Tabu yra būtina vidutinio lietuvio pilnavertiškumo sąlyga. Naujųjų tabu sąrašą šįkart leisiu pildyti kitiems. Jo man prireikė tam, kad įrodyčiau: lietuviams būtinai reikia savo Borato. Lietuviško Borato, kuris galėtų sugriauti žiniasklaidoje ir kasdienybėje įsigalėjusius tabu. Ir įsigyventi į specifinę lietuvio publicisto ir laidų vedėjo - raudotojo būseną. Juk lietuviai labiausiai mėgsta būtent tokius televizijų personažus ir tik jiems patiki savo tabu. Ašarotus Sachos Barono Coheno skruostus palyginti lengvai galiu įsivaizduoti. Todėl šįvakar mielai pasižiūrėsiu Larry Charleso 2006 m. filmą „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė“ (TV3, 20 d. 22.05). Beje, negrabus lietuviškas pavadinimas taip pat atspindi lietuviško humoro jausmo, švelniai tariant, neįgalumą. Boratas labiau susijęs su ankstyvuoju kinu, kai komedijos buvo skiriamos neišprususiems žiūrovams: liumpenams, padugnėms, virėjoms ar į JAV neseniai atvykusiems imigrantams. Taip gimė nemirtingasis kino burleskas, kurio aktoriai nesigėdijo mėtytis tortais, o jų personažai buvo, kaip dabar pasakytume, morališkai dviprasmiški. Sacha Baronas Cohenas atėjo iš ten. Jis paradoksaliai parodo, kad niekas nepasikeitė. Barbarų invazija yra amžina. Tik dabar ji persikėlė į televiziją ir tai, kas pas mus vadinama tiriamąja žurnalistika. Boratas žurnalistų pamėgtas situacijas atveda iki absurdo. Juk lietuviai iš tiesų yra tokie pat šovinistai, antisemitai, homofobai, kaip ir „Borato“ personažai, bet apie tai kalbėti draudžia iš didvyriškos praeities mitų ir patriotizmo gimę tautiniai tabu. Reikia veidrodžio, kuris parodytų agresijos iškreiptą konservatyvaus lietuvio veidą. Arba visokiuose televizijos šou triumfuojančius plebėjus. Bepigu juoktis iš amerikiečių ir kitų „Borato“ veikėjų. Juk jei toks filmas atsirastų pas mus, pasipiktintume visi. Ir visai nesvarbu, kad Valinsko ar Pakso bei kitų Borato vertų personažų mums neliepė rinkti nei rusai, nei amerikonai. Mitologizuota, filme perpasakota vieno politikos lakūno pakilimo iš pelenų istorija vadinosi „Pilotas“. Bet bijau, kad greičiau nei savo Borato sulauksime dar vienos pasakos. Tarkime, apie politiku tapusį juokdarį.

Ispanų dailininkas Francisco Goya tvirtino, kad proto miegas gimdo pabaisas. Dailininką primins Guillermo del Toro filmas „Pano labirintas“ (LTV, 21 d. 23 val.). Tai pasakojimas apie mergaitę Ofeliją, kuri generolo Franco pergalės metais kartu su mama ir patėviu atvyksta į Šiaurės Ispanijos kaimą. Mergaitė gyvena vaizduotės pasaulyje. Taip ji reaguoja ne tik į paauglystės problemas, bet ir į agresyvią pilietinio karo nusiaubtos Ispanijos kasdienybę. „Pano labirinte“ meksikiečių režisierius meistriškai suderino poetinio fantastinio kino stilių (tai, ką dažniausiai vadiname magiškuoju realizmu) ir istorines alegorijas.

