Kad ir kaip susiklostytų kino istorija, joje tikrai liks Kathryn Bigelow „Išminuotojų būrys“ (LNK, šįvakar, 3 d. 21.10). Ne todėl, kad jis tapo 2010 m. „Oskarų“ ceremonijos sensacija, kai kuklus mažo biudžeto filmas nugalėjo galingojo Jameso Camerono „Įsikūnijimą“ ir gavo net šešias statulėles, ir ne todėl, kad Bigelow – pirmoji moteris režisierė, apdovanota už geriausią režisūrą. Visa tai jau sugebėjo įsprausti į smegenis bulvarinė žiniasklaida.

Svarbu tai, ko ji nesugebėjo. Pasakojimas apie seržantą Džeimsą (Jeremy Renner), kuris yra geriausio JAV armijos išminuotojų būrio vadas ir ieško sprogmenų Irako miestų gatvėse bei karo laukuose, rizikuodamas gyvybe, skiriasi nuo daugelio filmų apie amerikiečių kareivius Irake. Bigelow, regis, idealizuoja tuos vaikinus, pasirengusius savo noru rizikuoti, aukoti gyvybes, kad išgelbėtų kitus. Tačiau nelaukite įprasto amerikiečiams sentimentalumo – jį puikiai maskuoja dokumentinis filmo stilius, kai kamera tiesiog tampa vienu iš būrio narių. Ji susitapatina su išminuotojais, perima jų požiūrį, nerimą ir pastabumą. Nuo pat pirmojo epizodo pagrindinėje Bagdado gatvėje ji nepraranda budrumo. Trys kariai čia rengiasi nukenksminti didelę bombą. Jie – jauni, gražūs, sąmojingi ir tikri profesionalai. Bet tai neapsaugo nuo mirties.

Tačiau kai kadre pasirodo Džeimsas, supranti, kad jam rūpi ne pasiaukojimas. Jis ieško kuo daugiau adrenalino. Todėl trokšta pavojų. Išminuotojų būrio operacijos filme rodo prievartą, iš vidaus sprogdinančią kiekvieną epizodą. Tai padeda atskleisti ir žmogiškąją herojų esmę, jų jausmus, kurie veikia panašiai kaip sprogimai. Seržanto Džeimso portretas tampa vis konkretesnis, ir tada supranti, kad Bigelow rūpėjo parodyti net ne jį, o totalios vartotojų visuomenės užaugintą žmogų, jo požiūrį į prievartą ir žiaurumą, ir kartu – tokio žmogaus esmę. Gėrio ir blogio kova – metafizinė beveik visų klasikinių vesternų tema – neišnyko ir iš „Išminuotojų būrio“. Gal todėl Džeimsas primena šiuolaikinį kaubojų pasaulio pakraštyje – laukiniuose Rytuose?

Neįsivaizduoju, kaip atrodys filmas po dešimties ar dvidešimties metų. Kaip jis pasikeis? Kas pasikeis – požiūris į karą ar į prievartos rodymą kine? Svarstydamas apie tai prisiminiau kita proga pasakytus Adamo Michniko žodžius: „Blogiausia komunizme yra tai, kas ateina vėliau.“ Juk ir visi groteskiški šiuolaikiniai lietuvių judėjimai, pakaunės fanatikai bei jaunasis Paleckis yra tas „vėliau“. Gal todėl, prisipažinsiu, erzina įvairūs LTV laidų vedėjų pašnekovai, staiga atsikratę savo tarybinės praeities ir tapę jos visažiniais ekspertais. Šiuo požiūriu įdomi viena Šarūno Barto pamoka. Priminsiu, kad LTV2 tęsia jo filmų retrospektyvą ir ketvirtadienį (9 d. 21.40) parodys 1995 m. sukurtą „Koridorių“. Filmo herojus keliauja simbolišku savo gyvenimo koridoriumi, čia jis sutinka artimiausius žmones. Viena scena man pasirodė labai svarbi. Ji rodo Barto požiūrį į istoriją. „Koridoriuje“ jis iš toli fiksuoja dramatiškus 1991-ųjų sausio įvykius, prie parlamento deginamus laužus, demonstracijas. Visa tai rodoma be jokių papildomų komentarų, laikas ir erdvė nekonkretizuojami. Tiesiog kadre matome barikadų supamą Seimą ir sustingusius nuo šalčio žmones. Negirdime jų kalbų, nematome rusų tankų, bet grėsmės nuojauta – akivaizdi. Barto herojus visada yra stebėtojas. Tačiau jo filmai tiksliai atskleidžia pototalitarinės erdvės žmogaus būseną – skausmingai juntamą laiko lūžį.

Kitoks lūžis užfiksuotas pagal Jono Avyžiaus romaną 1976 m. sukurtame Almanto Grikevičiaus filme „Sodybų tuštėjimo metas“ (LTV, šiąnakt, 23.45). Su jo herojais susipažįstame 1940-aisiais, kai prasideda pirmoji sovietų okupacija. Išsiskiriame prieš prasidedant antrajai. Per palyginti trumpą laiką iš esmės pasikeis kelių draugų gyvenimas. Adomas (Regimantas Adomaitis) taps policijos vadu, o mokytojas Gediminas (Juozas Budraitis) grįš į kaimą ūkininkauti, bet visur jausis svetimas.

Lietuvių likimai Antrojo pasaulinis karo metais – nacionalinio kino pamiršta tema. Tai suprantama: anksčiau būtų reikėję leistis į kompromisus su sovietine propaganda, dabartinių jaunų režisierių karas nedomina visai, nes patriotizmo, didvyriškumo, krepšinio ir kitokių tautinių madų iš jo neišspausi.

Tačiau Grikevičiui pavyko pergudrauti cenzūrą – filme daug tikslių nuorodų į tą psichologinę dramą, kurią išgyveno didelė tautos dalis, kai vieni okupantai pakeitė kitus, o tarpukariu puoselėtų idealų neužteko, kad galėtum sau paaiškinti, kas vyksta. Manau, kad filmas nepelnytai pamirštas. Gaila, kad 154 min. filmą LTV rodo naktį, kai dauguma potencialių žiūrovų jau miega.

Kad geras literatūros kūrinys dar negarantuoja gero kino, įrodys kitas filmas – Mike’o Newello „Meilė choleros metu“ (LTV, 4 d. 23.30). Gabrieliui Garciai Marquezui apskritai nesiseka – jo knygų ekranizacijos sukelia daugiau nusivylimo nei džiaugsmo. Bet šis kino pasakojimas apie vargšą telegrafistą ir poetą Florentiną, kuris XIX a. Kolumbijoje įsimyli gražuolę ir padarys viską, net taps turtuoliu, kad užkariautų jos meilę, turi ir vieną didelį privalumą – aktorių Javierą Bardemą, kuris nugyveno ekrane 50 savo herojaus gyvenimo metų. Beje, filmo scenaristui, garsenybei Ronaldui Harwoodui rašytojas sakė: „Bėda ta, kad jūs pernelyg ištikimas knygai.“

Dar viena šio savaitgalio ekranizacija – pagal Ray’aus Bradbury novelę sukurtas Peterio Hyamso „Griaustinio griausmas“ (TV3, 4 d. 00.55). Jis nukels į šviesią ateitį, kai kelionės laiku tampa turizmu ir laisvalaikio forma. Net rengiami specialūs safariai – vykstama medžioti priešistorinių išnykusių gyvūnų. Tačiau vienas iš turistų netyčia sutraiško peteliškę, o tai jau gali atsiliepti žmonijos raidai. Filme vaidina šiek tiek primiršti geri aktoriai Edwardas Burnsas, Benas Kingsley ir Catherine McCormack.

Paskutiniu metu ir Lietuvoje tapo madingas Sandanso nepriklausomo kino festivalis (deja, kaip visada, vėluojame mažiausiai dvidešimt metų). Siūlau atkreipti dėmesį į vieną šio festivalio laureatų – debiutanto George’o Ratliffo 2007 m. filmą „Džošua“ (TV3, 5 d. 22.30). Amerikiečių nepriklausomieji dažnai renkasi šeimos temą. Iš pradžių gali pasirodyti, kad ir „Džošua“ iš panašių psichologinių dramų, tačiau tai – trileris. ...Prabangiame bute prie Niujorko Centrinio parko gyvena Bredo (nepriklausomo kino režisierius ir aktorius Samas Rockwellas) ir Ebės (Vera Farmiga) šeima. Jiems neseniai gimė antras vaikas – Lili. Bet vyresnysis sūnus Džošua nesidžiaugia sesute, jis pavyduliauja. Netrukus laimingas šeimos gyvenimas ima griūti – Lili nuolat verkia, Ebė suserga depresija, namas atnaujinamas, ir tai tik košmaro pradžia.

Režisierius tvirtina, kad filmo išeities taškas buvo noras pasiaiškinti, ką reiškia būti tėvais. Tačiau siaubas šiame griežtai realistiškame filme įsigali iš pat pradžių, kai jaunų buržua šeima švenčia dukrelės gimimą, o dešimtmetis Džošua pademonstruoja manipuliuotojo talentą.

Nežinau, ar „Džošua“ yra perversiško vaiko portretas. Greičiau režisierius rodo, kad jo nusikaltimai – nefunkcionuojančios šeimos rezultatas: depresyvi mama, pernelyg simpatiškas tėtis, pernelyg dėmesingi giminaičiai... Viskas tarsi ir atpažįstama, bet kartu tas pabrėžtinas „normalumas“ vis labiau žadina nerimą. Ratliffas verčia susimąstyti, iš kur tokie vaikai. Gal iš kasdienybės, – realios, pilnos grėsmių, prievartos ir baimės būti atstumtam?

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.5 (973), 2012-02-03