Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Pasimatymas su prancūzų kinu


Trumpas vadovas po „Žiemos ekranus“


Kora Ročkienė

Share |
„Hadevičė“
Po savaitės Vilniuje prasidės tradicinis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Laukia susitikimai su žinomais kūrėjais, aktoriais ir su prancūzų kino viltimis.

Šiemet „Žiemos ekranai“ pristatys ne tik solidžią naujų filmų programą, bet ir vieno didžiųjų XX a. kino kūrėjų Alaino Resnais retrospektyvą. Apie ją - kitą savaitę. Šiame numeryje pristatome trumpą vadovą po pagrindinę „Žiemos ekranų“ programą. Festivalis vyks Vilniuje: sausio 22-24 d. „Forum Cinemas Vingis“, sausio 22-28 d. kino teatre „Pasaka“, sausio 25-31 d. „Skalvijos“ kino centre; Kaune: sausio 29- 31 d. „Forum Cinemas Kaune“; Panevėžyje: vasario 3-7 d. kino teatre „Garsas“, Klaipėdoje: sausio 26-29 d. Dailės parodų rūmuose, vasario 5-7 d. kino centre „Cinamon“.

 

Prancūzų kino tradicijų gerbėjams


Paryžiaus stogai“ („Les toits de Paris“, 2007)


Apie ką. Apie šiuolaikinio Paryžiaus palėpių gyventojus. Čia gyvenimas nėra toks jau ir malonus, ypač jei esi nejaunas ir neturtingas. Filmo herojai - gėlių pardavėja, užsienietis menininkas ir du senukai Marselis ir Amaras. Jie mėgsta leisti laiką kartu. Baseine Marselis sutinka širdies draugę Terezę. Ji išnyksta lyg vizija ir Marselis lieka vienas su savo neišsipildžiusiomis svajonėmis.


Kodėl. Po Paryžiaus stogais jau skamba kitos dainos. Filmą apie gyvenimo po stogais trapumą bei grožį sukūrė Prancūzijoje gyvenantis Irako kurdas - scenaristas ir režisierius Hineras Saleemas. Jo požiūris į Vakarų pasaulį išryškina netikėtus mūsų civilizacijos aspektus, bet kartu jis ir poetiškas, kupinas humoro. Išrišti tradicines melodramatiškas situacijas režisierius mokėsi iš Jacques'o Tati ir Otaro Joselianio. Žavesio filmui suteikia pagrindinius vaidmenis sukūrę didis aktorius Michelis Piccoli, Maurice Benichou ir Mylene Demongeot.


Duoki man ranką“ („Donne-moi la main“, 2008)


Apie ką. Apie aštuoniolikmečius brolius dvynius Antuaną ir Kventiną, kurie nusprendžia prieš tėvo valią vykti pėstute į Ispaniją, į savo motinos laidotuves. Motiną jie pažinojo menkai. Kelionė tampa savotiška suaugusio gyvenimo iniciacija ir išryškina abiejų vaikinų skirtumus. Pasak režisieriaus, kelias yra geriausias būdas patikrinti personažo jausmus. Kartu režisierius norėjo atiduoti pagarbos duoklę 7-ojo dešimtmečio amerikiečių kelio filmams.


Kodėl. Šis filmas - režisieriaus Pascalio-Alexo Vincent'o pilnametražis debiutas, tačiau jis nėra naujokas kine. Animacinių trumpametražių filmų kūrėjas Vincent'as ir šį filmą pradėjo animacine įžangą, pabrėžiančią pagrindinę - dvynių temą. Lietuvių kinas taip pat mėgsta dvynius, pakanka prisiminti kad ir „Jausmus“ ar „Vyrų vasarą“.


Vila „Amalija“ („Villa Amalia“, 2008)


Apie ką. Nuostabus moters portretas.Vieną naktį pianistė Ana pamato, kaip jos vyras Tomas bučiuoja kitą moterį. Tai - paskutinis lašas, perpildęs taurę. Moteris nusprendžia palikti ne tik Tomą, bet ir visą savo ankstesnį gyvenimą. Ji neatsisako tik muzikos. Ana vyksta į salą, vilą „Amalija“. Čia ji atsivers šviesai, erdvei, tylai ir laisvei. Čia Ana sugrįš prie savo šaknų ir tikrojo likimo, čia ji pajus gyvenimo geismą.


Kodėl. Pagrindinį vaidmenį šiame Benoit Jacquot filme sukūrusi Isabelle Huppert pasiekia savo meistriškumo aukštumas.


Ežys“ („Le Hérisson“, 2009)


Apie ką. Filmas apie netikėta susitikimą, sukurtas pagal netrukus ir lietuviškai pasirodysiančią Muriel Barbery knygą „Ežio elegancija“. Susitikimo dalyviai - protinga ir pastabi vienuolikmetė Paloma, diskretiška ir vieniša namo prižiūrėtoja Renė, praminta Ežiu, ir naujas gyventojas japonas Kakuro Ozu. Paloma įtaria, kad Renė nėra tokia paprasta, kaip atrodo. Mergaitė seka namų prižiūrėtoją, ji pasitelkia net videokamerą. Jai pritaria, regis, ir japonas, kuriam atsikrausčius viskas staiga ima keistis.


Kodėl. Režisierė Mona Achache išnaudoja subjektyvios kameros galimybes, išlikdama ištikima romano formai (romanas - tai personažų dienoraščiai) ir sugeba paversti pasakojimą sudėtingesniu ir subtilesniu, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bet pirmuoju smuiku, be abejo, puikiai griežia aktorė Josiane Balasko.


Laukiantiems šedevrų


Hadevičė“ („Hadewijch“, 2009)


Apie ką. Šokiruota egzaltuotos naujokės Hadevičės elgesio, vienuolyno vyresnioji išmeta ją už durų. Hadevičė atvirsta jauna paryžiete ir diplomato dukra Selina. Ji grįžta namo ir bando kitaip perteikti savo aistrą Dievui. Filmas apie Selinos įtūžį, meilę, susitikimą su Jasinu ir Nasiru, būseną tarp palaimos ir beprotybės, pavojingus kelius į tikėjimą.


Kodėl. Režisierius Bruno Dumont'as užima ypatingą vietą šiuolaikiniame prancūzų kine. Jo filosofiniai filmai apie blogį ir prievartą žmogaus viduje („Jėzaus gyvenimas“, „Žmogiškumas“, „Flandrija“) šokiruoja, sukelia diskusijas, atstumia ir kartu traukia savo natūralizmu, tariamu formos paprastumu. Dumont'as nenori patikti. Jo filmų ritmas lėtas, personažai - dažniausiai nepatrauklūs ir įtartini, juos vaidina neprofesionalūs aktoriai, bet forma - neįtikėtinai skaidri, nes režisieriui būdingas beveik neorealistinis tikėjimas realybe. Naujausio ir, pasak kritikų, svarbaus ne tik režisieriui, bet ir visam prancūzų kinui, filmo tema - mistinis transas, žanras - žiauri pasaka. Iš jo sklinda grožis ir gyvenimo džiaugsmas, kuris nušvietė ir XIII. a. mistikės ir poetės Hadevičės Antverpenietės tekstus. Kartojasi ir nuolat Dumont'o formuluojamas klausimas, ar filosofinė mintis gali tapti filmo materija. Filmas apdovanotas Toronto kino festivalio kino kritikų (FIPRESCI) prizu.


Piktžolės“ („Les herbes folles“, 2009)


Apie ką. Pagal Christiano Gailly romaną „Įvykis“. Filmas apie „geismą geisti“, apie absurdiško pasaulio žavesį, apie žmones, kurie, kaip ant akmens ar asfalto dygstančios piktžolės, apdovanoti savybe išlikti savimi pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Margarita negalėjo numanyti, kad išeinant iš parduotuvės jai pavogs piniginę. Žoržas nežinojo, kad parke pakels vagies numestą piniginę. Tačiau Margarita linkusi tikėti, kad atsitiktinumų nebūna. Ji nori susipažinti su Žoržu, bet šis apie tai nieko nenori žinoti. Ar šie žmonės susitiks?


Kodėl. Šis 87-erių metų, bet vis dar kino formomis nuolat eksperimentuojančio Alaino Resnais filmas - jaudinanti laisvės, fantazijos ir aukščiausios prabos profesionalumo pamoka. Kaip ir kaskart, Resnais įrodo, kad kinui pavaldu viskas, kad jis gali perteikti kiekvieną mintį, jausmą, sielos virpesį. Režisierius dar kartą patvirtino, kad kurti kiną jam yra didis malonumas. Stebėti Resnais pasiūlytą siurrealistišką žodžių ir vaizdų, muzikos ir balsų, spalvų ir šviesos žaidimą - taip pat. Puikūs mėgstamų Resnais aktorių Sabine Azema ir André Dussollier vaidmenys. Pernai Kanų konkursinėje programoje parodytas filmas buvo apdovanotas Ypatinguoju prizu. Juo buvo įvertinta ir visa Resnais kūryba. Tačiau tai - ne mandagumo gestas. Kai filmas pasirodė ekranuose, jis sulaukė itin gerų recenzijų. Tokiomis, ko gero, negali pasigirti nė vienas paskutinių metų prancūzų filmas.


Serafina“ („Séraphine“, 2008)


Apie ką. Biografinis filmas. 1913 m. vokiečių meno kolekcionierius ir pirklys Wilhelmas Uhde (Ulrich Tukur), pirmasis Picasso darbų pirkėjas, atradęs primityvistą Rousseau, nori pailsėti nuo Paryžiaus gyvenimo mažame Pikardijos miestelyje. Tvarkyti namus jis pasamdo 48 metų tarnaitę Serafiną (Yolande Moreau). Netrukus pas vieną vietos gyventoją kolekcionierius pamato įdomų paveikslą. Dar labiau jis nustemba sužinojęs, kad paveikslą nutapė jo tarnaitė. Tarp avangardinio meno vertintojo ir tarnaitės ima megztis netikėtas ryšys. Vokietis yra kitoks - jis svetimšalis ir homoseksualus. Bet Serafina jį nori apsaugoti nuo gyvenimo dramų. Uhde surengta paroda prisidėjo prie Seraphine'os Louis (1864-1942) tapybos pripažinimo.


Kodėl. Pernai Prancūzų kino akademijos apdovanojimų „Cezarių“ ceremonijoje triumfavęs Martino Provost filmas (7 „Cezariai“, tarp jų už geriausią filmą ir moters vaidmenį) - tai kūrinys, kuriuo reikia mėgautis neskubant. Jis išvengia visų tų spąstų, į kuriuos dažniausiai patenka naivių, „Dievo apdovanotų“ bepročių menininkų biografijos. Provost pasakojimas paprastas, režisierius nesistengia interpretuoti nei filme rodomų įvykių, nei Serafinos paveikslų. Tačiau „Serafina“ formuluoja svarbų ir nuolat aktualų klausimą: iš kur atsiranda talentas.


Norintiems pasijuokti

 

Parko suoliukai“ („Bancs publics (Versailles rive droite)“, 2008)


Apie ką. Ką darytumėt, jei vieną rytą pro savo įstaigos langą pamatytumėt plakatą, ant kurio užrašyta „Vienišas vyras“? Kas tai - pokštas, širdies šauksmas ar pagalbos prašymas? Filmo herojė Liusi ir jos draugės nusprendžia išsiaiškinti. Veiksmų planą jos aptaria parke, kur renkasi įsimylėjėliai, vienišiai ir apskritai paryžiečiai.


Kodėl. Režisierius Bruno Podalydês ištikimas burlesko tradicijai ir šiame filme balansuoja tarp situacijų ir papročių komedijos. Bet tai ir savotiškas sociologinis prancūzų kasdienybės, vienatvės, žmonių tarpusavio ryšių tyrimas. Poetiškame, kupiname humoro ir švelnumo filme vaidina daug prancūzų kino žvaigždžių - Catherine Deneuve, Josiane Balasko, Pierre Arditi, Mathieu Amalric, Julie Depardieu, Michelis Londsdale'as, Emmanuelle Devos, Chiara Mastroianni ir t.t. Paprastas ir kartu išmintingas filmas gali patikti labai skirtingoms žiūrovų kategorijoms.


Pamalonink mane“ („Fais-moi plaisir“, 2009)


Apie ką. Žinoma, apie meilę. Ariana yra įsitikinusi, kad jos draugas Žanas-Žakas išsigalvojo kitą moterį, bet jo pasakojimai gadina poros santykius. Moteris mano, kad geriausias būdas išlaisvinti draugą nuo ją žeidžiančių fantazijų būtų Žano-Žako meilės nuotykis su nepažįstamąja. Tačiau naivus vaikinas net neįtaria, kad ši yra Prancūzijos prezidento dukra...


Kodėl. Pasak režisieriaus Emmanuelio Mouret, filmo veiksmas apima 24 valandas, per kurias vyras turi tris galimybes su trimis skirtingomis moterimis patirti malonių išgyvenimų, bet kiekvienąkart jam tai išslysta iš rankų.


Visuomeniškai angažuotiems ir politiškai korektiškiems


Prancūzė“ („Franšaise“, 2008)


Apie ką. Apie savęs ir tapatybės paieškas. Apie išeivių iš Maroko dukterį Sofiją, kurios laiminga vaikystė prabėgo Prancūzijos provincijoje. Bet jos tėvas ilgisi gimtinės, ir šeima grįžta į ūkį Maroke. Čia nuostabi gamta, geras oras, nauji draugai, bet mergaitė svajoja sulaukti aštuoniolikos, išlaikyti mokyklos baigimo egzaminus ir grįžti į Prancūziją. Vis dėlto gyvenimas visada linkęs griauti net pačius didžiausius planus...


Kodėl. Autobiografiškas Souad El Bouhati filmas - puiki tolerantiškumo pamoka. Tai pasakojimas ne apie gerą ir blogą, o apie skirtingą gyvenimo būdą ir požiūrį į moters likimą. Realistinis, jautrus, universalios ištarmės filmas išvengė klišių bei stereotipų.


Rojus vakaruose“ („Eden ã l'ouest“, 2008)


Apie ką. Apie emigrantą Eliją, kuris primena šiuolaikinį Odisėją. Elijo kelionė prasideda Egėjo jūroje. Jis ieško geresnio gyvenimo ir vietos po saule Vakaruose. Elijas sutinka šiuolaikines pabaisas bei patiria naujųjų laikų mitus. Netikėtai sutikto mago pakviestas į Paryžių, Elijas išsirengia į dar vieną kelionę. Gal Paryžiuje iš tikrųjų pildosi visos svajonės?


Kodėl. Režisierius Costa-Gavrasas - vienas ryškiausių 7-ojo dešimtmečio politinio kino kūrėjų. 1956 m. emigravęs iš Graikijos, jis primena savo filmo herojų, bet filmas nėra autobiografinis. Pernai Berlyno kino festivalį uždaręs „Rojus vakaruose“ - parabolė apie žmones, kurie bet kokiomis sąlygomis bando išsaugoti savo orumą. Įsimintinas italų aktoriaus Riccardo Scamarcio vaidmuo - vienas pernykščių siurprizų.


Diena, kai Dievas išvyko“ („Le jour oú Dieu est parti en voyage“, 2008)


Apie ką. Tikrais faktais grįstas pasakojimas apie Ruandos genocido pradžią. Veiksmas perkelia į 1994-ųjų balandį, kai vakariečiai paliko šalį. Prieš išvykdama belgų šeima paslėpė auklę Žakliną, tikėdamiesi, kad jai pavyks išvengti žudynių. Nors ir bijodama, moteris palieka slėptuvę ir ieško savo vaikų. Bet ji randa tik lavonus. Persekiojama kaip žvėris, moteris slepiasi miške...


Kodėl. Režisieriaus ir operatoriaus Philippe'o Van Leeuwo filmas padeda išsaugoti atmintį apie genocidą. Režisierius bando atsakyti į jį visada jaudinusį klausimą, kodėl liudininkai lieka pasyvūs. „Diena, kai Dievas išvyko“ 2009 m. apdovanota San Sebastiano kino festivalio prizu už geriausią pirmąjį filmą bei kitų festivalių prizais. Van Leeuwas (g. 1954 m.) yra Sveno Nykwisto ir Conrado Hallo mokinys, jis nufilmavo ne vieną dokumentinį filmą ir visada pasisako už socialiai ir politiškai angažuotą kiną.


Parengė

Kora Ročkienė


*  *  *



„7 meno dienos“ Nr.2 (878), 2010-01-15

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

EqHxGCdvwa, 2011-06-23 16:03

I wanted to spend a mutine to thank you for this.

kertukas, 2010-01-31 20:57

Melas, kad EŽYS nevykęs filmas. Ir tikėk anonimais...

nerekomenduociau, 2010-01-16 22:16

filmo „Ežys“ („Le Hérisson“, 2009) - nerekomenduociau ziureti. "plokscias" iki koktumo. Dar neisejus is sales uzsimirsta.

Sveikinu, 2010-01-15 16:09

anonsinio rašinio šedevras

Diana, 2010-01-15 11:48

atrodo, laukai tikra kino puota:)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti