Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Reikia tiek nedaug?


Nauji filmai – „Tadas Blinda. Pradžia“


Živilė Pipinytė

Share |
Donatas Banionis filme „Tadas Blinda. Pradžia“
Kultūrologas Danilas Dondurejus teigia, kad tik 3,5–5 procentai kiekvienos šalies populiacijos gali suprasti, įvertinti meno kūrinį, suvokti jo visumą, struktūrą ir prasmes.

Filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ (Lietuva, 2011) sumanytojas ir prodiuseris Žilvinas Naujokas bei visa kūrėjų komanda, man regis, niekad neslėpė, kad orientuojasi į likusius 95 procentus. Idėja sukurti komercinį lietuvišką filmą sklandė gerą dešimtmetį, būta įvairių bandymų. Pirmųjų filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ demonstravimo dienų komercinis pasisekimas įrodo, kad tikslas pasiektas. „Tadas Blinda. Pradžia“ į kino meno reiškinio statusą akivaizdžiai nepretenduoja, todėl recenzijoje jo ir nebandysiu ieškoti, bet pabandysiu pasiaiškinti, ar filmo kūrėjams iš tikro pavyko įgyvendinti tautiško „kino liaudžiai“ idėją.

 

Vienas svarbiausių komercinio kino bruožų yra aiškiai apibrėžtas žanras. „Blindos...“ kūrėjai pasirinko avantiūrinio kino siužeto schemą. Tiesa, jie vadina savo kūrinį „istoriniu nuotykių filmu“, bet būkime atviri – su realia istorija jis turi tiek pat bendra, kiek į šampano taures supilstyta lietuviška degtinė, kurią caro karininkai geria Gruiniaus dvare, „lenkiška“ Razumovskio pavardė ar lietuviškas rusiškai kalbančių aktorių akcentas. Filmai apie Robiną Hudą, Zoro ir kitokius „svieto lygintojus“ bei kilnius plėšikus nuo seno audrina jaunųjų žiūrovų vaizduotę. Tadas Blinda nuo jų nelabai skiriasi. Jis kilnus, vaikystėje patyrė traumą (brolio žūtį), kuri tokio pobūdžio filmams yra pakankamas motyvas išpirkti kaltės jausmą ir nuveikti kažką svarbaus, o meilės linija tradiciškai susieja dviejų skirtingų, paprastai konfrontuojančių visuomenės sluoksnių personažus – baudžiauninką Blindą ir bajoraitę Kristiną (Agnė Ditkovskytė). Scenaristas Jonas Banys pasitelkė ir šiais laikais labai populiarų masinės kultūros motyvą – sąmokslo teoriją. Pasirodo, būsimasis 1861-ųjų Lenkijos ir Lietuvos sukilimo malšintojas generolas Michailas Muravjovas (po ilgokos pertraukos malonu matyti Donatą Banionį) pirmasis įskėlė jo kibirkštį, norėdamas susidoroti su potencialiais maištininkais. Jo „įrankis“ – įžūlus iš Lietuvos kilęs karininkas Janekas Razumovskis (Mykolas Vildžiūnas). Jis tikras juodas charakteris, visapusiškas blogio įsikūnijimas ir puikiai tinka būti šviesaus, charizmatiško ir pasiaukojančio Blindos (Mantas Jankavičius) antipodu. Jų susidūrimas filme ir bus pagrindinis gėrio ir blogio konfliktas.

 

Paprastai tokio pobūdžio reginiuose pagrindinius tik juoda ir balta spalva tapomus protagonistus atsveria margi antrojo plano personažai – papildo juos įvairiais gėrio ir blogio atspalviais. Blogio galerija filme spalvingesnė (ir ne tik todėl, kad ją vaidina labiau patyrę aktoriai): šantažistas Edmundas (Dainius Kazlauskas), neištikima dvarininko žmona Konstancija (Tatjana Liutajeva), dvarininkas Gruinius (Vidas Petkevičius), rusų rotmistras Snegiriovas (Antanas Šurna) puikiai atlieka jiems skirtas įvykių katalizatoriaus funkcijas.

 

Prasčiau su Blinda, jo šalininkais ir apskritai lietuviais. Jie visi piešiami ta pačia pilkšva ir nuobodžia spalva, dažniausiai atlieka fono, masuotės funkcijas. Jie primena akademiškus ar net socrealistiškus „peizanus“, jų dirbtinumą pabrėžia ir kostiumai, ir retkarčiais replikose nuskambantis žemaitiškas dialektas, ir nevykusios mizanscenos, labiau primenančios praėjusio amžiaus operą, o ne kiną. Negelbsti ir iš bendro fono turįs išsiskirti Blindos draugas Motiejus – vienodos veido išraiškos Jokūbas Bareikis labiau panašus į medinį manekeną, „paduodantį“ replikas, o ne į gyvą žmogų.

 

Ir Rumšiškių Lietuva, ir įspūdingas Renavo dvaras, ir filmo herojai, ir konfliktas atitinka žinomus siužetus, kurių veiksmas gali vykti bet kur, net Bahamų salose. Įdomiausia filme turėtų būti lietuviškieji ir, žinoma, aktualieji akcentai, juk, manau, dėl jų ir buvo prikeltas naujam kino gyvenimui plėšikas Blinda. Tokie žinomi personažai ir siužetai kine visada atspindi tai, kas aktualu čia ir dabar filmą žiūrintiems žmonėms, ir tampa visuomenės vidiniu monologu, įkūnija jos baimes ir lūkesčius. Štai čia ir kyla pirmoji „Tadas Blinda. Pradžia“ problema: pristigta ir motyvų, ir įtikinamų žodžių, ir tiesos.

 

Žinoma, žanrinis kinas visada patvirtina konservatyvias žiūrovų nuostatas. „Blinda“ – ne išimtis. Tik šiuo atveju tikslesnis būtų žodis „archajiškas“. Kita vertus, filmas turbūt tiksliai atkleidžia šiuolaikinės lietuvių visuomenės archaizmus. Ir daro tai visai atvirai, rodydamas jos stereotipus – patriotizmo, šovinizmo, požiūrio į moteris, kurios filme iš esmės tik dvi, bet abi išimtinai siejamos tik su erotika ir išdavyste.

 

Koks pagrindinis filmo pranešimas? Kad lietuviai pasirengę ginti Lietuvą nuo rusų ir lenkų? (Tačiau juk didžiausią pavojų lietuviams dabar kelia patys lietuviai!) Kad lietuviai myli tėvynę ir nori jai aukotis? Kad beturčiai visada teisesni ir kilnesni už turtinguosius? Kad paprastas vaikinas iš niekur (nematome jo tėvų, tik kelis draugus), gindamas savo žemę, tampa kilniu kovotoju už teisybę? Atsiprašau, bet toks pranešimas paprastai būdingas propagandiniam kinui. (Beje, filmo kūrėjų deklaruotas tautiškumas ir masiškumas – taip pat.) Bet taip ir yra: „Tadas Blinda. Pradžia“ –pseudopatriotinis opusas, nes svarbiausios Blindos frazės (bent jau tai akcentuojama scenose, kai apsuptas kovos draugų herojus turi rinktis ar apsispręsti) yra apie Lietuvą. Jam antrina ir dvarininkas Gruinius, lemiamu momentu rusų rotmistrui sakantis: „Aš esu Lietuvos dvarininkas“ (kad ir koks geras aktorius būtų Vidas Petkevičius, tą akimirką prisiminiau daugybę sovietinių filmų, kur tokiais pat svarbiais momentais personažai sakydavo: „Aš esu komunistas“ arba „Aš – tarybinis žmogus“). Visi teigiami filmo herojai yra teigiami, nes nekenčia turčių, rusų arba vokiečių ir myli Lietuvą. Toks paviršutiniškas patriotizmas anksčiau buvo vadinamas alaus patriotizmu. Todėl nesistebiu, kad pseudopatriotai geria Blindos alų ir kad šovinizmas iki šiol pas mus paklausus.

 

Iš reklamos į kiną atėjęs režisierius Donatas Ulvydas gerai išmano, kaip ekrane patraukliai pateikti bet kokią prekę. Lietuva filme rodoma kaip lyriškas miškų ir girių kraštas (pagrindiniai vizualiniai leitmotyvai – iš aukštai nufilmuota ošianti giria, vaizdas pro medžių šakas į svaiginančio grožio upės vingį). Filmo pradžioje laužų ugnimis mirgantys valstiečių šventės vaizdai sukuria paslapties ir pirmapradiškumo įspūdį, jį pratęsia egzotiškos kapinės prie upės su pasvirusiais kryžiais, kur naktį Blinda laidoja Vincę.

 

Rengdamasis filmui režisierius, matyt, pasižiūrėjo ne vieną amerikietišką ar rusišką panašaus pobūdžio filmą ir net, spėju, Andrzejaus Wajdos „Poną Tadą“. Jis moka užpildyti tradicines siužeto schemas, žino, koks montažas būdingas šiuolaikiniam reginiui, nepagaili smurto ir prievartos – lavonai gulasi tankiai (nors kadras su pakarta valstiečių šeima labiau tiktų filmui apie sovietinius partizanus), bet jam stinga sugebėjimo dirbti su aktoriais – ansamblio nėra, nors Mantas Jankavičius, manau, vaidina geriau, nei buvo galima tikėtis iš neprofesionalo. Ulvydas nesugeba susitvarkyti su filmo ritmu, artėjant į pabaigą jis pradeda akivaizdžiai strigti, o monotonija žadina žiovulį. Sakyčiau, režisieriui nelabai sekasi ir įterpti į filmą scenaristo sugalvotas nuorodas į dabartį, kad ir Edmundo frazę apie tapšnojamą šūdą ar dažnai kartojamą posakį apie auksinę Blindos šikną. Humoras lietuvių kine visada šlubavo, kaip, beje, ir erotika, kuri filme dažniau pateikiama komiškai – nuo kadro filmo pradžioje, kai Edmundas išlenda iš po Konstancijos sijono, iki pat pabaigos, kai rodomas isteriško rotmistro užpakalis. Suprantu, kad tokios replikos, užuominos į ankstesnį, televizinį „Blindą“ („špyga taukuota“) ar į šių dienų Rusijos realijas (Razumovskio prisiminimai apie karo Kaukaze žiaurumus) turi sukurti tęstinumo ar daugiasluoksniškumo įspūdį, bet postmodernistiniai triukai (citatos, aliuzijos) tokiame paprastame be antrojo dugno filme ir negali funkcionuoti. Be reikalo režisierius pasidavė ir filmo kompozitoriui Kiprui Mašanauskui: iliustratyvi, žiūrovų jausmus skatinanti griausminga „holivudiška“ muzika visai nedera su a la tautiškumo klišė Veronika Povilionienė skambančia Ievos Narkutės rauda, kurios žodžiai labiau primena dainušką: „Aš atgulsiu, tu pareisi, / Bus raudoni vakarai. / Priešas trauksis, viskas keisis, / Mano Lietuva, bedale, ar bijai?“ Panašiai ir scenoje, kur Blinda sumuša rankomis su Gruiniumi, kai pasigirsta skudučiai. Folkloras ir klasika kine apskritai retai kada susilieja natūraliai, nereklamiškai. Inkliuzas iš kito stiliaus yra ir pabaigos titrus lydintis hiphopas, kviečiantis kovoti prieš turtinguosius ir išnaudotojus.

 

Paprastą siužeto atpasakojimą į aukštesnį lygį, kartais jam suteikdamas metaforos ar „antrojo dugno“ regimybę, be abejo, pakylėja operatorius Ramūnas Greičius. Jo darbas – aukščiausios kokybės. Jau vienas pirmųjų filmo kadrų, kai iš sapno atsiduriame dabartyje ir nuo besiprausiančio Blindos veido stambiu planu po truputį pereinama prie jo atvaizdo pro kaimo gryčios langą, atrodo tarsi senosios dailės meistro parašas ant paveikslo drobės. 

 

Pasaulyje vis daugėja režisierių, kurie geriau ar blogiau įvaldė kino amatą, bet patys neturi ko pasakyti. Todėl jie imasi įvairių visuomenės užsakymų arba misijų. „Tadas Blinda. Pradžia“ – iš tokių produktų. Lietuviai akivaizdžiai norėjo, kad viskas filme būtų „kaip Holivude“: Lietuvos istorija, romantiška pora, gaudynės ir kautynės, piktadariai ir herojai, vienprasmiški jausmai ir nešvankūs juokeliai, suprantamas pranešimas, „žvaigždės“ ir tęsinio „Tadas Blinda. Pabaiga“ galimybė. Žinoma, ir kad filmo kūrėjai gerbtų daugiasalių kino teatrų, televizijos ir masinio vartojimo paskutiniais dešimtmečiais suformuotą „žmonių“ skonį. Ir gavo. Aišku, tai – pigus „Holivudas iš antrų rankų“ ir pakankamai infantiliškas reginys, smagiai pakutenantis tautiškus pasididžiavimo jausmus. Deja, pasirodo, lietuvių žiūrovams reikia tiek nedaug. Būti tokiems kaip visi.


„7 meno dienos“ Nr.34 (956), 2011-09-30

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

anonimas, 2015-01-22 19:37

Lol nepatiko sis filmas nuobodus ziaurus ir smurta rodantis filmas tiesiog baisu kokiu nesamoniu ivelia



























tikr ai nepatiko

awGXmUpASBcMXB, 2011-10-23 08:50

Dag nabbit good stuff you whpipernsappers!

Volker The Ranger, 2011-10-05 14:54

na, advokatų šiam komerciniam filmui netrūksta net ir kultūros savaitraštyje- taigi ar tai blogai, ar gerai?
be abejo, labai sveikintinas noras ginčytis dėl naujojo lietuviško kino kūrybinių kriterijų. bet atstovaujant plačiąją publiką, arba kitaip tariant masinį skonį, nevertėtų pamiršti, kad menas ir kūryba nėra vien popcorn'o spragėsiais pagardintų vaizdingų asociatyvių iliustracijų gaminimo priemonė. ko gero, ir platesnis ginčas tarp dviejų meninės kūrybos vertintojų kategorijų nėra įmanomas, bent jau, atsižvelgiant į tai kiek eiliniam žiūrovui yra svarbu ar įmanoma tapti filosofinio akiračio suvokėju.

ina, 2011-10-05 13:34

Žinoma, tai komercinis filmas ir žaidžiama pagal komercinio kino taisykles. Bet ar tai blogai? Ne visi filmai turi būti festivaliniai (t, y. nežiūrimi). Jei nori prikibti, visados rasi prie ko. Manau, labiausiai nepatenkinti yra dviejų kategorijų žmonės - jaučiantys nostalgiją senajam filmui ir tiesiog turintys išankstinį nusistatymą. Nes, kaip bebūtų keista, šis filmas įtraukia. Nepaisant visų holivudinių klišių, jaunojo herojaus savęs ieškojimas artimas daugeliui žiūrovų. Jo abejonės, nenoras kovoti, o tiesiog noras būti savimi, žinoma, nelabai primena herojų ir nepatinka senojo Blindos gerbėjams. Beje, Mantas su vaidmeniu susitvarkė puikiai, tikrai talentingai.
Nesu nuotykinių filmų gerbėja. Bet šitas filmas vertas pažiūrėti. Lietuvai reikia visokio kino. Ir nebūtina kelti savęs į aukštumas kaip visažinio teisėjo. Juk visi atlikėjai ir aktoriai mėgsta sakyti, kad žiūrovas visada teisus. Ir ne kvailas. Jaučia, kada norima jį apgauti, kada suvilioti, o kada tiesiog nuoširdžiai ir paprastai su juo kalbamasi.
Beje, "Veide" yra įdomi recenzija, ganėtinai kitokia nei ši. Paskaitykite.

cholera, 2011-10-04 11:48

Popsas yra popsas, tiek daug triukšmo dėl komercinio filmo. Apmaudu, kad Gelūnui tokie filmai- kultūriniai projektai verti palaikymo ir dėmesio. Gėdinga...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti