam - vaizdo ir garso mįslė. Manyčiau, įdomi, nes nežinai, ko sulauksi kitame kadre. Net dramatiškiausi įvykiai - Sausio 13-oji - yra išcentruoti, išskaidyti dalimis nesilaikant nuoseklios įvykių sekos. Galėtų būti ir dar sudėtingesnių artimų ir tolimų montažinių jungčių, bet pirmam kartui užtenka - keturiasdešimt minučių žiūri vienu atokvėpiu. Ar pavyks išlaikyti kvapą penkiolikoje serijų, kaip planuoja D. Vildžiūnas? Rizikinga, bet J. Meko ilgųjų filmų pavyzdys turėtų skatinti nenuleisti rankų. Kita vertus, norėtųsi, kad Sąjūdžio laikus suprastų ir išgyventų net mokinukai, kuriems sunku įsivaizduoti, kaip mes iš vienos Europos pusės ėjome į kitą.


Dabar madinga suvaidinti dokumentiką. Bet ne kiekvienas sugeba taip, kaip režisierius Peteris Watkinsas, labai aktualiai atkūręs Paryžiaus komunos laikus. Dar daugiau rizikos su vaidybiniu filmu. Prisimename, kas išėjo iš „Piloto“. Galima ir tiesiog sumontuoti senas kronikas, įvykis po įvykio. D. Vildžiūnas sakosi turįs kalnus prifilmuotos medžiagos. O kur dar kitų videoarchyvai, dabar irgi madingi dokumentikoje? Oficialiosiose kronikose mažai ką nežinoma ir berasime. Anuomet sukurti dokumentiniai filmai nuolat rodomi LTV. Lieka dar mažai išmėginti multimedijiniai projektai. Arba paprasčiausiai galima sukeisti vaizdą su garsu. Juk išgyvenome dainuojančią revoliuciją... Dar ir dabar ja tebealsuojame. Pensininkų mitinge prie senųjų Sporto rūmų išgirdau ir „Mažam kambarėly ugnelę kuriu“, ir „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, bet jau su kitokiu, piktu, satyrišku atspalviu. Skaudi parodija, bet atitinka laiko socialinį „teisingumą“. O kaip laiką koreguoja D. Vildžiūnas? Tinkamai parinkdamas vaizdą ir garsą. Visi buvome anuomet pašėlę, kai kurie ir nuovoką praradę, kaip šokanti gatvės moteris, įsiveržusi tarp „Trimito“ šokėjų, ar keistais vingiais šuoliuojantis orkestro vadovas. Turime retą progą pasijuokti patys iš savęs. Gaila, kad Šarūnas Sauka nuogus nutapė tik buvusius politinius veikėjus. D. Vildžiūno filmas apnuogina mūsų kvaitulį ir tikėjimą, kad viskas baigsis taikiai, kino priemonėmis. Ironija - labai svarbus ir smagus jo filmo bruožas. Visi buvome įstrigę ir tebesame nepriklausomybės atkūrimo skaudulių ir linksmybių vaikai. V. Landsbergis ne tik laukia prie telefono, ką pasakys JAV prezidentas George'as Bushas, bet ir pats įsirašinėja į magnetofoną kiekvieną žodį. Nepasitikėjo videooperatoriais? Kažkoks žmogelis demagogiškai šaukia iki dantų apsiginklavusiems sovietiniams kariams, kad Kremliaus biurokratai pasiuntę juos mušti Lietuvos komunistų. Bet gal tada tai ir nebuvo demagogija, o tik mėginimas kalbėtis su tais, kurie nelabai suprato, kas čia darosi ir kas apskritai vyksta griūvančioje imperijoje? Labai įdomu stebėti veidus tų, kurie nieko nekalba. Minios veidus. Jie irgi yra istorija, su pavardėm ar be pavardžių. Kaip ir savanoris civiliniu kostiumu, laikantis rankoj šautuvėlį. Jaudina pats procesas, kaip žmogus įveikia baimę. Tą patį pastebėjau ir Izraelyje, kur baimė įveikiama nuolatiniu budrumu ir per XX a. katastrofas įgyta skaudžia išmintimi - turi būti visada pasiruošęs ginti tėvynę ir savo šeimą. Lietuviška mįslė: kas buvo svarstoma ir daroma valdžios koridoriuose ir ką veikė tie, kurie nesirodė gatvėse ir aikštėse? Aleksandras Macijauskas yra užfiksavęs kiaulės skerdimą kaime Sausio 13-osios naktį. D. Vildžiūnas primena, kad rytą po tragiškos nakties prie santuokų rūmų rinkosi vestuvininkai. Kas anuo metu buvo parduotuvių vitrinose, neužfiksavo nei fotografai, nei videokameros. Filme matome tik prie vitrinos grojantį muzikantą. Ypač gražus studentų orkestrėlis gatvėje, lyg kokiame italų pokariniame filme ar net Federico Fellini „Amarcord“. Tada gatvė iš tiesų daug dainavo. Visaip - keletas traukia sovietinį himną prie Lenino paminklo. „Jedinstvennikas“ prie to paties paminklo mėgina užtraukti lenkiškai. Nuvirsta Leninas ir seni laikai. „Lietuva, Tėvyne mūsų“ skambėjo nuoširdžiai. Daug dūdų orkestrų, nes pagal tuometines tradicijas jie visada turėjo būti priekyje. Beveik muzikinis filmas, kurį užbaigia žodžiai apie auksinius žmones. Evaldas Jansas savo naujame filme „Garso takelis“ klausė: kas gi yra garsas kine? D. Vildžiūnas atsakė - kartais graudžios, kartais juokingos laiko nuotrupos mūsų atmintyje.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.2 (878), 2010-01-15

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti