Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Proletarų sapnai


Nauji filmai - François Ozono „Rikis“


Živilė Pipinytė

Share |
„Rikis“
François Ozonas - puikus įvairių kino stilių imituotojas. Dažnai savo filmuose jis bando sugrąžinti prarastą laiką: stilingos „8 moterų“ herojės, „Baseino“ dviprasmiškumas ar senų moteriškų romanų grožybės „Angele“ - tai vis nostalgiškas žaidimas gerokai primirštomis kino formomis.


Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Ozonas eina Quentino Tarantino ar brolių Coenų keliu ir kiekvienas jo filmas taip pat yra savotiškas tyrinėjimas - vieno ar kito kino laikotarpio, žanro, stiliaus. Tik Ozono filmuose man visada pritrūkdavo tų paradoksalių naujų prasmių, kurios ir paverčia Coenų ar Tarantino filmus tikru sprogstamuoju mišiniu.

 

Tačiau pernai sukurtame filme Ozonas, regis, bando patyrinėti, kaip išsigimsta optimistiškų masinės kultūros prasmių gamybos mechanizmas. „Rikis“ („Ricky“, Prancūzija, 2008) prasideda kaip pas mus stebėtinai nepopuliaraus Keno Loacho ar brolių Dardenne'ų filmas. Susijaudinusi moteris atsisako kūdikio. Kad žiūrovų laukia socialinė drama, kuri ir paaiškins, kodėl taip atsitiko, sufleruoja pilkas urbanistinis Prancūzijos provincijos miestelio peizažas, monotoniški daugiabučiai. Viename iš jų gyvena vieniša motina Kati (Alexandra Lamy) su dukrele Liza (Mélusine Mayance). Kati dirba chemijos fabrike, jos ryšys su dukrele nuoširdus ir tikras, bet moteris akivaizdžiai ilgisi didžiosios gyvenimo meilės. Ją pasiūlo ispanas darbininkas Pako (Sergi Lopez).

 

Netrukus naują šeimą užgriūva rūpesčiai – naujagimis Rikis, nors ir angeliškos išvaizdos, sugeba išvarginti visus. Pako ima vengti namų, Kati pavyduliauja. Gerokai pasimėgavęs realistine studija apie šiuolaikinės darbininkų klasės vertybes, įpročius, masinės kultūros įtaką ir pan. (nors abejoju, ar estetui Ozonui malonu rodyti tokius interjerus, maisto produktus ar drabužius, kuriuos galima nusipirkti didžiuosiuose viso pasaulio prekybos centruose), režisierius ima ir apverčia pasakojimą aukštyn kojomis. Rikiui ima dygti sparnai. Tiesa, iš pradžių jie visai neprimena banalių filmų apie angelus vešlių grožybių ir atrodo tarsi sušaldyto viščiuko sparneliai. Jų prasikalimo procesas sukelia panašų pasišlykštėjimą kaip Davido Cronenbergo filmų herojų transformacijos. Iš esmės tada ir prasideda tikrasis filmo pasakojimas. Liūdnas ir nieko nepradžiuginęs stebuklas Ozonui yra pretekstas pasvarstyti apie šiuolaikinę šeimą, apie tai, kas sieja žmones, ir apie stebuklus, kurie reikalingi tik jų ištroškusiai žiniasklaidai. Stebuklingas kūdikis Rikis sugriauna šeimą. Pako išeina. Liza yra nelaiminga, nes mama ją pamiršo. Pačią Kati kūdikis paprasčiausiai nualina, ji nyksta akyse.

 

Sumaniai filmo tėkmėje išmėtęs raktažodžius (Kati nualpimas gamykloje, Lizos žvilgsnis per šeimos pietus, kai ant stalo garuoja iškeptas viščiukas, debesis vaizduojantys fototapetai ir pan.), Ozonas leidžia kiekvienam savaip interpretuoti filmo istoriją. Be abejo, pirmiausia tai priklausys nuo asmeniškos patirties. Tačiau pats Ozonas nedviprasmiškai leidžia suprasti, kad realizmas kine jo netenkina. Juk neatsitiktinai Berlyno kino festivalio spaudos konferencijoje pristatydamas „Rikį“ režisierius Ozonas kvietė prisiminti Luiso Bunuelio teiginį: „Realybę reikia filmuoti kaip sapną, sapną - kaip realybę.“

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.35 (864), 2009-10-02

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti