Studijoje buvo net du kandidatai, bet geriau klasikinį personažą vis dėlto įkūnytų Seimo narys Žilvinas Šilgalis. Nemačiau jo šokančio, bet neabejoju, kad scenoje seimūnas būtų idealus Prisypkinas - įžūlus demagogas, neabejojantis savo vyrišku žavesiu provincijos chamas. Viena literatūros enciklopedija taip apibūdina šį personažą: „Prisypkinas - V. Majakovskio „fejeriškos komedijos“ „Blakė“ (1928-1929) herojus, Pjeras Skripkinas, „buvęs darbininkas, buvęs partietis, dabar jaunikis“. Prisypkino įvaizdis - paplitusio komedijos tipo modifikacija. Tarp jo teatrinių pirmtakų galima paminėti Žurdeną. Tačiau Moliere'o herojus buvo miesčionis bajoras, o Prisypkinas - proletaras miesčionis. (...) Kaip ir Žurdenas, Prisypkinas nuolat patenka į komiškas situacijas arba sukelia sumaištį, tai garantuoja komišką efektą. Pavyzdžiui, atsidūręs universalinėje parduotuvėje ir pamatęs moteriškas liemenėles, Prisypkinas susižavėjęs aikteli: „Kokios aristokratiškos naktinės kepuraitės!“. Bet tas „skrajojantis proletaras“, įsikūręs nepmaniškame Renesansų šeimos lizde, yra kupinas globalių savo klasės pretenzijų, kurias perkelia į dabartines savo egzistavimo sąlygas: „Aš - žmogus su didžiuliais poreikiais. Aš domiuosi veidrodine spinta...“ (...) Antros dalies veiksmas nukelia po penkiasdešimties metų, į 1979-uosius. Veiksmo vieta - pasaulio federacija, utopinė respublika, kurioje įsikūnijo technokratiškos civilizacijos idealas. (...). Šitoje sterilioje visuomenėje atsiranda stebuklingai išsigelbėjęs iš gaisro penkiasdešimt metų užšaldytas Prisypkinas. Jo atsiradimas atveda federaciją prie katastrofos. Ima sklisti seniai pamirštų ligų epidemija - padlaižiavimas, įsimylėjimas („aštri senovės liga“), atgimsta gitara ir fokstrotas. (...) Prisypkinas - alegorija, įkūnijanti miesčioniškumo bacilą, su kuria Majakovskis atlieka kelis laboratorinius eksperimentus, įdėdamas ją į skirtingas terpes: iš pradžių į buitinę (šiuolaikinę), paskui į fantastinę ir utopinę (ateities). Majakovskio dėmesys labiau skirtas aplinkai nei herojui - kaip elgsis aplinka: ar priims blakę, ar ją atstums? (...) Poeto išvada pesimistiška: bacila gyvybinga. Todėl finale Prisypkinas, sekdamas antikinės dramos dėsniais, garsiai kreipiasi į žiūrovų salę: „Savi! Brangieji! Iš kur? Kiek jūsų? Kada jus visus atšildė?“

Gal ši citata ir per ilga, bet klasika todėl ir yra klasika, kad atsako į daugumą šiuolaikinių klausimų, nors Majakovskio laikais ir nebuvo nei soliariumų, nei televizijos. Tiesiog paskutiniu metu labai jau akivaizdus homo sovieticus sugrįžimas ne tik į politikos sceną. Sovietinius prisiminimus sukelia ir staiga atsiradęs sovietinės leksikos bei mentaliteto pilnas tariamų teatralų tinklalapis, ir masinė saviveikla, užpildžiusi visus televizijos kanalus. Istorijos zigzagai išties nenumanomi, bet į klausimą, kodėl nacionalinė televizija sudaro visas galimybes pasireklamuoti būtent tokiems politikams, negaliu atsakyti. Jei pasiilgote panašių pramogų, šią savaitę jų nepristigs: LNK šįvakar (29 d. 21.30) rodys Peterio Jacksono „King Kongą“, sekmadienį (31 d. 11.45) - Roberto Emericho „Godzilą“, populiariosioskultūros gerbėjai galės prisiminti ir Harį Poterį (Chriso Columbuso „Haris Poteris ir išminties akmuo“, LNK, 31 d. 14.30), ir Indianą Džounsą (Steveno Spielbergo „Indiana Džounsas ir krištolo kaukolės karalystė“, TV3, lapkričio 1 d. 19 val.), ir net 2006 m. Rono Howardo ekranizuotą „Da Vinčio kodą“ (LNK, 31 d. 21.35). Ką tai sako? Tai sako, kad televizijos skatina ilgąjį savaitgalį praleisti prie televizoriaus su mėgstamais pasakų personažais.

Nors brolių Coenų 1998 m. „Didįjį Lebovskį“ (LNK, 30 d. 01.15), tikiu, dauguma „7md“ skaitytojų jau moka atmintinai, ir šįkart nepraleisiu progos pasimėgauti filmu. Jis - tarsi atsakas į lietuvišką sėkmės formulę, kurią reprezentuoja kad ir ponai Šilgalis ar Šedžius. Broliai Coenai yra prisipažinę: „Tiesa, kad didžioji dauguma mūsų filmų personažų gana nemalonūs - tai nevykėliai arba mulkiai, arba viena ir kita kartu. Bet mes mylime šiuos personažus, nes dažniausiai jums nerodo filmų, pasakojančių apie tokius žmones. Tačiau didžiuliai supermenai mūsų nedomina.“ Šįvakar (LTV2, 29 d. 19.05) galima pasižiūrėti ir vieną ankstyvųjų nevykėlį bei amžiną hipį Lebovskį suvaidinusio Jeffo Bridgeso vaidmenų - Michaelo Cimino filmą „Griausmas ir Greitakojis“ (1974). Čia aktoriaus partneris buvo Clintas Eastwoodas. Tai pasakojimas apie bankų plėšiką, kuris susidraugauja su jaunu nuotykių ieškotoju. Jie planuoja rasti senoje mokykloje paslėptus pusę milijono dolerių.

Šį savaitgalis - ypatingas, televizijos kvies prisiminti mirusius. LTV daug laiko skirs lietuvių kino klasikai. Šeštadienį (30 d. 18.30) bus proga prisiminti diplominį Raimondo Vabalo filmą „Žingsniai naktį“ (1962) ir jo šviesias asmenybes - Gražiną Balandytę, Juozą Miltinį, Juozą Rygertą, Vytautą Tomkų, Algimantą Masiulį, Gediminą Karką. Lapkričio 1 d. 16.40 LTV parodys lietuvių dokumentikos klasiko Henriko Šablevičiaus filmą „Memento mori“ (1992), kuriame atskleidžiami su mirtimi susiję skirtingų pasaulio tautų papročiai bei ritualai. Kitą klasiko filmą tą pačią dieną (1 d. 23.05) parodys LTV2. Tai „Žingsniai alėjos gale“ (1994) - poetinės impresijos Oskaro Milašiaus Lietuvos vizijų tema. LTV (1 d. 21 val.) prisimins ir populiarią rašytoją Jurgą Ivanauskaitę. Jai skirtas Agnės Marcinkevičiūtės filmas „Šokis dykumoje“ (2008).

Kita rašytoja - bene daugiausia ekranizacijų sulaukusi anglų literatūros klasikė Jane Austen - tapo Juliano Jarroldo „Maištingosios Džeinės“ (LTV, 30 d. 21 val.) heroje. Filmas pasakoja rašytojos meilės Tomui Lefroy istoriją 1795-1798 m., šis jausmas, pasak tyrinėtojų, ir nulėmė jos kūrybą. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Anne Hathaway, Jamesas McAvoy, Maggie Smith ir Julie Walters.

Intelektualo, kūrėjo ir valdžios santykius atskleidžia svarbiausias šios savaitės filmas - XX a. teatro legendos Peterio Brooko 1966 m. į ekraną perkelta Peterio Weisso pjesė „Marat-Sade“ (LTV2, 30 d. 23 val.). Veiksmas vyksta Šarentono psichiatrinėje gydykloje, kur uždaryti ir psichikos ligoniai, ir opozicionieriai. Čia markizas De Sade'as 1808 m. liepos 13 d. kartu su kitais ligoniais stato spektaklį apie revoliucionierių Maratą, skirta penkioliktosioms jo mirties metinėms. Man regis, filmas aktualus iki šiol. Aktualios ne tik diskusijos apie radikalizmą, terorą ir mirties bausmę, kylančios tarp psichodramos herojų, bet ir Brooko požiūris į teatrą bei toji akimirka, kai didis teatras tampa didžiu kinu. Žinoma, tai jau ir neįtikėtinai Marato žudikę Charlottę Corday suvaidinusios Glendos Jackson nuopelnas.

Jūsų -

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.38 (914), 2010-10-29