Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Lengvas būdas pamatyti šedevrus


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Misurio vingiai“
Kai rašau šią apžvalgą, visas pasaulis užgniaužęs kvapą seka JAV prezidento rinkimus. Vos užbaigęs, aš taip pat sėsiu prie televizoriaus, nors pats puikiai suprantu, koks esu juokingas. Sirgti už svetimos šalies prezidentą, kai savoje rinkimai virto parodija?!

Politika vis labiau tampa spektakliu, reginiu, gal todėl į ją taip veržiasi pramogų verslo atstovai. Kartais pasigailiu, kad nėra nė vieno intelektualo, kuris komentuotų globaliojo pasaulio tikrovę ir žmones taip, kaip tai darė Oscaras Wilde'as. Kiek personažų jis rastų virtualioje tikrovėje! Paradoksai dabar tiesiog voliojasi po kojomis, ir niekas jų nepastebi. Tačiau, kita vertus, kas dabar skaitytų Wilde'o išmintis? Ieškodamas lietuviško vienos knygos pavadinimo atsidariau literatūrai skirtą interneto svetainę ir sužinojau tris perkamiausias knygas. Negaliu susilaikyti jų nepaminėjęs. Pirmauja "Lengvas būdas sulieknėti", antroje vietoje - "Laimingos virtuvės dienoraštis", trečioje - "Lengvas būdas mesti rūkyti". Lietuviai visko nori pasiektilengvai. Kai kurie net į Seimą patenka juokaudami. Gal tai nauja nacionalinio charakterio ypatybė?

Laimei, šią savaitę televizijos pateiks daug progų išsprūsti iš palengvinto pasaulio ir parodys laiko išbandytus šedevrus. Pirmasis toks šedevras yra Piero Paolo Pasolini "Dekameronas" (LRT, 12 d. 23.15). Matyt, norėdama pagerinti Pasolini įvaizdį televizija šiuo filmu pradedamą rodyti ciklą pavadino "Erotiškoji Piero Paolo Pasolini trilogija". Pats režisierius ją vadino "Gyvenimo trilogija". Viename interviu Pasolini sakė: "Mintis apie trilogiją man gimė lėktuve. Tada aš filmavau "Medėją" - filmą apie barbarišką liaudišką pasaulį. Staiga užsinorėjau sukurti filmą apie tokį pat liaudišką, bet ne barbarišką ir ne tragišką, o atvirkščiai - gyvą, linksmą pasaulį, kuriame žmonės mėgaujasi gyvenimu, meilės džiaugsmais. Iškart pagalvojau apie Boccace'ą. Vėliau, Jemene filmuodamas "Dekameroną", pradėjau galvoti apie "Tūkstančio ir vienos nakties gėlę", o Neapolyje - apie "Kenterberio apsakymus"..."

Pasolini išrinko aštuonis pasakojimus iš šimto, kuriuos Boccace'as parašė 1350-1355 metais. Knygoje pasakotojai yra jaunuoliai, pabėgę į kaimą iš maro siaubiamos Florencijos. Pats režisierius filme suvaidino dailininką Giotto. Tai padaryti privertė aplinkybės, bet vėliau Pasolini prisipažino, kad filmas įgijo visai kitą toną. Jis yra sakęs: "Filmo prasmė glūdi realybės ontologijoje, kurios nuogas simbolis yra seksas."

Antrasis šios savaitės šedevras man yra Arthuro Penno 1976 m. sukurtas antivesternas "Misurio vingiai" (LTV2, 11 d. 22.10). Filmas perkelia į 9-ąjį XIX a. dešimtmetį. Montanos valstijoje, Misurio slėnyje siaučia Tomo Logano arkliavagių gauja. Pionierių žemėse tvarką palaiko vadinamieji "reguliatoriai", "galvų medžiotojai". Vieną tokį - garsenybę Robertą Li Klaitoną - norėdamas apsaugoti savo ir kaimynų turtą ir pasikviečia godusis Deividas Brakstonas. Loganas planuoja didelę vagystę ir apsimeta fermeriu, jam patinka Brakstono dukra Džeinė...


"Misurio vingiai" - vienas ryškiausių laukinių Vakarų demitologizavimo pavyzdžių. Čia nebėra klasikiniams vesternams būdingo garbės ir tiesos supratimo, riba tarp gėrio ir blogio jau seniai nusitrynė. Paradoksas, bet žiūrovų simpatijas sugeba užkariauti Jacko Nicholsono suvaidintas galvijų vagis Loganas, visiškai amoralus tipas. Tada dar tik pradedančiam garsėti Nicholsonui teko vaidinti su unikaliu partneriu - viena didžiausių visų laikų žvaigždžių Marlonu Brando. Jo kuriamas ekscentriškasis Li Klaitonas nėra tik žudymo mašina. Persirengęs moteriškais drabužiais, jis sugeba dainuoti dainas savo arkliui. Ko gero, šis vienas keisčiausių vesterno personažų tada pasirodė dar maištingesnis už Loganą. Brando ir Pennas iš tikrųjų griovė visus ne vieną dešimtmetį puoselėtus vesterno mitus. Kaip pastebėjote, jie vėl grįžta.

Trečiasis ateinančios savaitės šedevras man yra 1992 m. Alaino Resnais sukurtas diptikas "Rūkyti/Nerūkyti". Tai - aštuonių prieš tai teatre nestatytų britų dramaturgo Alano Ayckbourno pjesių adaptacija. (Beje, sužinojęs, kad Resnais nori kurti filmą, dramaturgas šūktelėjo: "Alainai, jūs esate didesnis beprotis už mane!") Filmas pasakoja apie mažo Jorkšyro miestelio gyventojus. Juos visus vaidina režisieriaus mėgstami aktoriai Sabine Azema ir Pierre'as Arditi. Jie tarsi pateikia vis naujas tų žmonių gyvenimo versijas. Resnais filmas priverčia susimąstyti apie laiką, bet kartu ir apie kino specifiką, nors visas filmas nufilmuotas paviljone, į jį neužklysta nė vienas saulės spindulys, o žolė ir kitokie peizažo "atributai" - pabrėžtinai netikri, sintetiniai. Režisierius yra sakęs: "Eksperimentuoti, bandyti, maišyti nieko bendra tarpusavyje neturinčius dalykus - tai reiškia statyti save į pavojų. Jei jūs ilgai einat labai siauru, akmenuotu keliu, kur iš abiejų pusių stūkso praraja, jūsų širdis plaks vis greičiau ir jūs niekad nepamiršite šio daug reikšmingesnio už klajones po laukus prisiminimo." Pirmadienį (10 d. 22.10) LTV2 parodys pirmąją dalį "Rūkyti". Beje, pasak Resnais, žiūrovai turi patys pasirinkti, kurią dalį žiūrėti pirma. "Rūkyti/Nerūkyti" nereikėjo ilgai laukti pripažinimo: jis iškart pelnė daugybę prizų (Louis Delluco, prancūzų kritikų, Berlyno kino festivalio) ir penkis prancūzų kino akademijos "Cezarius".

Andrzejaus Wajdos "Katynė" (LTV, 9 d. 21.15) neseniai rodyta Lietuvos kino teatrų ekranuose. Priminsiu tik kelias režisieriaus mintis: "Mano filmas apie Katynę - tai filmas apie amžinai išskirtą Šeimą, apie didžiąsias iliuzijas ir žiaurią Katynės žudynių tiesą. Trumpai tariant, tai filmas apie individualią kančią, kuri sužadina emociškai daug imlesnius vaizdus nei istoriniai faktai."

Kadangi šios apžvalgos pradžioje prisiminiau Oscarą Wilde'ą, priminsiu ir kad LNK "Snobo kinas" (9 d. 23.10) parodys naujausią jo pjesės "Ledi Vindermyr vėduoklė" ekranizaciją "Gera moteris" (2004), kurią sukūrė australų režisierius Mike'as Barkeris. Filmo autoriai pjesės veiksmą iš XIX a. perkėlė į XX a. 3-iąjį dešimtmetį, iš Prancūzijos Pietų - į Italiją. Tikiuosi, kad jie išsaugojo tai, kas svarbiausia - Wilde'o ironiją. Jos pakeisti negali niekas.

Jūsų -

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.40 (822), 2008-11-07

Versija spausdinimui

Komentarai

XkcIwDBqAAUXj, 2011-06-23 07:27

None can doubt the veracity of this atrclie.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti