Katinas neskubėjo. Jis buvo gerai išmokęs savo tekstą ir bėrė neužsikirsdamas, neleisdamas vedėjui net prasižioti. Tekstas priminė pirmųjų revoliucionierių kalbas arba, jei norite, populizmo vadovėlį. Žiopčiojąs vedėjas sugebėjo užduoti kelis klausimus, kurie vaizdžių tribūno palyginimų fone atrodė apgailėtinai naiviai. Pasirodo, ponas Savukynas serga pačia užkrečiamiausia televizininkų liga: jis tiki reitingais. Apie reitingus vedėjas ir klausinėjo tautos atgimimo tribūną. Tačiau tai ne tik televizininko fiasko. Jis atstovauja visuomenei, kuri, matyt, taip pat nesugeba formuluoti jai svarbių klausimų.

„France 24" parodė reportažą iš krizę išgyvenančios Islandijos. Apie šalį ištikusį finansinį bankrotą ir jo kasdienius padarinius kalbėjo patys islandai. Vieni keikė bankininkus, kiti sakė, kad jaučia pyktį staiga nežinia iš kur tradiciniame žvejų krašte atsiradusiam „elitui", treti pasakojo apie kas dešimtą šalies gyventoją palietusį nedarbą. Tačiau ne vienas iš daugybės skirtingiems socialiniams sluoksniams atstovaujančių reportažo herojų prasitarė, kad krizė privers sugrįžti prie tikrųjų vertybių.

Jei krizė Lietuvoje turės gerųjų ypatybių, jas, matyt, pirmiausia pamatysime televizoriaus ekrane. Niekam nebeapsimokės kišti didelius pinigus į abejotinų žvaigždžių ir žvaigždučių „gamybą", filmuoti gražias ir kvailas ponias Havajų palmių fone ar keliaujantį Ciciną. Sukandusios dantis, keikdamos savo dalią televizijos „investuos" į kino kultūros sklaidą. Netikite? Galime lygtis. Pirmosios „kregždės" jau pasirodė: televizijos nebešykšti kino klasikos. LTV bene kas savaitę rodo šedevrus. Gyvenk ir džiaukis. Tai ir darau, nepaisydamas į akis įžūliai žvelgiančio gripo.

1965 m. sukurti „Šeši Paryžiaus etiudai" (LTV2, 9 d. 22.10) sujungė šešis režisierius - svarbias prancūzų Naujosios bangos asmenybes Ericą Rohmerą, Jeaną-Lucą Godard'ą, Claude'ą Chabrolį, Jeaną Rouchą, Jeaną-Danielį Pollet, Jeaną Douchet. Kiekvienas jų filmavo savo novelę kuriame nors konkrečiame Paryžiaus kvartale. Paryžius buvo natūrali dekoracija, rankose - 16 mm kamera, galvose - noras sukurti Naujosios bangos filmą-manifestą.

Sklando gandai, kad „Šeši Paryžiaus etiudai" yra tiesiogiai susiję su 7-ojo dešimtmečio pradžioje legendinį kino žurnalą „Cahiers du cinéma" padalijusiu konfliktu. Vieni redakcijos nariai norėjo tęsti sinefilišką žurnalo tradiciją, ginti klasikinį kiną, pirmenybę atiduodant Holivudo filmų analizei. Tarp jų buvo tuometinis žurnalo redaktorius Ericas Rohmeras ir vienas garsiausių žurnalo teoretikų Jeanas Douchet. Jiems prieštaravo posūkio link europietiško kino ir kitų menų šalininkai Jacques'as Rivette'as ir Franšois Truffaut. 1963-iaisiais pastarieji ir nugalėjo. Todėl iš žurnalo pasitraukę ir dar anksčiau bendro filmo idėją puoselėję Rohmeras ir Douchet atsisakė dviejų reikšmingų Naujosios bangos kūrėjų Rivette'o ir Truffaut. 1984 m. nauja režisierių karta sukūrė filmo tęsinį, jo formulė buvo panaudota neseniai kuriant kolektyvinius filmus apie Paryžių ir Niujorką. Kartą esu pagalvojęs, kad Europos kultūros sostine tapęs Vilnius taip pat būtų puikus pretekstas jaunų lietuvių kūrėjų filmui. Bet Lietuvoje dažniau galioja kita formulė: „Gyvenimas - tai prarastų galimybių suma."

1992 m. Claude'o Chabrolio sukurtą filmą „Beti" trečiadienį (11 d. 23.15) parodys LTV „Elito kinas". Šiame pasakojime apie jauną alkoholikę, atstumtą vyro ir buržuazinės šeimos, kuri randa draugus restorane, simboliškai pavadintame „Skylė", pagrindinį vaidmenį sukūrė Vilniuje tragiškai žuvusi Marie Trintignant. Filmas kurtas Georges'o Simenono kūrybos motyvais, todėl Chabrolis daug „Betės" epizodų nufilmavo tame pačiame viešbutyje, kuriame gyveno rašytojas ir kurio gyventojai bei atmosfera ir įkvėpė parašyti romaną.

Dar vienas filmas, kurio tikras sinefilas negali praleisti, - trečioji Sergio Leone's trilogijos apie Bevardį, kurią įkvėpė Akiros Kurosawos filmai, dalis, 1968 m. po ilgo montažo ir daugybės trumpinimų pasirodęs „Geras, blogas ir bjaurus" (LTV2, 10 d. 22.10). Dabar filmą pavadintume „prikvelu", nes jis rodo tai, kas buvo prieš filmuose „Už saują dolerių" ir „Keliais doleriais daugiau" parodytus įvykius. Būtent šiame filme Eastwoodo personažas pirmąkart apsivelka meksikietišką pončą.

„Geras, blogas ir bjaurus" perkelia į JAV pilietinio karo metus. Trys vyrai, kuriuos suvaidino Clintas Eastwoodas, Eli Wallachas ir Lee Van Cleefas, ieško pietiečių armijos pavogtų auksinių 200 tūkstančių. Vienas žino, kad lobis pakastas kapinėse, kitas žino, kas parašyta ant antkapio. Yra ir trečiasis - žiaurus moterų ir vaikų žudikas, kuris taip pat nori pasiekti tikslą.

Clinto Eastwoodo gerbėjams LNK (6 d. 21.45) parodys jo sukurtą filmą „Naujokėlis" (1990). Eastwoodas pats suvaidino policijos detektyvą Niką, kuris nepatenkintas nauju nepatyrusiu partneriu. Didžiausios Niko abejonės netrukus pasitvirtina: du gangsteriai pavagia detektyvą.

Kinas nesiliauja kūręs gangsterių epopėjos. Niūrių filmų apie nusikaltėlių pasaulį gerbėjams šią savaitę taip pat bus ką žiūrėti. Gregory Hoblito 1998 m. filmo „Nuopuolis" (LNK, 7 d. 23.30) herojus yra elitinio policininkų būrio narys Džonas Hobsas (Denzel Washington). Jis dažnai dalyvauja vykdant mirties bausmę savo sučiuptiems „klientams". Prieš pat atsidurdamas dujų kameroje serijinis žudikas Ryzas atskleidžia Hobsui paslaptį ir kelias nuorodas svetima kalba.

2002 m. Franco Reyeso „Imperijoje" (TV3, 6 d. 23.50) jokios mistikos nėra. Bronkso gangsteris Vikas (John Leguizamo) svajoja pradėti naują gyvenimą. Jis nori tapti garbingu verslininku ir tikisi, kad tą svajonę įgyvendinti jam padės jaunas Volstryto prasimušėlis Džekas (Peter Sarsgaard). Režisierius suduria du pasaulius: niūrias Bronkso gatves ir finansų elito spindesį. Bet filme yra ir moralas, kuris, beje, aktualus: tai pasakojimas apie tai, ko pareikalauja greiti pinigai ir godulys.

Iš naujų, regis, dar nė karto nerodytų filmų išskirčiau du. Pastaraisiais metais atsirado ne vienas filmas, kurio herojai - masines žmogžudystes įvykdantys paaugliai. 2007 m. sukurto Vadimo Perelmano filmo „Visas gyvenimas prieš akis" (LNK, 8 d. 22.55) priešistorė - išprotėjusio paauglio Konektikute surengta keliolikos klasės draugų žmogžudystė. Po penkiolikos metų tragediją prisimena filmo herojė Diana (Uma Thurman), kartu su drauge buvusi tų įvykių liudininke. Meno dėstytojo Polio žmona ir paauglės Emos motina Diana teoriškai turi būti laiminga. Tačiau jos gyvenimą lydi praeities paslapties šešėlis...

Aš labiau mėgstu istorijas apie šnipus. Billy Roy 2007 m. filmo „Išdavystė" (TV3, 8 d. 21.30) herojaus prototipas yra vienas sėkmingiausių XX a. šnipų - aukštas FTB valdininkas Robertas Hanssenas (Chris Cooper), daug metų pardavinėjęs paslaptis Sovietų Sąjungai. Kai kurie specialistai tvirtina, kad su juo susijusi pati didžiausia per visą JAV istoriją šnipinėjimo afera. Hansenas dvidešimt metų bendradarbiavo su rusais, ne tik teikė slaptus duomenis, bet ir išdavinėjo amerikiečiams dirbančius sovietus. Tačiau rusai ilgai nežinojo, kas iš tikrųjų yra jų agentas, o pats Hanssenas buvo laikomas pavyzdingu kataliku, jis gyveno kukliame name su žmona ir šešiais vaikais. Jo demaskavimas taip pat truko ne vienus metus, apie tai kažkuri televizija net rodė dokumentinį filmą. Hanssenas buvo suimtas 2001 m. ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. „Išdavystėje" reali istorija šiek tiek supaprastinta, bet į pirmą planą iškyla moralinė ir psichologinė jauno agento Eriko (Ryan Philippe) ir jo viršininko Hansseno dvikova. Erikas turi padėti surasti įkalčius prieš Hansseną. Filme nėra kvapą gniaužiančių gaudynių. Tačiau įtampa nepaleidžia. Ankštų kabinetų, tuščių koridorių ir kompiuterių fone vyksta dvigubi žaidimai ir tikroji drama, kurią išduoda personažų gestai, žvilgsniai, grimasos. Cooperis sukūrė tikrai prieštaringą paveikslą. Jo herojus - doras katalikas, nepriekaištingas, net pasipūtęs profesionalas, o kartu ir seksualinių orgijų mėgėjas. Tačiau juk tiesa dažniausiai yra prieštaringa ir gana dviprasmiška.

Jūsų - Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.5 (834), 2009-02-06