Galbūt aš ir klystu. Galbūt tai tik silpnumas. Bet be jo negaliu savęs įsivaizduoti. Regis, tai įvyko beveik prieš dešimt metų. Kažkoks žmogus, vienas iš tų milijardų nepažįstamųjų tinkle, parašė man per soulseek (p2p) programą, kad pastebėjo, jog esu pabendrinęs Andrejaus Tarkovskio filmus. Taip, atsakiau, tokiais filmais reikia dalintis. Jis sutiko ir pridūrė, kad po pastarojo mirties Europoje liko trys geri režisieriai, kurie tęsia (tęsė?) kinematografinę Tarkovskio tradiciją: Bela Tarras (prieš metus jis parodė paskutinį savo filmą „Turino arklys“), Victoras Erice, sukūręs vos tris, tačiau ypatingus, ilgametražius filmus, ir Theo Angelopoulos. Jis žuvo sausio 24-ąją filmuodamas savo paskutinį filmą „Kita jūra“. Daugiau niekada nešnekėjau su tuo žmogumi. Nelabai tai ir svarbu. Tiesiog pačiame savo domėjimosi kinu priešaušryje gavau kompasą, leidžiantį nepamesti teisingos krypties.

Prisimenu: tą žiemą neturėjau kompiuterio, todėl „Uliso žvilgsnį“ žiūrėjau Adomo Mickevičiaus bibliotekoje. Rūkas, šokantys žmonės, upė. Kino ištakų ir namų paieška. Mažas televizorius, didelės ausinės, o aplink – spintos su vaizdajuostėmis. Ir visai kitaip po kelerių metų: vasara, didelis ekranas „Vingio“ kino teatre, nusivylimas (kodėl nebuvo parašyta, kad rodoma ne iš juostos?), kuris greitai praeina, nes žiūri „Amžinybę ir dieną“. Ir kažkada anksčiau „Bitininkas“. Filmo finalas: bitininkas desperatiškai varto savo avilius, į dangų kyla bitės, tačiau, kitaip nei žmogus, jos vis viena ras savo namus.

Tarkovskis rašo, kad menininkas, savitai suvokdamas realybę, ją savo kūrinyje išardo, idant parodytų kitokias realybės puses. Žiūrėdamas Angelopouloso filmus būtent tai ir jaučiu. Visi jo filmai, kuriuos mačiau, pasižymi užburiančia kino poezija, ypač išryškėjančia vidiniame ilgų kadrų montaže, o vaizdinių magija žiūrovo atmintyje sukuria salą, į kurią neišvengiamai sugrįžti, kaip sugrįžti į vaikystę vartydamas senas fotografijas ar skanaudamas arbatą su pyragaičiu. Angelopouloso Graikijoje sninga, ten taip mažai šilumos, plevėsuoja baltos paklodės prie jūros ir žmonės valtyse plaukia iš apsemtų namų į savo tikruosius namus, nes namai graikams – tai jūra. Ir dabar, kai klausau Eleni Karaindrou – Angelopouloso filmų garso takelių kompozitorės – muzikos, grįžta tas jausmas, kurį išgyvenau, kai žiūrėjau į mirštantį poetą, žingsniuojantį su savo šunimi palei jūros pakraštį.

Paskiausias Angelopouloso filmas, kurį žiūrėjau, buvo „Laiko dulkės“. Tai – antroji trilogijos apie Graikiją dalis. Tada, prisimenu, sakiau kartu žiūrintiems, kad tai tikriausiai paskutinis režisieriaus filmas. Paskutinės trilogijos dalies jis nebesukurs. Žodžių nebeatsiimsi... Odisėjas negrįžo į Itakę, bet kelionė tęsiasi.

kai vaikas žaidžia su ugnim,

jis žaidžia iš tiesų su laiko

siūlu – nutrūks ar truks

„7 meno dienos“ Nr.5 (973), 2012-02-03