Vienas sėkmingiausių šių dienų Holivudo prodiuserių ir režisierių gimė 1964 m. Gvadalacharoje. Jį auklėjo senelė - konservatyvi katalikė ir todėl kino priešė. Būtent maištas ir paskatino del Toro tapti sinefilu. Matyt, neatsitiktinai jo didžioji aistra buvo siaubo kinas. Iš pradžių jis kūrė mėgėjiškus filmus, vėliau mokėsi kino triukų meno pas vieną Holivudo specialiųjų efektų meistrų Dicką Smithą. Grįžęs į Meksiką, del Toro ėmėsi prodiuserio veiklos bei įkūrė savo firmą, kurios specializacija buvo televizijos filmų efektai. Kita del Toro veiklos sritis buvo kino kritika. Jis rašė recenzijas, monografijas apie Hitchcocką ir Bu¹uelį. Kaip režisierius del Toro debiutavo trumpametražių siaubo filmų serialu. Jo kino debiutas „Cronos“ (1993) iki šiol laikomas vienu keisčiausių siaubo filmų. Beje, režisieriaus kūrybos žinovai įžvelgė „Pano labirinte“ sąsajų su del Toro debiutu.

„Pano labirintas“ - šeštasis del Toro filmas, pasak paties režisieriaus, geriausias. „Filmo „Pano labirintas“ veiksmas rodo pilietinio karo pabaigą, Franco diktatūros metus, todėl tai yra pamąstymas apie fašizmo esmę. Man patinka kurti filmus, kurie priverčia susimąstyti, todėl istoriją papasakojau ne tiesiogiai, bet šiek tiek užšifruotą. Man fašizmas yra didžiausias siaubas ir todėl ideali pasakos suaugusiems tema. (...) Aš manau, kad fašizmas numarina sielą, nes priverčia žmogų skausmingai rinktis ir palieka neužgyjančią žaizdą visų išgyvenusiųjų širdyse. Todėl tikroji šio filmo pabaisa yra Sergi Lópezo suvaidintas kapitonas Vidalis, jis tikresnis už tas pabaisas, kurios tyko labirinte“, - sako režisierius.

Šią savaitę nepristigs ir paprastesnių pasakų suaugusiems. Viena tokių - Pierre'o Salvadori „Man per brangu“ (LTV, 22 d. 21.15). Filmo herojė Iren (Audrey Tautou) yra turtingų vyrų išlaikytinė. Vieną kartą ji suklydo ir tinkluose atsidūrė nedrąsus kelneris Žanas (Gad Elmaleh). Iren nusprendžia išmokyti Žaną vilioti turtingas ponias... Toddo Phillipso filmo „Nevykėlių mokykla“ (TV3, šįvakar, 20 d. 23.40) herojus - liguistai nedrąsus vaikinas - net užsirašo į specialią mokyklą, kad tik išmoktų sužavėti merginą.

Kitą būdą išsigydyti nuo nedrąsos šįvakar pasiūlys Pitofo „Moteris-katė“ (LNK, 20 d. 22.40). Filmo herojė (Halle Berry) taip pat yra liguistai nedrąsi. Netyčia sužinojusi niūrią savo viršininkės (Sharon Stone) paslaptį ji tampa nepriklausoma, įžūli. Ši populiaraus komikso ekranizacija pretendavo į blogiausio 2004 m. filmo titulą. Tai taip pat savotiškas atskaitos taškas. Pavyzdžiui, jei 2004 m. Andy Cadiffo filmą „Laisvės troškimas“ (LNK, 21 d. 19.45) apie amerikiečių prezidento dukrą paauglę, kuri per vizitą Europoje ištrūksta iš specialiųjų agentų akiračio, lyginsi su genialiosiomis „Atostogomis Romoje“, kur išmintinga princesė praleidžia parą Romos gatvėse su žaviu žurnalistu, aišku, geriau pasirinkti seną filmą. Jei manote, kad esu senas bambeklis, kuris tik ir žino, kaip ilgėtis senojo kino, pasižiūrėkite 1965 m. pasirodžiusią ir tos pačios LTV jau kelis kartus rodytą Milošo Formano „Blondinės meilę“ (LTV2, šįvakar, 20 d. 22.50). Įsitikinsite, kad šiuolaikinis kinas yra gana keista sąvoka, ypač jei jį pritaikysi sunkiasvoriams lietuviškiems filmams, kurie kažkodėl vadinami jaunatviškais.

Gausiame filmų sąraše vis rečiau atsiranda nerodytų. Vienas tokių - pernai Rogerio Donaldsono sukurtas „Apiplėšimas Beikerio gatvėje“ (BTV, 23 d. 21.30). Šiame filme pabandyta atkurti vieną skandalingiausių britų nusikaltimų, kai 1971-ųjų rugsėjį vagys iškasė tunelį ir išplėšė Beikerio gatvėje įsikūrusio banko saugyklą. Vagys taip ir nebuvo sugauti, o vagystės tema staiga išnyko iš spaudos puslapių įsikišus vyriausybei. Filmas ne tik rodo, kas buvo saugoma banko seifuose, bet ir su vagyste susijusios žmogžudystės, korupcijos ir sekso skandalo aplinkybes, vedančias artyn prie karališkosios šeimos. Filme vaidina populiarūs britų aktoriai, tarp jų Jasonas Stathamas, Saffron Burrows, Davidas Suchet.

Regis, iki šiol jokia televizija nerodė ir Philippe'o Lioret filmo „Švyturio prižiūrėtojo moteris“ (TV3,21 d. 0.40), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Sandrine Bonnaire. Ji vaidina Kamilę, atvykstančią parduoti mirusių tėvų namų. Kartu su teta Kamilė praleidžia paskutinę naktį savo vaikystės namuose ir čia sužino šeimos paslaptį... Režisierius tvirtina, kad vaikystės namai kartais būna vienintelė vieta, išsaugojusi prisiminimus apie tėvus.

Ridley Scotto filmo „Geri metai“ (TV3, 21 d. 22.15) filmo herojus - Londono finansų makleris Maksas (Russell Crowe) turi viską ir pradeda patyliukais nuobodžiauti. Bet likimas jam netikėtai primena apie dėdę. Dėdė mirė ir paliko Maksui dvarą Provanse ir vynuogyną. Maksas vyksta į Prancūziją jų parduoti ir čia staiga pasineria į vaikystės prisiminimus. Jis nusprendžia pasilikti Provanse ir pagaliau čia suranda viską, ko jam reikia, - meilę, gyvenimo prasmę ir džiaugsmą.

„Geri metai“ tikrai nėra šedevras. Jis net nelabai originalus. Tokių pasakų apie beprasmiško gyvenimo ir žiurkių lenktynių išvargintus piliečius, kurie staiga nusprendžia viską gyvenime pakeisti, matėme šimtus, tiesa, dažniausiai jų herojės buvo moterys. Tačiau filmas taip sėkmingai panardina į palaimingą atmosferą, kad nesinori niekam priekaištauti. Net aš porą valandų tikiu, kad dar galiu viską pakeisti ir vieną dieną atsidurti toli.

Scottas tarsi seka pasaką, bet kartu puikiai pažįsta filmo herojų. Tiksliau, jo prototipą. Mat su knygos „Geri metai“ autoriumi Peteriu Mayle'u Scottas draugavo dar tada, kai šis buvo kylanti viešųjų ryšių žvaigždė ir kartu su Scottu kūrė reklaminius filmukus. Paskui Mayle'as viską metė, išvažiavo į Provansą ir pradėjo rašyti knygas, tapusias bestseleriais. Tą paprasto gyvenimo, kai galima neskubant mėgautis vynu ir buvimu savimi atmosferą, kuri pakerėjo Mayle'o skaitytojus, filme perteikia ir Scottas. „Linkiu, kad visi...“, regis, taip skambėjo mėgstamas piliečio Šarikovo tostas.

Jūsų –

Jonas Ūbis

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.42 (871), 2009-11-20