Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Trys portretai


Ciklas „Jane Campion kino poezija“ „Skalvijos“ kino centre


7 MD

Share |
„Švytinti žvaigždė“
Iš Naujosios Zelandijos kilusi australų režisierė Jane Campion kine jau nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios, bet jos filmografija nėra didelė. Ilgokos pertraukos tarp filmų šiais laikais dažnai liudija ne tik menines režisieriaus paieškas.

Campion filmai, matyt, atrodo pernelyg brangūs. Pernelyg rafinuoti. Poetiški. Gražūs. Koks nors prodiuseris gerokai pakrapštys galvą, kol duos pinigų filmui apie XIX a. britų poeto romantiko Johno Keatso meilę. Ir jam visai nė motais, kad Campion – vienintelė moteris, apdovanota Kanų „Auksine palmės šakele“, kad jos filmai turi gerbėjų visame pasaulyje.

 

Campion mėgsta perkelti veiksmą į XIX a., nors dalis jos filmų herojų yra ir mūsų amžininkės. Tačiau kiekviename režisierės filme svarbiausia ne tai. Ji visada kalba apie šiuolaikines problemas – seksualumą ir geismą, gėdą ir baimę, moters laisvę būti savimi ir kurti.

 

1993 m. pasirodęs „Fortepijonas“ įtvirtino kine moters požiūrį ir moters žvilgsnį. Grūste prigrūdusi į filmą įvairiausių simboliškų daiktų (pirmiausia, žinoma, nufilmavusi fortepijoną bekraštės jūros fone) bei papasakojusi simbolišką istoriją apie nebylę Adą, kuri pasaulio pakraštyje Naujojoje Zelandijoje pagaliau subręsta meilei bei išsilaisvina iš šalto ir bejausmio pasaulio gniaužtų, Campion atskleidė, kaip moters kūnas tampa meilės instrumentu. „Fortepijonas“ dabar gali pasirodyti gal net pernelyg simboliškas, ritualizuotas, bet nepamirškime, kad apie moters erotizmą būtent moters požiūriu didysis kinas iki tol dar beveik nekalbėjo. Kelerius metus prieš „Fortepijono“ triumfą tuose pačiuose Kanuose buvo sveikinamas kitoks – „Esminio instinkto“ požiūris į moters kūną. „Fortepijonas“ ilgam tapo moterų kino viršūne. Žinoma, kaip tik todėl ir neišvengė daugybės sekimų bei mėgdžiojimų.

 

Antropologiją studijavusi režisierė žino, kad kultūra yra vienas svarbiausių veiksnių formuojant žmogaus asmenybę. Campion savo filmuose tarsi vizualizuoja Jacques’o Lacano teiginius apie „dvigubą suvokimą“. Pasak Lacano, moteris galėjo likti savimi tik prelingvistinėje fazėje. Įeidama į su kultūra ir kalba susijusias sferas, ji dažniausiai funkcionavo jai svetimoje simboliškoje tvarkoje, nes oficialiosios kultūros kūrėjai buvo vyrai. Campion filmų herojės dažnai mąsto kultūros kategorijomis, bet visada jose slypi ir kita, potenciali kalba. Todėl joms taip svarbu išreikšti save, todėl taip dažnai Campion pasakoja moters tapimo savimi istorijas.

 

1996 m. ekranizuotame Henry Jameso „Moters portrete“ materialioji Anglijos ir Italijos kultūra tampa savotišku Nicole Kidman suvaidintos herojės kalėjimu. Kaip ir meilė niekingam vyrui. Ji praranda pasirinkimo laisvę tapusi turtinga paveldėtoja. Tačiau Campion visada svarbi ir moters stiprybės tema. Jos herojės – stiprios moterys nuolat mokosi pasitikėti savimi ir kitais, rinktis tai, kad joms yra svarbiausia. Todėl herojai vyrai dažnai jų nesupranta.

 

Naujausiame Campion filme „Švytinti žvaigždė“, kurio herojė yra Keatso mylimoji Fanny (Abbie Cornish), režisierė grįžta prie dar vieno savo mėgstamo motyvo – simboliškų, herojės esmę ir mintis perteikiančių kostiumų. Campion ieško ir kino kalbos, kuri perteiktų tą moters požiūrį. Regis, ji besąlygiškai susitapatina su savo herojėmis. Campion filmai labai intymūs, juose dominuoja moterys, jų balsai, jų žvilgsniai. Režisierė kuria moteriškumo erdvę, kurioje gera būti savimi.


Ž. P.


„7 meno dienos“ Nr.16 (892), 2010-04-23

Versija spausdinimui

Komentarai

uPkLWDePGnccjukanlA, 2011-10-24 00:55

Thanks guys, I just about lost it loiokng for this.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti