Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Gyvenimas kaip romanas


Kas buvo Ingmaro Bergmano motina


7 MD

Share |
„Kaip veidrodyje“
Gegužės pabaigoje švedų dienraštis „Dagens Nyheter“ paskelbė sensacingą žinią, esą tikroji Ingmaro Bergmano motina buvo ne Karin Bergman, o jo tėvo meilužė Hedwig Sjöberg. Paslaptingą didžiojo režisieriaus gimimo istoriją aprašė Eva Hernbäck.

Pasak jos, ši istorija prasideda 1918 m. liepos 14 d., kai vieno švedų pastoriaus žmona Upsalos ligoninėje pagimdė vyriškos lyties kūdikį. Vaiko motina sirgo tuomet Europoje siautėjusiu „ispaniškuoju“ gripu, kuris neaplenkė ir Švedijos. Naujagimis gimė labai silpnas, todėl pastorius jį skubiai pakrikštijo dar ligoninėje. Netrukus vaikas mirė. Kūdikio mirtis pastoriui reiškė gyvenimo katastrofą. Jo santuoka buvo nesėkminga. Dar blogiau klostėsi santykiai su žmonos tėvais, kurie iš pat pradžių priešinosi santuokai.

 

Iš pradžių jausmai buvo karšti ir jaunuoliai susituokė. Netrukus jiems gimė sūnus. Kai Karin pastojo antrą kartą, jos motina laiške dukteriai rašė, kad ši skirtųsi, jei kas nors bloga atsitiktų antram vaikui. Skyrybos būtų turėjusios katastrofiškų pasekmių ne tik asmeniniam, bet ir profesiniam ambicingo pastoriaus gyvenimui. Tačiau jo santuoką ir sėkmingą bažnytinę karjerą (jis pakilo iki karališkojo kapeliono) išgelbėjo dar iki vedybų turėta meilužė. Tomis pačiomis karštomis liepos dienomis ji pagimdė jam antrą sūnų (iš viso pastorius su ja turėjo tris, o gal net keturis berniukus). Apsukrus ir mirtinai persigandęs pastorius, ko gero, papirko slaugę ir žmonai dar nesužinojus apie naujagimio mirtį (greičiausiai jis buvo palaidotas slapta, bet su visomis apeigomis) pakišo jai savo meilužės kūdikį. Berniukas buvo pakrikštytas po mėnesio uošvių vasarnamyje Dalarnoje.

 

Metai bėgo. Berniukas, kartu su vyresniuoju broliu ir jaunesne sesute, augo tėvų namuose, bet toksiškoje atmosferoje, kuri tapo dar labiau įtempta po motinos romano su jaunu studentu. Ingmaras nuoširdžiai nekentė savo autoritariško tėvo, nors ir buvo jo numylėtinis. Nežinančiai, kaip ir jis, tikrosios padėties pamotei vaikas jautė milžinišką, atsidavusią meilę, bet labai kentėjo, nes jam atrodė, kad motina neatsako tuo pačiu. Vieną dieną po didžiulio skandalo, pasibaigusio tėvo nokautu, jaunuolis išsikraustė iš tėvų namų. Studijų jis nebaigė, nes visiškai pasinėrė į studentiškų teatrų režisieriaus veiklą. Vėliau jis pradėjo režisuoti profesionaliuose teatruose, o 1946 m. debiutavo ir kaip kino režisierius. Ilgainiui jis tapo garsiausiu pasaulinio kino autoriumi. Mirė 2007 m. liepos 30 d. Tai buvo Ingmaras Bergmanas. Likus trims savaitėms iki mirties Bergmanas gavo vaikų rašytojos ir tapytojos Louise Tillberg laišką.

 

Laiškas

 

Louise jaunystėje trumpai dirbo Bergmano vadovaujamo Karališkojo dramos teatro drabužinėje. Tada ją nustebino, kad Bergmanas ir jos tėvas – restorano savininkas iš Nynäshamno Holgeris Tillbergas – panašūs tarsi dvyniai. Panašūs buvo ne tik išore, bet ir balsu bei gyvenimo būdu. Louise pradėjo domėtis savo genealogija, tėvo kilme, senelės iš tėvo pusės gyvenimu. Juo intensyviau domėjosi, tuo labiau aiškėjo, kad jos šeima dangsto kažkokią paslaptį. Ji pradėjo rašyti knygą apie savo šeimą ir apie savo nežinomą senelį. Louise atkakliai tęsė darbą, nors giminaičiai visaip ją atkalbinėjo gilintis į šeimos praeitį. Knyga pasirodė 2010 metais.

 

2007 m. liepos 9 d. sergančiam Bergmanui išsiųstame laiške Tillberg rašė: „Mielas Ingmarai Bergmanai! Vadinuosi Louise Tillberg, esu tapytoja ir dabar rašau knygą apie savo gyvenimą. Knyga vadinsis „Myliu tą, į kurį žiūriu“. Atkuriant senelės iš tėvo pusės Hedwig Sjöberg gyvenimą atsirado daugybė klausimų ir takų, vedančių į Jus. Šiame trumpame laiške noriu pasakyti, kad su tomis „paslaptimis“ gyvenu penkiasdešimt metų ir dabar nusprendžiau Jums pranešti apie informaciją, kuri pasirodys mano knygoje. (...) Štai, ką žinau: būdama netekėjusi Hedwig 1914 m. pagimdė Umėjoje sūnų Göstą, kuris buvo įvaikintas. Tai keistas šios dėlionės elementas ir ne visi fragmentai susidėlios, bet neįtikėtinai daug sutampa. Pridedu savo tėvo nuotrauką. Nuoširdūs sveikinimai. Louise Tillberg.“ Į šį laišką Tillberg negavo atsakymo ir, kas žino, ar jo turinio sukelta trauma nepagreitino menininko mirties.

 

DNR ant pašto ženklų

 

L. Tillberg knyga nesukėlė atgarsio. Tačiau pernai ją perskaitė I. Bergmano dukterėčia Veronica Ralston – nuo seno Anglijoje gyvenančios rašytojos Margaretos Bergman duktė. Ralston, kaip ir Tillberg, yra tapytoja, net jų paveikslai buvo eksponuojami toje pačioje parodoje Stokholme. Jos susipažino. Paaiškėjo, kad abi gyvena toje pačioje Stokholmo priemiesčio gatvėje. V. Ralston ir L. Tillberg pradėjo susitikinėti ir kalbėtis apie šeimos paslaptis. Veronica prisipažino, kad septynerius metus rašo knygą apie savo šeimą, apsilankymus Faro saloje pas garsųjį dėdę, kad ją stebino įvairios keistos dėdės gyvenimo aplinkybės, pavyzdžiui, kaip sunkiai sergantis naujagimis išgyveno tokią ilgą kelionę į Dalarną, o Louise knyga jai tą paaiškino. Savo knygoje, kuri netrukus pasirodys Stokholme, ji prirašė skyrių apie susitikimą su Louise ir jos atradimus.

 

Tačiau svarbiausia tai, kad V. Ralston nusprendė moksliškai patikrinti įvairias hipotezes. Būdama Bergmanų šeimos narė, ji galėjo naudotis Karališkajame archyve laikomu šeimos archyvu. Iš ten ji paėmė keturiolika Bergmano rašytų laiškų ir atvirlaiškių, kad nuo jų pašto ženkliukų gautų medžiagos DNR testams. Šių metų pradžioje testai buvo atlikti ir su jos krauju. Balandžio 12 d. ji gavo atsakymus, kurie iš dalies patvirtina L. Tillberg įtarimus: egzistuoja didelė tikimybė, kad Ingmaras Bergmanas nebuvo biologinis Karin Bergman sūnus.

 

Tokių tyrimų negalėjo atlikti Louise Tillberg. Gaila, nes jų rezultatai greičiausiai galėtų patvirtinti jos įtarimus. Tačiau yra ir netiesioginių įrodymų. Pasirodo, iš parapijos, kuriai vadovavo solidusis pastorius Bergmanas, meilužės adresu reguliariai buvo siuntinėjamos piniginės perlaidos kitiems pavainikiams sūnums išlaikyti.

 

Paskutiniais gyvenimo metais jos sūnaus – restorano savininko uošvių kvietimu Hedwig lankydavosi ir Faro saloje. Ilgai sėdėdavo ant suolelio priešais jų namą, iš kur stebėdavo savo garsaus vaiko rezidenciją. Hedwig Sjöberg-Tillberg galiausiai ištekėjo, bet niekad neišdavė karčios paslapties. Ji mirė 1981 m., kai Bergmanas pradėjo filmuoti savo paskutinį kino kūrinį „Fani ir Aleksandras“.

 

Ar šis ypatinga intuicija apdovanotas didis žmonių sielų žinovas ir kino genijus galėjo abejoti savo genealoginės tapatybės autentiškumu? Juk jis fanatiškai visą gyvenimą ieškojo tiesos. Jo filmuose tiesa primena žaltvykslę paslapčių, melo ir mistifikacijų pelkėse, į kurias grimzta autobiografinės Bergmano kūrybos herojai. Tačiau jo asmeniškiausio šedevro „Fani ir Aleksandras“ scenarijuje sunku nepastebėti užuominos, kad pagrindiniai filmo herojai – du vaikai – gali būti pavainikiai. Šią užuominą galima traktuoti ir kaip audringo motinos romano atšvaitą. Paslaptingos tėvo meilužės pėdsakus galima aptikti ir kruopščiai Bergmano dokumentuotame „Gerų ketinimų“ scenarijuje, pasakojančiame jo tėvų vedybų peripetijas. Neturtingą padavėją Fridą, su kuria yra slapta susižadėjęs, pastorius karjeristas meta, tikėdamasis vesti turtingą merginą.

 

Įdomu ir tai, kad 3-iojo dešimtmečio švedų kine įvairiuose filmuose dažnai atsiranda netikros tapatybės motyvas (pvz., paaiškėja, kad valkatų vaikas yra aristokratiškos kilmės). Švedų kino istorikai šią nuolat pasikartojančią temą interpretuoja kaip tradicinių visuomenės struktūrų irimo ir spartaus klasinių barjerų peržengimo simptomą.

 

Mįslė liks neįminta

 

Švedai, susiję su Bergmano palikimu, šeima ar kino kritikai, į Evos Hernbäck straipsnį reagavo skeptiškai. Abejonių kelia DNR tyrimams nuo pašto ženklų paimtų seilių patikimumas.

Sunku tikėtis, kad kada nors sužinosime visą tiesą, juolab kad tokiu atveju reikėtų labai išsamių ir brangių genetinių tyrimų, o ir tolesni veiksmai susidurtų su švedų teisėtvarkos etinėmis bei procedūrinėmis kliūtimis. Be to, niekas iš Bergmano klano tuo nėra suinteresuotas. Bergmano sūnus Danielis dienraščiui „Expressen“ tvirtino, kad prieš sukeliant audrą visoje žiniasklaidoje reikėjo atlikti daugiau testų. Pasak jo, tėvas buvo neįtikėtinai panašus į savo motiną Karin Bergman. Įdomu, kaip pasielgs režisieriaus žentas, garsus kriminalinių romanų autorius Henningas Mankellas, dabar rašantis televizijos serialo apie uošvio gyvenimą scenarijų.

 

Pagal „Gazeta Wyborcza“ ir „Dagens Nyheter“ parengė K. R.


 

„7 meno dienos“ Nr.27 (949), 2011-07-08

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Mauricio, 2012-06-06 00:31

Thanks for writing such an easy-to-understand atircle on this topic.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti