Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Būdas išlikti savimi


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Nuoma”
Rusų aktorius Levas Kruglyj sakė, kad vienintelis teigiamas dalykas, kurio jį išmokė sovietų sistema, buvo individualus pasipriešinimas. Tai ir atsakas per prievartą diegiamam kolektyviškumui, ir vienintelis būdas išlikti savimi.

To pasipriešinimo pagrindai mano viduje išliko iki šiol, nes nuoširdžiai negaliu suprasti, kodėl visus traukia kolektyviniai socialiniai tinklai, kolektyviški aptarimai ir anonimiški komentarai internete bei kitokios buvimo mase apraiškos. Individualaus pasipriešinimo skiepas toks stiprus, kad į kokį nors „Facebook“, matyt, koją įkelsiu negreit.

 

Bet jei rimtai, individualų pasipriešinimą prisiminiau neatsitiktinai. Šią savaitę atsisveikinome su Anapilin išėjusiu režisieriumi Almantu Grikevičiumi. Jo gyvenimas ir kūryba buvo individualus pasipriešinimas sovietinei cenzūrai, banalybei, konjunktūros diktatui ir standartinei lietuvių kino raidai. LTV šeštadienį (8 d. 18. 45) primins Grikevičiaus ir Algirdo Dausos filmą „Jausmai“ (1968). Tada iššūkis buvo net filmo pavadinimas, juk jausmai atrodė įtartini ir neprognozuojami. Filmas prabilo apie žmones, net gūdžiausiais metais neišsižadančius jausmų. Ir netiesiogiai - apie jausmus, siejančius žmones ir jų tėvynę. Grikevičius nemėgo skambių frazių, bet jis visada aistringai gynė tiesą ir savo požiūrį į kiną - aukščiausią tiesą.

 

Be tos individualaus pasipriešinimo mokyklos nebūtų buvę ir Sausio 13-osios, kurią ateinančią savaitę įvairiais filmais ir tiesiogiai iš istorinių vietų transliuojamais renginiais bei maldomis paminės LTV. Perskaičius programą gali pasirodyti, kad istorija televizijai yra svarbiau už tai, kas vyksta dabar, kad grožėjimasis praeitimi yra svarbiausia lietuvio prievolė. Dabar, kai profesionalių patriotų ir jų organizacijų skaičius tiesiog neįtikėtinas, baisu, kad ir televizija pradeda diegti ritualinį kolektyvinį patriotizmą. Todėl bus įdomu palyginti naujus filmus su tais, kurie buvo sukurti 1991-aisiais ir jau tapo epochos liudijimais. Tie filmai gali pasirodyti naivūs, bet juose pamatysime tikruosius nesenos istorijos didvyrius. Vytauto Damaševičiaus „Barikadų vaikų“ (LTV, 13 d. 16.30) herojus - Ignas Šimulionis, jauniausias iš žuvusiųjų Sausio 13-ąją. Edmundo Zubavičiaus filme „Lietuva. Žodžiai į sąžinę“ (LTV, 12 d. 22.15) užfiksuoti dramatiškiausi 1990-1991m. įvykiai. Retai prisimenamame Henriko Šablevičiaus filme „Už tėvynę Lietuvą“ (LTV2, 11 d. 18.10) rodomi ką tik viešai prabilę pokario partizanai. Sekmadienį (9 d. 18 val.) LTV2 pradės kartoti ir unikalų Jono Meko filmą „Lietuva ir SSRS žlugimas“, kur į svarbius įvykius pasižiūrėta ne tik iš anapus vandenyno, bet ir tada dar visai svetimos vakarietiškos televizijos akimis.

 

Lietuvių žiniasklaidos analitikams galiu perleisti (nemokamai) įdomią temą - siūlau palyginti, kokius filmus ir laidas per nacionalines šventes ir minėjimus rodo komercinės televizijos. Perskaitęs LTV ir LTV2 programas dažnai pagalvoju, kad visai nepažįstu šalies, kurioje gyvenu. Bet šalies, kuri žiūri komercines televizijas, tiksliau, tos šalies stabų, pažinti visai nenoriu. Ateinančią savaitę tų skirtingų šalių gyventojus vienys nebent nemari meilė Arnoldui Schwarzeneggeriui, Jackie Chanui, Stevenui Seagalui ir psichikos anomalijoms. LTV šįvakar (7 d. 23 val.) pakvies pasižiūrėti Williamo Butlerio filmą „Beprotnamis“ (2004). Filmo herojus - jaunas gydytojas. Patekęs į psichiatrijos kliniką, jis pradeda aiškintis jos paslaptis, glūdinčias praeityje. Dar viena dovanėlė siaubo filmų ir sovietmečiu populiarių kokteilių gerbėjams - Mary Lambert 2005 m. „Miesto legendos. Kruvinoji Merė“ (LNK, 8 d. 0.55). Pasakojimas apie tai, kuo baigiasi praeities demonų ir užkeikimų žadinimas, savaip pamokomas.

 

Dar vieną pamokomą reginį LNK rodys šiąnakt (7 d. 01.50). Tai filmų apie vieną namuose ir Harį Poterį režisieriaus Chriso Columbuso „Nuoma“ (2005). Šią populiaraus Brodvėjaus miuziklo ekranizaciją savo ruožtu įkvėpė Giacomo Puccini opera „Bohema“. „Nuomos“ herojai yra du draugai - videomenininkas Markas ir kompozitorius Rodžeris. Pastarasis serga AIDS ir prieš mirtį nori spėti baigti kurti paskutinę dainą. Tačiau susitikimas su jauna narkomane Mimi pakeis jo gyvenimą... (Įdomu, kodėl lietuvių serialų scenaristams nekilo mintis perkelti Žemaitės „Marčios“ kad ir į šiuolaikinį Kauną?)

 

Briano Koppelmano ir Davido Levieno 2009 m. filmo „Vienišius“ (BTV, šįvakar, 7 d. 21 val.) herojus visai atpažįstamas net pas mus. Tai penkiasdešimtmetis Benas (Michael Douglas). Jis atrodo puikiai, turi išmintingą žmoną (Susan Sarandon), suaugusią dukrą ir mylimą anūkėlį. Taip pat jis turi automobilių saloną. Bet likimas nusisuka, ir Benas praranda firmą. Jis išsiskiria su žmona, santykiai su dukra nutrūksta. Vis dėlto gyvenimas įgyja naujų spalvų, o Beno sprendimai tampa vis rizikingesni. Nežinau, ar tokie filmai gali paguosti penkiasdešimtmečius, bet režisieriai daro viską, kad mus įtikintų, jog tikrasis gyvenimas prasideda daug vėliau nei galvojame.

 

Geriausius šios savaitės filmus, kaip ir „Jausmus“, televizijos rodė jau ne kartą. Priminsiu bent porą iš jų. Davido Cronenbergo 2007 m. „Rytietiški pažadai“ (TV3, 9 d. 21.30) - man vienas geriausių praėjusio dešimtmečio filmų. Gydytojos (Naomi Watts), kuri šių dienų Londone ieško gimdykloje mirusios prostitutės dukrelės artimųjų, klajonės - tai ir kelionė po šių dienų pragaro ratus, prisodrinta intertekstualių užuominų ir graikų tragedijų citatų, ir bandymas suprasti šiuolaikinio pasaulio prievartos ištakas. Filmas rūstus, lyg Temzės - šių laikų Stikso - vandenys, kuriuose naujagimę nori paskandinti jos tėvas.

 

Klasikinį holivudinį kiną šįvakar (LTV2, 7 d. 18.55) primins Johno Frankenheimerio 1964 m. „Traukinys“. Jo veiksmas nukels į 1944-ųjų Prancūziją. Vokiečių pulkininkas fon Valdheimas turi išsiųsti prancūzų dailės šedevrus į Vokietiją. Traukinį lydi geležinkelininkas - Pasipriešinimo dalyvis. Siužetas paprastas, bet Holivudo magijai, Prancūzijos peizažams ir puikiems aktoriams Burtui Lancasteriui, Paului Scofieldui, Jeanne Moreau, Micheliui Simonui atsispirti neįmanoma.

 

Jūsų -

Jonas Ūbis


„7 meno dienos“ Nr.1 (923), 2011-01-07

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

akRuoMAGfypjUS, 2011-10-23 20:38

TYVM you've solved all my prolbmes

Tomateo K., 2011-01-07 11:32

Tai, kad Lietuvoj kažkas dar prisimena aktorių Levą Kruglyj, yra visiška fantastika, tuo labiau, kad šis artistas labai nedaug vaidino kine, daugiausia - teatre. Buvo vienas pagrindinių režisieriaus Efroso aktorių ir išvyko iš Maskvos gyventi į Izraelį dar 8-jame dešimtmetyje. Ir kur gi Ūbis galėjo jį sutikti ir išgirsti? Nebent kada nors apsilankęs Šventojoj Žemėj?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti