Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Tarp kelių realybių


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Flandrija“
Dabar madinga kalbėti apie filosofinį kiną. Gal todėl, kad filmų, kuriuose galėtum įžvelgti nors vieną sudėtingesnę mintį, vis mažiau.

Kai išgirstu žodžių junginį „šiuolaikinis filosofinis kinas“, pirmiausia į galvą ateina prancūzas Bruno Dumont’as. Šis filosofijos dėstytojas (g. 1958) didžiajame kine debiutavo 1996 m. ir iki šiol sukūrė penkis vaidybinius filmus. Filmas „Jėzaus gyvenimas“ buvo apdovanotas Kanų „Auksine kamera“ geriausiam debiutantui ir Jeano Vigo prizu. 1999 m. didžiulį skandalą sukėlė Didžiuoju prizu Kanuose apdovanotas jo „Žmogiškumas“, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrę neprofesionalūs aktoriai taip pat sulaukė festivalio prizų. Trečiasis Dumont’o filmas „29 palmės“ pasirodė 2003-aisiais.


2006 m. sukurta „Flandrija“ taip pat pelnė Kanų Didįjį prizą. Režisierius yra sukūręs dar vieną filmą „Hadewijch“, bet jis iki šiol nepasirodė ekranuose. Matyt, platintojai paprasčiausiai bijo, kad filmas apie religinį nušvitimą ir tikėjimą nesulauks žiūrovų, nes ir „Flandrija“ jų sulaukė palyginti mažai, nors, jei suskaičiuotume visus festivalius, kuriuose filmas parodytas (tarp jų ir „Kino pavasarį“), tų pasižiūrėjusiųjų nebūtų mažai. Kita vertus, Dumont’as ir nekuria filmų masinei auditorijai. Jis egzistuoja kažkur už jos ribų, net vadinamojo arthauzinio kino paraštėse. Iš pirmo žvilgsnio Dumont’as tarsi pratęsia Robert’o Bressono tradiciją. Filmų siužetai minimalūs, dažnai vaidina neprofesionalūs aktoriai, pasakojama apie mūsų laikus, Dumont’ui rūpi įsiskverbti į žmogaus prigimtį, parodyti, kur prasideda žmogus, suprasti, kas priverčia pagal primityviausius instinktus gyvenantį dvikojį pasijusti žmogumi. Jam taip pat rūpi paskatinti susimąstyti apie tai, kaip menkai pažįstame save bei artimuosius. Lėtuose, gimtojoje Šiaurės Prancūzijoje kurtuose Dumont’o filmuose daug šokiruojančio natūralizmo, prievartos, sekso. Todėl jo filmai nepriimtini net kai kuriems kino žinovams. Tačiau nesiūlyčiau sekti amerikiečiais ir kaltinti Dumont’ą pretenzingumu. Su „Elito kino“ rubrika rodoma „Flandrija“ (LTV2, 29 d. 22.10) gali padėti atrasti neeilinį režisierių. Tai pasakojimas apie kelis šiuolaikinio Flandrijos kaimelio jaunuolius, kurie išvyksta į tolimoje šalyje siaučiantį karą. Kita pasakojimo linija – vieno tų kareivių Demetro mylimoji Barb, kurios gausius meilužius vaikinas toleruoja. Pasak režisieriaus, jam buvo svarbu suvokti karo sukeliamus jausmus.

 

Televizija pripratina prie karo vaizdų. Dumont’ui buvo svarbu apvalyti karo siaubą nuo žiniasklaidos apnašų. Filmo pavadinimas siejasi su svarbia režisieriaus nuostata: „Kai filmuoju peizažą, jis atspindi vidinę personažo atmosferą. Aš nefilmuoju Flandrijos, aš filmuoju personažo vidų. Kai jūs matote Demetrą, žiūrintį į peizažą aplink fermą, jūs esate Demetro viduje. Aš nefilmuoju peizažų taip, kaip dokumentininkas, nesu socialiai angažuotas kinematografininkas, viskas mano filmuose yra žmogaus vidus, jo mentalitetas. Kai filmavau „Jėzaus gyvenimą“, ištuštinau Bailleulio miestelį ir jo gatves: neliko žmonių, automobilių. Kad pasiekčiau tam tikrą abstrakciją, jaučiu poreikį atsisakyti visko. Aš nieko nepridedu.“ Neprikurta realybė Dumont’o filmuose kartais atrodo mistiška, bet pirmiausia ji sugeba apnuoginti režisieriaus mintį. Man atrodo, kad būtent čia, o ne simbolių prigriozdintame kadre ir slypi filmo filosofiškumas.


Dumont’o filmus žiūrėti sunku. Tačiau kito prancūziško šios savaitės filmo autorius Fredericas Carpentier neslepia, kad „Vasaros bangos“ (LTV2, šįvakar, 24 d. 22.10) – tai jo „atostogų filmas“. Filmas gimė iš režisieriaus susižavėjimo banglenčių sportu, bet autorius norėjo, kad jame atsispindėtų ir žmogaus gyvenimo bangavimas. Aš taip pat laukiu nesulaukiu atostogų, todėl trumpai priminsiu jau atostogaujantiems, ką dar įdomaus šią savaitę siūlo lietuvių televizijos. Meilės istorijos šiais laikais ne visada gali tilpti į romantinės komedijos žanrą. Brito Johno Hay 2004 m. filmas „Visa tiesa apie meilę“ (LNK, 25 d. 21.15) prasideda kaip tipiška romantinė komedija: laiminga žmona Alisa (Jennifer Love Hewitt) susilažina su savo drauge ir Šv. Valentino dienos išvakarėse parašo anoniminį meilės prisipažinimą savo vyrui Semui. Ji nori patikrinti, ar jis nuslėps nuo žmonos tą prisipažinimą. Tačiau Semas nesugeba prisipažinti ir vis giliau grimzta mele. Filmas rodo flirtus ir neištikimybę, slapta siuntinėjamas žinutes ir panašius, manau, lengvai atpažįstamus dalykus. Jis kalba apie tai, kaip žmonės nuolat apsimetinėja, nori būti kitokie, nei yra, ir taip patys vis labiau apraizgo savo gyvenimą melu. Tokie paprasti filmai kartais taip pat turi terapinį poveikį, nes leidžia iš šalies pasižiūrėti į save.


Dar vienas „atostoginis“ filmas – Davido M. Evanso „Pašėlusios dienos“ (LNK, 26 d. 10 val.). Jo herojai – trys vienos šeimos vyrai: neįtikėtinas istorijas pasakojantis senelis, jo sūnus ir anūkas. Jie išsirengia į kelionę, kad pagaliau atskirtų tiesą nuo prasimanymo. Tiesą sakant, aš labai abejoju, ar tai įmanoma net realiame gyvenime, bet senelį filme vaidina kino legenda Peteris Falkas. Prisiminimai apie televizijoje jo sukurtą leitenantą Kolumbą ne vienam sinefilui iki šiol vieni šviesiausių.


Ridley Scotto gerbėjai galės prisiminti ne tik 2000 m. sukurtą garsųjį „Gladiatorių“ (TV3, 24 d., šįvakar, 22.10; įdomu, ar pati TV3 galėtų pasakyti, kelintą dešimtį šio filmo rodymų įpusėjo?), bet ir rečiau prisimenamus 2003 m. „Apgavikus“ (LNK, 26 d. 22.35). Tai puikiai suvaidintas, bet pirmiausia puikiai sunarplioto siužeto filmas apie du sukčius Rojų (Nicolas Cage) ir Frenką (Sam Rockwell), į kurių meistriškai kuriamą intrigą staiga įsibrauna netikėtai Rojaus gyvenime atsiradusi jo keturiolikmetė duktė Andžela (Alison Lohman). Scottas meistriškai supina sukčių intrigą ir psichologinę perfekcionisto Rojaus dramą, vienatvę ir netikėtai atrastą tėvystės džiaugsmą. Tai kartu ir filmas apie realybę: kuri tikresnė – empiriškoji ar jausmų?


Įdėmiai seku ne tik Ridley Scotto, bet ir Briano De Palmos kūrybą. Šie du šiuolaikiniai amerikiečių režisieriai moka virtuoziškai žaisti su tradiciniais Holivudo žanrais, pripildyti juos naujo turinio ir idėjų. De Palma yra puikus stilistas, Hitchcocko ir film noir žinovas. Žinoma, pirmiausia jis postmodernistas, bet ekranizuojant Jameso Ellroy’aus „Juodąją orchidėją“ (LTV, 25 d. 00.20) būtent to ir reikėjo, nes ir knygoje ryškus žaidimas 5-ojo dešimtmečio JAV „didžiuoju stiliumi“. „Juodosios orchidėjos“ išeities taškas – žiauri žmogžudystė, kurios auka – Holivude laimės ieškojusi Elisabeth Short. Žmogžudystė sukrėtė visuomenę, bet ji liko neišaiškinta. Ellroy knygoje pateikia savo versiją. De Palma ją atkuria ekrane pasitelkdamas turtingą film noir priemonių arsenalą: gražuoles vamp, nusikaltėlių, narkomanų bei homoseksualų pogrindžio vaizdus, korumpuotus policininkus, Holivudo turtuolių vilas bei jų anturažą. Filme gausu ir tikrų žvaigždžių – Scarlett Johansson, Hilary Swank, Joshas Hartnettas, Aaronas Eckhartas, Mia Kirshner.

 

Visą tuntą rusų kino žvaigždžių – Olegą Menšikovą, Nikitą Michalkovą, Mariją Mironovą, Konstantiną Chabenskį, Vladimirą Maškovą, Michailą Jefremovą, Fiodorą Bondarčiuką – pamatysime Filipo Jankovskio televizijos seriale „Valstybės patarėjas“, kurį ketvirtadienį pradeda rodyti BTV (30 d. 21 val.). Serialas sukurtas pagal populiariojo Boriso Akunino romaną. Detektyvas Fandorinas jame seka rusų teroristų organizaciją. Anksčiau ar vėliau jam teks įsitikinti, kad teroristai yra vieno gudraus policininko, kaip dabar pasakytume, projekto dalis. XIX a. pabaigos Rusija filme kažkodėl primena šiuolaikinę. Matyt, kalta ta pati televizija, kuri sugeba sulieti į vieną personą rusų kultūros veikėją, Vladimiro Putino draugą, patriotą Nikitą Michalkovą ir jo vaidinamą Maskvos policmeisterį.


Jūsų –

Jonas Ūbis

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.29 (858), 2009-07-24

Versija spausdinimui

Komentarai

KECieRjbpWJklPwucJY, 2011-06-23 10:55

That's really thinknig out of the box. Thanks!

"Flandrija", 2009-07-30 16:35

"...mylimoji Barb, kurios gausius meilužius vaikinas toleruoja". Pirma, nieko jis netoleruoja. Antra, Barb yra visų kaimo bernų "mylimoji". Trečia, herojai pitekantropai tik kopuliuojasi (tiesą sakant, reikėtų bjauresnio žodžio šiam jų atliekamam veiksmui apibūdinti, bet dar ištrins komentarą :) kaip gyvuliai purvyne ant suplėkusių šiaudų, ir dar be jokio malonumo. O jau karo vaizdai... Kūrinijos vainikas, tfu. Režisierius dėl žmonijos neturi jokių iliuzijų ir, ko gero, teisus. Nors filmas ne tik nemalonus, bet ir geras.

tenka apgailestauti , 2009-07-27 09:21

jei ubis net neuzsimena apie taksi vairuotoja skortezess , pirmadieni per tv1 21.00 tai sie kinu priminimai jo nieko verti

jona, 2009-07-26 22:41

Prieš kokius tris mėn. tiek kabelinės, tiek palydovinės TV žiūrovai matydavo vienodus RTR Planeta kanalus. Šiuo metu per kab. tele. matomas RTR Planeta Baltic kanalas, kuris kartais daugiau, kartais mažiau skiriasi nuo palyd. kanalo. Trumpiau kalbant, Pabaltijo žiūrovai šiuo metu nemato sekmadieniais 18.15 rodomos laidos "Istorinės kronikos" . Šiandiena N.Sinadze (?) pasakojo apie rašytoją Simonovą , jo knygą "Šimtas parų karo" ir kit. kūrinius liečiančius karą ir Staliną... labai įdomu... Matomai, stalinizmas Rusijoje stipriai suaktyvėjęs, kad prireikė griebtis tokio atvirumo...

jona., 2009-07-26 21:17

jaučiu pareigą padėkoti už filmo "Podstročnik" apžvalgėlę... Vis prieštaravau vaikams, kad per tą kompą tai tikrai nežiūrėsiu- noriu per tele!.. Vakar aplankė anūkės ir... prikalbėjo... Viskas nuostabu: filme rodoma moteris, jos, pilnas begalinės išminties, pasakojimas, nuotraukos...ir dar ta galimybė patogiai atrėmus nugarą, pasidėjus ant kelių "tą kompą", žiūrėti filmą. Labai patinka, kad filmas išdalintas į pusvalandines dalis... dabar pabaigai, kaip tikra lietuvė paskanduosiu tris kartus aačiūūū... Kai pailsėsiu, trumpai papasakosiu, o kartu ir parekomenduosiu tai, ką iš dokumentikos šiandiena mačiau per palydovinę RTR Planeta...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti