Vieni režisieriaus filmai komerciškesni, kitus jis kuria labiau sau ir sinefilams. Soderberghas to ir neslepia. Jis prisipažįsta, kad kai kurie jo filmai turi uždirbti pinigų ambicingesniems paties režisieriaus ir jo draugų Toddo Hayneso, George'o Clooney, Richardo Linklaterio bei kitų projektams. Soderberghas - visų amatų meistras ir savo filmus vis dažniau filmuoja pats. Tiesa, prisidengęs Peterio Andrewso slapyvardžiu. Mūsų platintojams Soderbergho kūryba dažnai sukelia įtarimų. Matyt, sunku tiksliai spėti, ar lietuviai žiūrės tokį neįprastą kiną. Filmus apie sukčiaus Oušeno ir jo draugų nuotykius mielai žiūrėjo visi. Pasiaukojančios liaudies advokatės Irinos Brokovič kova su kapitalistais, regis, taip pat buvo populiari, kita vertus, „Soliaris“ (2003) sulaukė vieningos kritikos. Bet dviejų dalių juosta apie revoliucionierių Che Guevarą beveik metus buvo rašoma į planuojamų rodyti filmų „tinklelį“, kol galutinai iš jo išnyko. Panašiai atsitiko ir su stilizuotu a la „Kasablanka“ ir film noir „Geru vokiečiu“ (2007).

Naujausias režisieriaus filmas „Informatorius!“ („The Informant!“, JAV, 2009) tik trumpam buvo iškritęs iš planuojamųjų sąrašo. Matyt, rodytojai patikėjo, kad lietuviams bus įdomu pažvelgti į didžiųjų korporacijų ir specialiųjų tarnybų virtuvę. Juolab kad filmo herojus ir su juo susijęs skandalas visai neišgalvotas, prieš keliolika metų juo intensyviai domėjosi žiniasklaida ir apie tai buvo parašyta knyga. Bet, regis, Soderberghą labiau domina ne Marko Whitacre'o byla ir net ne tarptautinių korporacijų machinacijos, o tai, kodėl tarptautinės maisto produktus gaminančios korporacijos aukšto rango vadybininkas tapo FTB agentu, savo kolegų provokatoriumi ir šnipų žaidimo iniciatoriumi.

Soderbergho nedomina Marko vaikystės trauma, kuria mielai pasinaudotų kiekvienas kitas amerikiečių režisierius. Soderberghas nekuria ir tyrimo ataskaitos. Jis duoda žodį pačiam filmo herojui ir jo komentaras nuolat lydės filmą, netikėtai suteikdamas jam ironišką skambesį. Ironišką, nes apsukrusis Markas nejaučia jokio kaltės jausmo. Net atvirkščiai - jis savimi didžiuojasi. Tad jau savaime yra puikus komedijos personažas. Bet kartu jis padeda režisieriui atskleisti tiesą apie tikrąsias JAV ištikusios krizės priežastis. Krizė neišvengiama, nes ji užprogramuota visos egzistuojančios vertybių sistemos. Būtent tos vertybės paradoksaliai ir lėmė Marko elgesį.

Soderberghas nenori moralizuoti. Jis sukūrė komediją apie tai, kaip tradicinis teigiamas amerikietis - idealus tėvas, vyras ir profesionalas - gal netikėtai net sau pačiam tapo melagiu ir sukčiumi. Markas rezga vis sudėtingesnius planus ir scenarijus, kurie nustebins net visko mačiusius FTB agentus. Tas juokingas savimi pasitikintis tipas, kurį geriausiai apibūdina keliolikos kilogramų viršsvoris, ūsiukai ir neskoningi žiedai ant riebių pirštų, apdovanotas stulbinama manipuliavimo kitais galia. Mattas Damonas kartu su režisieriumi bando suvokti savo herojų, regis, vis labiau ir su vis didesniu pasimėgavimu priartėdami prie jo esmės. Markas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti. Soderberghas išmano geros tradicinės komedijos receptą. Šmaikštūs dialogai, tarptautinių korporacijų „virtuvės“ detalės ir stilingas retro (10-asis praėjusio amžiaus dešimtmetis - jau praeitis) padeda Damonui kurti dviprasmišką, o kartu simpatišką personažą. Tradicinis filmų herojus - sukčius staiga tampa patraukliu, jį gali suprasti ar net užjausti. Ar tai neliudija filmo įtaigos ir rafinuotų jo kūrėjų psichologijos žinių?

Živilė Pipinytė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.42 (871), 2009-11-20